Nevaidink, kad neturi dantų

Mano odos, kad ir mažai jos būtų
Neatversiu tau, suprasdama tave.
Ir vėl laksi iš kito, pamiršęs savo būdą.
Kitas šuo, o vis tas pats liežuvis nasruose.

Galbūt švelnesnis kailis, gal oda
Bet tas akis pažinčiau mirštanti, akla
Matau, kas suspindi tyliai tavyje
Nenuslėpsi šleikštulio nei akių saldume

Pulsi, nors nagai kol kas trumpi
Pasišiaušęs urgsi, nors dar vaidini, kad kąsti negali
Žinau tave ir tavo alkį, nors sočiu apsimeti
O taip norėčiau patikėti, kad ir tu mylėt gali

Kai nebeliks mano nei rankų, lūpų, nei spindesio akių,
Nebevaidink, kad neturi dantų.