Takošo pranašysčių knyga: Naujoji era

Prologas
Rasė, kuri, būdama silpna, įveiks senąsias civilizacijas. Ši rasė – tai naujos eros pradžia. Jie sugebės pakilti į kosmosą be jokių globėjų. Šią rasę garbins silpnieji, o priešai jos neapkęs.
Tie, kurie neturi aštrių nagų, storų šarvų ar prigimtinės magijos. Trapūs, trumpaamžiai, draskomi vidinių karų. Galaktikos senbuviai juos vadino žmonėmis ir laikė tik kosminėmis dulkėmis. Tačiau Takošo pranašysčių knygoje buvo įrašyta tiesa, kurios senosios imperijos bijojo labiausiai: procesas jau prasidėjo, o kaip jis pasibaigs – žino tik pats likimas.
Takošo pranašysčių knyga
1 SKYRIUS: Šešėliai po Žeme
Toli nuo Saulės sistemos, Fartono galaktikoje, lėtai sukosi planeta, buvusi galingos Paros Tarpgalaktinės Imperijos sostinė. Jos orbitą akylai saugojo milžiniški, cigaro formos karo laivai, tamsūs kaip pati kosmoso naktis. Jie buvo neįveikiamas imperijos skydas, užtikrinantis sostinės ramybę.
Rūmų gilumoje pasigirdo nedrąsūs žingsniai.
– Jūsų Didenybe, kvietėte? – kontržvalgybos direktorius žengė į priekį. Jis iki šiol nesuprato, kodėl jį taip skubiai ir slaptai iškvietė paties valdovo motina.
– Prašau sėstis, – vėsiai prabilo Tapokė. – Ką žinote apie Takošo pranašysčių knygą?
– Jūsų Didenybe, ši knyga paplitusi visoje Visatoje... Valdovas asmeniškai įsakė surasti naująją rasę, kuri...
– Kas yra tas Takošas? – pertraukė jį valdovė. – Man reikalinga visa informacija apie jį.
Direktorius pastebimai sutriko ir nuleido akis.
– Jūsų Didenybe, Jūs neturite leidimo susipažinti su šia slapta informacija. Valdovas griežtai...
– Nesijaudink, – ramiu, bet nepermaldaujamu balsu ištarė Tapokė. – Valdovas nesužinos.
Kontržvalgybos direktorius puikiai žinojo, kad už valstybės paslapčių atskleidimą gresia mirties bausmė. Tačiau tai buvo ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai jis slapta bendradarbiavo su valdovo motina. Jis žinojo – pasipriešinti šiai moteriai yra dar pavojingiau.
– Jūsų Didenybe, privalote vykti į Žemę, – pasidavė jis. – Tik ten rasite visus atsakymus.
Po kelių akimirkų Tapokė jau stovėjo slaptoje Paros Tarpgalaktinės Imperijos šnipų bazėje, įrengtoje giliai po Žemės paviršiumi. Prie jos skubiai prisiartino vyriausiasis šnipas.
– Man reikalinga visa informacija apie Takošą, – tiesiai šviesiai pareikalavo valdovė.
– Jūsų Didenybe, mes negalime... tai pažeidžia protokolą.
– Vykdyk, – kaip kirviu nukirto Tapokė.
Šnipas pakluso. Patalpoje užsidegė holografinis projektorius. Šviesos spinduliai ore nupiešė vaizdą: ekrane pasirodė šešios Žemės moterys ir vienas Parietis. Ateivis apvaisino moteris. Vaizdas persisuko į priekį – po devynių mėnesių gimė vaikai.
Šalia jų išsirikiavo stulbinantys tyrimų skaičiai:
• Intelektas: 100%
• Prisitaikymas prie aplinkos: 100%
• Dauginimasis: Gali daugintis bet kada. Esant palankioms sąlygoms, per metus populiacija gali padidėti apie milijoną palikuonių.
• Gyvenimo trukmė: 100 metų ir daugiau.
• DĖMESIO: Egzemplioriai labai pavojingi. Rekomenduojama nedelsiant sunaikinti, nes kyla reali grėsmė Visatos stabilumui.
– Šnipe, ką aš regiu? – aiktelėjo Tapokė.
– Jūsų Didenybe, tai slaptas eksperimentas, kurį Takošas atliko su Žemės moterimis.
– Kur dabar yra Takošas?
– Mes negalime to rodyti...
– Parodykite, – vėl kaip kirviu nukirto valdovė.
Ekrane pasirodė kita skaidrė. Vaizdas perkėlė į praeitį, tiesiai į Karūnos salę, kur vyko oficialus posėdis. Paros Imperatoriui Taumakui atsiskaitinėjo departamentų vadovai. Posėdis buvo tik įpusėjęs, kai į salę įbėgo visiškai susijaudinęs ir išbalęs Imperijos saugumo departamento vadovas.
– Jūsų Didenybe ir jūs, gerbiamieji, skubiai peržiūrėkite šią vaizdo medžiagą! – sušuko jis.
Holograma pranyko ir vėl pasirodė po kelių valandų siužeto laiko. Karūnos salėje tvyrojo mirtina tyla. Visi didikai buvo išbalę iš baimės. Pirmasis tylą nutraukė pats valdovas:
– Prašau salėje pasilikti tik Imperijos saugumo, Ekstremalių situacijų ir Mokslinių tyrimų departamentų vadovus. Visi kiti laisvi.
Durims užsidarius, Saugumo vadovas žengė prie valdovo:
– Jūsų Didenybe, siūlome nedelsiant sunaikinti Žemę. Mes nežinome, kokia iš tikrųjų yra padėtis ten, paviršiuje.
– Tai sužinokite, – šaltai įsakė Imperatorius. – Jūs asmeniškai keliausite į Žemę.
Projektoriaus šviesa pasikeitė, rodydama kitą įrašą. Departamentų vadovai atvyko į Žemę. Kosminiame pakilimo take juos pasitiko vietinis Žemės valdytojas.
– Sveiki atvykę į Žemę. Jūsų tyrimams viskas paruošta. Darbus galite pradėti dabar, – mandagiai pasveikino jis.
– Pirmiausia, mums reikalinga šimtas žmonių, – griežtai nukirto atvykęs vadovas. – Antra, mums reikalingas Jūsų sūnus.
Žemės valdytojas akimirksniu išbalo.
– Nebijokite, mes nieko nedarysime Jūsų sūnui, – bandė raminti mokslininkas. – Mes tik norime sužinoti, kaip jis pasiekė tokius stulbinančius genetiškai modifikuotus rezultatus. Trečia – visi Pariečiai turi būti uždaryti karantine.
– Jie jau dvi savaites tupi karantine, – tirtančiu balsu atsakė valdytojas.
– Puiku, jie pasitarnaus mokslui. Išrinkite šimtą Pariečių, jie santykiaus su šiais barbarais. Mes dirbtinai pagreitinsime procesą, kad nereikėtų laukti ilgų devynių mėnesių.
Eksperimentas pavyko stulbinamai. Jau po kelių dienų specialiose talpose gimė nauji kūdikiai.
– Šie kūdikiai keliaus į Paros Imperiją tolimesniems moksliniams tyrimams, – pareiškė vadovas. – Kartu su jais skris ir jūsų sūnus. Jis bus asmeniškai pristatytas Imperatoriui, ir pats Imperatorius turės nuspręsti jo likimą.
Vaizdo įraše pasirodė kosminis laivas, kuris pakilo iš Atlantidos ir akimirksniu dingo hipererdvėje. Pakilimo take liko stovėti tik viena vieniša, apleista figūra.
Vaizdas vėl dingo. Tapokė sunkiai kvėpavo.
– Daugiau skaidrių turite?
– Jūsų Didenybe, tai, ką pamatysite dabar, jums tikrai nepatiks...
– Rodyk.
Ekrane išryškėjo niūrus vaizdas – milžiniškas, energijos laukais apsaugotas narvas. Pasigirdo įrašytas dviejų asmenų pokalbis.
– Mokslininke, pažadink Takošą, – pasigirdo griežtas Imperatoriaus balsas.
– Jūsų Didenybe, bijau, kad tai bus labai sunku. Mes jau bandėme jį žadinti įvairiais stimuliatoriais, bet jis nepabunda iš šio letargo.
– Įsakau – pažadinti! – sušuko valdovas.
Staiga narve esanti figūra sujudėjo. Takošas lėtai atmerkė visiškai baltas, nereginčias akis ir prabilo giliu, aidinčiu balsu:
– Aš jūsų laukiau. Procesas jau prasidėjo. Jo niekas nesustabdys.
– Takošai, – sutrikęs žengė arčiau Imperatorius. – Mes nesuprantame, apie kokį procesą tu kalbi?
– Nauja jėga gimsta. Senos jėgos bus sunaikintos. Visata pasikeis. Gims nauja rasė. Tai – naujos eros pradžia...
Takošas vėl lėtai užmerkė akis ir giliai užsnūdo.
– Mokslininke... gal tu supratai, ką sako šis pamišęs pranašas? – paklausė valdovas.
– Jūsų Prakilnybė... ateina sunkūs laikai. Laikai, kurie prives prie to, kad senosios civilizacijos žlugs, o jų vietoj gims naujos.
Vaizdas galutinai užgeso, ir požeminėje patalpoje užsidegė įprasta šviesa. Tapokė kurį laiką stovėjo tyloje, virškindama išgirstą tiesą.
– Šnipe, kodėl mes esame po žeme? – staiga paklausė ji, apsidairiusi aplinkui.
– Prieš tūkstantį metų į Žemę trenkėsi milžiniškas meteoritas, Jūsų Didenybe. Mes negalime gyventi paviršiuje, nes smūgis visiškai pakeitė planetos atmosferą ir pavertė ją nuodinga mūsų rasei.
– Kiek Žemėje šiuo metu gyvena žmonių?
– Apie dvidešimt milijardų. Jeigu domina detalesni skaičiai, galiu pateikti pilną ataskaitą.
– Nereikia, – rankos mostu jį sustabdė Tapokė. – Šnipe, gali man paaiškinti vieną dalyką... Kaip tokia rasė sugebės nugalėti Didžiąsias Imperijas? Jie juk visiškai susiskaldę, kariauja tarpusavyje ir net negali patys pakilti į kosmosą.
Šnipas paslaptingai nusišypsojo ir pažiūrėjo į tamsius lubų skliautus, už kurių glūdėjo planetos paviršius:
– Stebėkite juos, Jūsų Didenybe. O jeigu reikės – pati lįskite į paviršių ir pamatysite. Man jau laikas grįžti prie pareigų. Praneškite, jeigu pastebėsite ką nors svarbaus.
2 SKYRIUS: Didysis spektaklis
Tapokė akimirksniu dingo iš požeminės bazės ir persikėlė atgal į rūmus. Vos žengusi pro asmeninių apartamentų slenkstį, ji suprato – kažkas negerai. Rūmuose tvyrojo spengianti tyla. Tokia tyla šioje vietoje buvo neįprasta ir pranašaujanti nelaimę.
„Perversmas“, – toptelėjo mintis valdovei, kai ji greitu žingsniu patraukė link Karūnos salės.
Įtarimai pasitvirtino. Karūnos salė buvo visiškai tuščia. Aplinkui mėtėsi kėdės, stalai buvo apversti – matėsi, kad iš čia visi evakavosi skubotai, apimti panikos. Tapokė, neišduodama jokios baimės, patraukė giliau į koridorius. Rūmai skendėjo mirtinoje, bauginančioje tyloje. Ji atsargiai užėjo į Posėdžių salę, bet ten rado tokią pačią betvarkę.
Staiga Tapokė pajuto, kad ją kažkas stebi. Ji žaibiškai apsisuko ir priešais save pamatė sūnų. Imperatorius Taumakas XXVI stovėjo visiškai vienas, išbalęs, vienmarškinis ir be jokios asmens sargybos.
– Mama, mane išdavė, – drebančiu balsu prabilo jis. – Kažkaip sugebėjau pasprukti... Visą valdžią rūmuose paėmė generolai.
– Sūnau, nusiramink, – tvirtai suėmė jį už pečių motina. – Padėtis sunki, bet ją galima pakreipti mums naudinga linkme. Generolai trokšta karo. Mes pulsime Žemę, ir taip įrodysime, kad ši prakeikta pranašystė neišsipildys.
Po kelių valandų sukilę generolai susitiko Pasitarimų salėje su nuverstu valdovu Taumaku XXVI. Imperatorius, palaikomas motinos plano, jau buvo susitvardęs ir žvelgė į karininkus iš aukšto.
– Siūlau, – užtikrintai prabilo valdovas, – nedelsiant užpulti Saulės sistemą.
Vienas iš armijos vadų nepatikliai suraukė antakius:
– Jūsų Prakilnybė, o kam mums ta Saulės sistema? Kokia mums iš to nauda?
– Taip jūs paneigsite „Takošo pranašysčių“ knygą, – paaiškino Taumakas XXVI. – Joje skelbiama, kad gims nauja rasė, kuri sugebės be jokios pagalbos pakilti į kosmosą ir visiškai pakeisti nusistovėjusią Visatos tvarką.
– Jūsų Prakilnybė, negi Jūs tikite tomis senomis nesąmonėmis? – paniekinamai nusijuokė kitas generolas.
Tą pačią akimirką į Pasitarimų salę įėjo susirūpinusi Tapokė. Visi žvilgsniai nukrypo į ją.
– Generolai, – griežtai prabilo Tapokė. – Žmonės jau pakilo į kosmosą. Pirmasis jų kosminis laivas sėkmingai pakilo nuo Žemės paviršiaus ir pasiekė Mėnulį. Po kelių savaičių pakilo nauji laivai. Jie skraidino pirmuosius kolonistus, kurie jau apgyvendinti kitose planetose. Jie gyvena specialiuose kupoluose. Žemę paliko trisdešimt milijardų žmonių, o pačioje planetoje liko tik aštuoni milijardai. Visą šią ataskaitą ką tik gavau iš mūsų slaptųjų šnipų
Salėje stojosi tyla. Valdovė tęsė spaudimą:
– Procesas jau prasidėjo, tiksliai taip, kaip skelbia Takošo pranašysčių knyga. Žmonės savarankiškai, be jokios išorinės jėgos pagalbos, pakilo į kosmosą. Siūlau kuo greičiau paneigti šią pranašystę ir visiškai sunaikinti žmones.
Generolai susižvalgė. Argumentai buvo per stiprūs.
– Mes sutinkame siųsti karinius dalinius į Saulės sistemą, – pasidavė vyriausiasis iš jų.
– Ponai, turiu tik vieną mažytį prašymą, – ramiai pridūrė Tapokė. – Jūs privalote oficialiai sugrąžinti mano sūnų į sostą.
– Mes dar pagalvosime...
– Greičiau galvokite, – nukirto valdovė. – Be liaudies pritarimo jūs nesugebėsite valdyti šios imperijos. Kariuomenė stipri, bet ji yra niekas, kai nėra to, kuris ją įkvėptų. Kareiviai jūsų klausys ir vykdys įsakymus, bet jų akyse nedegs ryžtas ir atsidavimas. Jie eis mirti, sutinku, bet už ką jie mirs? Jiems reikalingas simbolis, kurį jie garbins. Sunkiomis minutėmis tik tas simbolis galės juos padrąsinti.
Vienas iš generolų lėtai palinksėjo galva:
– Esate išmintinga Parietė. Gaila, kad įstatymai neleidžia sosto užimti moteriškajai linijai. Mes sugrąžiname Jūsų sūnų į sostą. Jis taps vyriausiuoju karo vadu.
Generolams pasišalinus, Pasitarimų salėje liko tik Taumakas XXVI ir jo motina. Abu jie pagaliau nusišypsojo.
– Sūnau, mes įtikinome šiuos kietakakčius generolus pradėti karą su žmonėmis, – ištarė Tapokė.
Taumakas įtariai pažiūrėjo į motiną:
– Mama, tu kažką sugalvojai.
– Sūnau, nebūk toks įtarus, – numojo ranka ji. – Aš tik noriu įrodyti, kad ta „Takošo pranašysčių“ knyga yra visiška nesąmonė.
Imperatorius paliko salę ir išėjo ruoštis būsimai inauguravimo ceremonijai. Likusi viena, Tapokė išskubėjo į kontržvalgybos archyvą. Ji žūtbūt norėjo surasti senus dokumentus, kuriuose buvo rašoma apie Slaptąsias laboratorijas. Tačiau paieška buvo nesėkminga. Praėjo dvi dienos, o Tapokė taip nieko ir nerado. Galiausiai ji nutarė, kad per įvairius praeities perversmus bei karus informacija apie šias laboratorijas buvo tiesiog pamesta arba sunaikinta. Nusivylusi ji paliko archyvą.
Tačiau Slaptosios laboratorijos egzistavo, nors jose jau seniai nebevyko jokie eksperimentai. Jų įėjimai buvo visiškai sugriauti – paskutinis čia dirbęs mokslininkas sunaikino visus pėdsakus, o pačioje patalpoje ramybėje paliko tik Takošą, kuris miegojo giliu letargo miegu.
Staiga tamsioje ir užmirštoje laboratorijoje įvyko kai kas neįtikėtino. Takošas atgijo. Jis lėtai atmerkė savo nereginčias akis ir giliu, liūdnu balsu ištarė:
– PROCESO NESUSTABDYSI. NIEKAS NEGALĖS SUTRUKDYTI NAUJAI RASEI ĮVESTI TVARKĄ.
Šiuos žodžius akimirksniu pagavo aidas ir garsiai išnešiojo po visas tamsias laboratorijos patalpas. Nuo šio garso virpesių staiga įsijungė tūkstantmečius neliestas senovinis kompiuteris. Monitorius sužibo, o sistema automatiškai užrašė kiekvieną Takošo pasakytą žodį.
Tai buvo dar viena pranašystė, kuri netrukus pateks į Pranašysčių knygą.
3 SKYRIUS: Pirmasis kraujas kosmoso tyloje
Paros Imperijos sostinės orbitoje pasigirdo tūkstančių variklių gausmas. Generolai tesėjo savo pažadą – imperatorius Taumakas XXVI vėl sėdėjo soste, o armija gavo įsakymą sunaikinti Saulės sistemą. Šimtai milžiniškų, tamsių kaip pati naktis kreiserių rikiavosi į kovinę formaciją. Jų cigaro formos korpusai blizgėjo šaltoje Fartono galaktikos žvaigždžių šviesoje. Šiai avangardo flotilei vadovauti buvo paskirtas generolas Kargas – griežtas, mūšiuose užsigrūdinęs karys, tikintis tik brutalia jėga ir plazminių patrankų galia.
– Visiems laivams pasiruošti hiper-šuoliui, – nuaidėjo griežtas Kargos įsakymas flagmano tiltelyje. – Šie laukiniai drįso pakilti į kosmosą be mūsų leidimo. Mes nušluosime jų kupolus Marso ir Mėnulio paviršiuje. Parodysime jiems, kas yra tikrieji visatos valdovai.
Erdvė priešais flotilę pradėjo skilinėti ir išsikreipti. Po akimirkos milžiniški laivai vienas po kito dingo hiper-koridoriuose, skriedami link Žemės konfederacijos teritorijos.
Tuo pat metu Saulės sistemoje, netoli Saturno žiedų, patruliavo Žemės kosminių pajėgų žvalgybinis kreiseris. Žmonija, išgyvenusi meteorito smūgį ir užauginusi milžinišką populiaciją po planetų kupolais, nesitikėjo svečių iš kitos galaktikos. Tačiau jų 100% intelektas ir neįtikėtinas prisitaikymo prie aplinkos genas leido jiems sukurti jutiklių sistemą, kuri akimirksniu užfiksavo anomaliją erdvėje.
– Maršale Kovai, fiksuojame masinį erdvės trūkį netoli Saturno orbitos! – Mėnulio bazės valdymo centre sušuko ryšių karininkas. – Tai ne asteroidai. Tai dirbtiniai objektai. Jų dydis... jie milžiniški!
Žemės pajėgų maršalas Jonas Kovas greitai priėjo prie taktinio ekrano. Jo analitinės smegenys per kelias sekundes apdorojo informaciją.
– Jie atvyksta ne taikiais tikslais. Visoms gynybinėms eskadrilėms – pilna kovinė parengtis. Aktyvuokite Saturno žiedų gynybos planą.
Paros imperijos kreiseriai išniro iš hipererdvės tiesiai priešais Saturną. Generolas Kargas pro apžvalgos langą pamatė milžinišką dujų planetą, apsuptą milijardų ledo ir uolienų luitų.
– Skenerių parodymai? – paklausė Kargas. – Kur jų gynybos laivynas?
– Laivų nematyti, generole, – pranešė operatorius. – Tačiau... patys planetos žiedai keičiasi! Jų judėjimo trajektorija nenatūrali!
Žmonių inžinieriai, naudodami autonominius gravitacinius variklius, kuriuos buvo išdėstę asteroidų kasybai, akimirksniu pakeitė tūkstančių tonų ledo ir akmenų judėjimo kryptį. Milžiniška uolienų banga virto judančiu skydu ir kartu baisiu ginklu, skriejančiu tiesiai į Paros laivus.
– Atidengti ugnį! Sunaikinkite tas uolas! – suriko Kargas.
Kreiserių plazminės patrankos pradėjo skrosti tamsą, paversdamos ledo luitus garais, tačiau uolienų masė buvo per didelė. Paros laivai, sukurti kovoti atvirame kosmose prieš didelius taikinius, nebuvo pritaikyti tokiam chaotiškam, „barbariškam“ karo metodui. Du kreiseriai, praradę energijos skydus, susidūrė su dešimčių metrų dydžio asteroidais ir sprogo, nušviesdami tamsą trumpalaikėmis žvaigždėmis.
Ir tada iš už ledo skydo išniro patys žmonės.
Žmonijos laivai nebuvo elegantiški ar milžiniški. Tai buvo maži, kampuoti, neįtikėtinai greiti naikintuvai ir torpednešiai, paskubomis perdaryti iš kasybos laivų. Juose nebuvo Pariečiams įprastų technologijų – jie buvo varomi paprastais, bet neįtikėtinai galingais branduoliniais pulsais.
Žmonių pilotų akyse degė nepalaužiamas ryžtas. Jie manevravo tarp Saturno žiedų uolų su tokiu įžūlumu ir tikslumu, kokio Paros kompiuteriai nesugebėjo numatyti.
– Jie per greiti! Mūsų patrankos nespėja jų nusitaikyti! – šaukė Paros kariai.
Mažieji Žemės laivai, prisispaudę prie pat milžiniškų kreiserių korpusų, paleido magnetines torpedas tiesiai į laivų variklių sritis, kur skydai buvo silpniausi. Vienas po kito Paros kreiseriai pradėjo netekti energijos ir liepsnoti.
Generolas Kargas su siaubu stebėjo, kaip jo „neįveikiama“ flotilė trupa rankose rasės, kurią jie laikė tik kosminėmis dulkėmis. Pirmasis susidūrimas parodė baisią tiesą: žmonės buvo 100% prisitaikę prie karo.
– Traukiamės! – perkreiptu iš įniršio veidu suriko Kargas. – Visiems likusiems laivams – skubus hiper-šuolis atgal į sostinę!
Likusios Paros laivyno liekanos apsisuko ir dingo erdvėje, palikdamos Saturno žiedus žmonių rankose. Žmonija laimėjo pirmąjį mūšį, tačiau maršalas Jonas Kovas žinojo – tai tik pradžia. Tikroji imperijos armada dar tik ateina.