Kosminės dulkės

Trilitrinio tęsinis

Taip bešnekučiuodami su Ause išgėrėme tą trilitrinį kuko. Kaip ir buvo žadėjęs, jis iškėblino parnešti dar vieno. Aš, kol skrandyje vyko fermentacijos procesas, mintimis nusikėliau į aukštesnes, nežemiškas sferas. Kad nepamirščiau: mūsų kukas turi tokią savybę – baigia rūgti tiesiai kliento skrandyje. Kaip kosminis reaktorius, tik be instrukcijos ir be garantijos.

Nemanykite – mes ne visiškai kvaili. Kai trūksta ko nors už lupos užsimesti, paskaitome laikraščius, paklausome kokio atklydusio bomžiuko nuotykių. Kultūrinis gyvenimas, žodžiu.

Aš dirbu katilinėje. Kadaise buvau inteligentas, bet gyvenimas mane ištaisė. Dabar esu kūrikas. Katilinė – tik pavadinimas: apšildo kelis žinybinius namus, bet šilta vieta visada traukia pakeleivingus arba šiaip pavargusius žmones. Ypač žiemą. Ypač tuos, kurie turi nosį šilumai ir ranką stiklinei.

Ause dirba sargu gretimame sandėlyje. Tai mes, kai sutemsta, susibėgame. Retas budėjimas praeina be išgėrimo, naujų įspūdžių ir naujų draugų, kurie ryte dažniausiai nieko neprisimena.

Štai kad ir praeitą kartą – teko susidurti su nežemiškos civilizacijos atstovais. Tiesa, netiesiogiai, nors Ausė dar anksčiau ir tiesioginių kontaktų yra turėjęs. Jis apskritai turi talentą pritraukti anomalijas – nuo policijos iki ufonautų.

Turime gražaus laiko, tai kol sugrįš draugas, papasakosiu apie mūsų susitikimus su ufonautais.

Sėdime, kaip šiandien, toje pačioje sargo būdelėje ir „tvarkome“ antrą trilitrinį kuko. „Pakalę“ jau buvome stipriai. Staiga – už sienos kažkas sužvangėjo! Tiesiai man į teftelius (jie tada dar 48 kapeikas kainavo) įkrito sauja dulkių.

– Ause! – šaukiu. – Virš mūsų, ko gero, ozono skylė atsivėrė! Meteoritai krenta į žemę, o kosminės dulkės – į konservų dėžutę! Jos radioaktyvios – „neėdę“ liksim!

– Nutilk, – sako Ausė. – Klausyk.

– Ką klausyt? Aš tik girdžiu, kaip mano tefteliai miršta herojiška mirtimi.

– Klausyk, sakau! – pakelia pirštą, lyg profesorius, dėstantis kvantinę fiziką. – Čia ne meteoritai. Čia aukšto dažnio radijo bangos.

– Iš kur tu žinai?

– Aš jaučiu. Aš turiu anteną.

– Kur?

– Galvoj.

– Tai tau ne antena, tau guzas nuo praeito karto.

– Ne guzas! – įsižeidė Ausė. – Čia mano imtuvas. Aš jaučiu, kada jie praskrenda.

– Kas „jie“?

– Ufonautai, kvaily! Už sienos vaikšto!

– Tai einame su jais susipažinti! Būsime pirmieji pasaulyje, ar bent Lietuvoje, užmezgę kontaktus!

– Neskubėk! – sustabdė mane Ausė. – Aš jau praeitą savaitę bandžiau.

– Ir kaip sekėsi?

– Kaip, kaip… Nematai, galva subintuota? Priėjau prie sandėlio durų, tyliai, kaip katinas… Tik staiga – prožektoriaus šviesa į akis, smūgis į galvą… Atsipeikėjau. Lyja. Sandėlis uždarytas. Aš guliu prie sienos – kur sausa. Jie mane pagarbino. Kaip pirmą kontaktą.

– Gal čia ne ufonautai buvo, o sandėlio vedėjas?

– Sandėlio vedėjas taip stipriai nesmūgiuoja. Jis tik rėkia. O čia – profesionalai.

– Ko gero, ateiviai susidomėjo pas mus vykdoma privatizacija, – įkišau trigrašį. – Mokosi iš mūsų ir kai kam padeda greičiau pravesti.

– Žinai, panaši mintis ir man buvo kilusi, – pritarė Ausė. – Keisčiausia, viršininkai jokių pretenzijų neturi. Viską jie pirmi sutvarko. Matyt, jau ir su ateiviais spėjo susiuostyti. Pats pagalvok – kaip lengva su jų kosminiu laivu viską išvežti. Dingsta be pėdsakų. Akimirka – ir jų jau nematai.

– Tai sakai, mūsų viršininkai su ufonautais bendradarbiauja?

– O tu pagalvok! – Ausė susiriečia į filosofinę pozą. – Ateiviai turi technologijas. Viršininkai – norą. Abi pusės patenkintos.

– O mes?

– O mes turime kuką.

Pasinėriau į prisiminimus, su širdgėla atrasdamas, kaip neteisingai sutvarkytas pasaulis… Štai tie mūsų viršininkai: anksčiau apie šviesų rytojų smegenis pudravo, o dabar, pasinaudoję fantastiniais technikos pasiekimais, kosminiu greičiu viską privatizuoja. Kaip pikta ir apmaudu: mums su Ause – be technikos tenka verstis. Tik su trilitriniu.

Mano skaudžius apmąstymus nutraukė už durų pasigirdę žingsniai. Kažkas nusišnypštė, nusispjovė, patrepsėjo, kažką neaiškiai murmėdamas. Pagaliau išgirdau ir Ausės balsą.

Nustebau. Nejaugi pakeliui kokį kosminį svečią nutvėrė?..

PS, Tekstas turi gyvą balsą, pasakotoją, humorą, ritmą, socialinį sluoksnį ir miniatiūros dramaturgiją. Tai jau yra literatūra.
Bet tai ne poliruota proza, o satyrinė, šiek tiek groteskiška, „liaudiško realizmo“ miniatiūra, kurioje svarbiausia – balsas, ne forma.