Paros imperija: Patahanos spiečius(2)

Giliai po planetos-sostinės paviršiumi, Paros imperijos Vyriausiajame mokslinių tyrimų komplekse, tvyrojo sterilus laboratorijų spindesys ir tylus superkompiuterių ūžimas. Penkerius metus trukusi izoliacija ir nuolatinė mirties baimė privertė geriausius imperijos protus dirbti be poilsio. Galiausiai tyrimų kapsulėje sužibo žalia šviesa – ženklas, kad projektas baigtas.
Netrukus į slaptą laboratoriją, lydimas sunkiai šarvuotų sargybinių, įžengė pats imperatorius Taumakas XV. Jo karinė uniforma buvo idealiai išlyginta, tačiau po akimis tamsavo nuovargio šešėliai. Prie jo skubiu žingsniu priėjo Vyriausiasis imperijos mokslininkas, rankose gniauždamas skaitmeninį planšetiną.
– Jūsų didenybe, mes pagaliau tai padarėme, – susijaudinęs, bet pagarbiu balsu prabilo mokslininkas, nukreipdamas valdovo žvilgsnį į milžinišką holografinį ekraną.
Hologramoje pasirodė trimatis Patahanos spiečiaus pėstininkų modelis. Gleivėti sutvėrimai ekrane lėtai judėjo, kol staiga pradėjo jungtis vienas su kitu, sudarydami vientisą, pulsuojančią biologinę masę.
– Mūsų analitikai penkerius metus stebėjo jų elgesį, – tęsė mokslininkas, rodydamas į ekrane mirgančias molekulines grandines. – Norėdamas sunaikinti mūsų pėstininkus ir apsisaugoti nuo sunkiųjų lazerių, priešas naudoja unikalią taktiką – Spiečiaus kariai susijungia į vieną milžinišką, nedalomą organizmą. Tuo metu jų ląstelės apsikeičia energija ir informacija milžinišku greičiu. Ir būtent tai yra jų didžiausia silpnybė.
Imperatorius Taumakas XV prisimerkė, tyrinėdamas švytinčią hologramą.
– Nori pasakyti, kad jų vienybė gali tapti jų pražūtimi? – žemu, ramiu balsu paklausė valdovas.
– Būtent taip, jūsų didenybe, – užtikrintai linktelėjo mokslininkas. – Mes sukūrėme dirbtinį biologinį patogeną. Užtenka apkrėsti vos vieną vienintelį Spiečiaus karį. Kai ateis laikas ir jie vėl susijungs į bendrą masę, šis karys akimirksniu apkrės visus kitus. Grandinine reakcija virusas išplis po visą armiją ir priešas bus sunaikintas iš vidaus.
Taumakas XV lėtai apėjo aplink holografinį stalą, už nugaros susinėręs rankas. Jo veide atsispindėjo šaltas strateginis kalkuliavimas.
– Gera idėja, – prabilo Paros imperatorius, staiga sustodamas ir pažvelgdamas tiesiai mokslininkui į akis. – Bet kaip mes jį sugausime? Kaip tu įsivaizduoji to patogeno sušvirkštimą į priešo karį vidury mirtino mūšio lauko? Jie mus sudraskys nespėjus priartėti.
Mokslininkas trumpam nusišypsojo – jis laukė šio klausimo. Paspaudęs mygtuką, jis pakeitė vaizdą ekrane. Vietoj ateivių pasirodė naujos kartos, aptakių formų Koviniai robotai, apginkluoti ilgomis, titano lydinio adatomis-ginklais flanguose.
– Tokį darbą galės atlikti tik naujai modifikuoti koviniai robotai, jūsų didenybe. Šie dronai užprogramuoti žaibiškam, tiksliam smūgiui. Jie prasiverš pro priekines linijas, suras taikinį ir įšvirkš tai, ką mes pavadinome Nestabilumo virusu. Po kelių valandų patogenas suardys jų ląstelių ryšius. Priešas tiesiog nesugebės fiziškai susijungti į grandines, jų kolektyvinis protas bus paralyžiuotas, ir mes juos lengvai nugalėsime.
Imperatorius akimirką tylėjo, lėtai virškindamas informaciją. Tada jo žvilgsnis vėl sutrūko, prisiminus penkerių metų senumo pamokas.
– O ką daryti su jų skydu, kuris saugo juos kosminėje erdvėje? – griežtai paklausė imperatorius. – Prisimink, mūsų laivyno ugnis jų kreiseriams nepadaro jokios žalos. Jų skydas sugeria visą energiją. Kaip robotai praskris pro jį?
Mokslininkas užtikrintai išsitiesė:
– Jūsų didenybe, Nestabilumo virusas turėtų suveikti ir ten. Jų laivų skydai taip pat yra organinės kilmės, veikiantys tuo pačiu kolektyvinio rezonanso principu kaip ir patys kariai. Kai virusas pradės ardyti pėstininkų ląsteles planetoje, mutacija per ryšio kanalus persiduos ir į orbitą. Jų laivų skydai taps visiškai nestabilūs ir tiesiog subyrės.
Imperatoriaus lūpose pasirodė klastinga, pergalinga šypsena. Tai buvo akimirka, kurios jis laukė penkerius ilgus metus. Paros imperija per ilgai sėdėjo užsidariusi savo auksiniame narve, kol likusi Visata virto pelenais.
– Puiku, – garsiai ir galingai nuskambėjo Taumako XV balsas laboratorijos skliautuose. Valdovas apsisuko į savo kanceliarijos vadovą, stovėjusį prie durų. – Nedelsiant susisiekite su visais išlikusiais sąjungininkais ir Fartanijos konfederacijos likučiais. Praneškite jiems, kad Paros imperija nelauks, kol ateivių mokslininkai pralauš mūsų kupolus. Mes pradedame visuotinį kontrpuolimą!
***
Patahanos spiečiaus flagmano gilumoje, organinėje laboratorijoje, kurios sienos pulsavo gilia purpuro šviesa, vyriausiasis ateivių genetikas staiga pajuto anomaliją. Kolektyviniame protu, kuris penkerius metus jungė milijardus Spiečiaus karių, pasirodė svetimas, šaltas triukšmas.
Ekranuose, sudarytuose iš gyvų, šviesai jautrių ląstelių, pradėjo trūkinėti DNR sekos. Pirmoji Paros kovinių robotų banga Portoko planetoje jau buvo atlikusi savo darbą – Nestabilumo virusas buvo sušvirkštas.
– Signalas... trūkinėja, – cypiančiu, skaitmeniniu būdu modifikuotu balsu prabilo ateivių mokslininkas, jo gumbuoti nagai pašėlusiai lakstė per gyvąjį valdymo pultą. – Paros kariai... jie panaudojo ne mechaninį ginklą. Tai biologinis patogenas.
– Koks jo poveikis? – iš tamsos pasigirdo Spiečiaus vyriausiojo komandoro balsas. Jo milžiniškos, juodos akys fiksavo raudonai mirgančias planetos paviršiaus diagramas.
– Jis kėsinasi į mūsų vienybę, – genetiko balsas suvirpėjo. – Virusas plinta per ląstelių rezonansą. Kai kariai bando susijungti į grandinę, patogenas suardo jų biologinius ryšius. Jei nesustabdysime jo per keturias valandas, mutacija pasieks orbitą ir destabilizuos mūsų laivų skydus. Mes tapsime pažeidžiami jų sunkiųjų lazerių.
– Neleisk tam įvykti, – nukirto komandoras. – Izoliuok užkrėstus sektorius Portoko planetoje. Paruošk sintetinį priešnuodį ir sušvirkšk jį tiesiai į motininę biologinę masę. Mes išdeginsime šį virusą jų pačių ginklu.
Tuo pačiu metu Paros imperijos Vyriausiajame štabe imperatorius Taumakas XV stebėjo taktinį žemėlapį.
– Jūsų didenybe! – sušuko ryšių operatorius. – Priešo laivynas Portoko orbitoje keičia formaciją. Jie nesitraukia. Atvirkščiai – jie blokuoja planetą ir aplink savo flagmaną kuria papildomą energijos kokoną. Mūsų mokslininkų kompiuteriai fiksuoja didžiulį genetinį aktyvumą jų pusėje.
Vyriausiasis Paros mokslininkas, stovėjęs šalia imperatoriaus, išbalo.
– Jie suprato, – sušnabždėjo jis, karštligiškai tikrindamas duomenis. – Jie aptiko Nestabilumo virusą anksčiau, nei tikėjomės. Patahanos spiečiaus mokslininkai bando modifikuoti savo genetinį kodą ir sukurti priešnuodį! Jei jiems pavyks sukurti vakciną, mūsų ginklas taps visiškai nenaudingas, o antros progos mes neturėsime.
Imperatorius Taumakas XV stipriai sugniaužė kumščius. Uniformos apykaklė staiga pasirodė per ankšta, tačiau jo akyse sužibo pažįstama, klastinga ugnis.
– Kiek laiko jiems reikia, kad užbaigtų priešnuodį? – griežtai paklausė valdovas.
– Pagal mūsų skaičiavimus – ne daugiau kaip tris valandas, jūsų didenybe, – atsakė mokslininkas, nuvalydamas prakaitą nuo kaktos. – Mūsų virusui pilnai suveikti reikia keturių. Trūksta lygiai vienos valandos. Tai lenktynės su laiku.
– Vadinasi, mes turime atimti iš jų tą valandą, – nusijuokė Taumakas XV ir atsisuko į generolą. – Įsakykite visiems išlikusiems sąjungininkams ir Fartanijos konfederacijos likučiams pradėti masinį, demonstratyvų puolimą priešingame flange – prie Gaujos imperijos sienų. Tegul jie kelia kuo daugiau triukšmo. Spiečius privalės nukreipti dalį savo skaičiavimo pajėgumų ir dėmesio ten.
– O kas bus su Portoko planeta, jūsų didenybe? – paklausė generolas.
– O Portoke... – imperatorius pasilenkė virš stalo, jo akys žibėjo šaltumu. – Mes pasiųsime „Keršto būrį“ su paskutine mechanizuotų robotų banga. Jų užduotis – ne laukti, kol virusas suveiks savaime, o fiziškai atakuoti priešo laboratorinį laivą. Mes turime sutrikdyti jų mokslininkų darbą. Jei negalime viruso pagreitinti, privalome sulaužyti jų rankas, kurios kuria priešnuodį. Pradėkite operaciją!
****
Portoko orbitoje virė pragariškas mūšis. Paros „Keršto būrys“ bandė prasiveržti pro biologinius Patahanos spiečiaus gynybinius laivus, tačiau ateiviai gynė savo mokslinį kreiserį su nepasotinamu įniršiu. Iki akimirkos, kai Spiečiaus genetikai užbaigs priešnuodį ir visiškai neutralizuos Nestabilumo virusą, buvo likusios vos kelios minutės. Laikas nenumaldomai seko.
Paros sunkiojo kreiserio „Nenugalimasis“ vadavietėje tvyrojo dūmai ir kaukė raudonos avarinės šviesos. Laivas buvo sunkiai apgadintas – viena jo pusė liepsnojo po ateivių rūgštinių užtaisų atakų. Kapitonas Elaras, patyręs Paros imperijos veteranas, tvirtai gniaužė valdymo pulto turėklus. Jo veidas buvo kruvinas, o akys nukreiptos į chronometrą.
– Kapitone! – per sprogimų dundesį sušuko pagrindinis ryšininkas. – Robotų banga nesugeba prasiveržti! Ateivių mokslinio laivo skydas vis dar per stiprus, o mūsų ginklai perkaito! Kompiuteris praneša – jie baigia kurti vakciną! Likusios trisdešimt sekundžių!
Elaras lėtai įkvėpė. Jis žinojo, ką reiškia tarnauti Parai – imperatorius Taumakas XV niekada neatleisdavo už pralaimėjimą. Tačiau šį kartą kapitonas galvojo ne apie imperatoriaus pyktį, o apie milijardus gyvybių, kurios užges, jei šis priešas laimės lenktynes su laiku.
– Atjunkite visus ginklus, – ramiai, bet tvirtai įsakė Elaras. – Visą likusią energiją, įskaitant gyvybės palaikymo sistemas, nukreipkite į pagrindinius hipervariklius.
Vadavietės įgula akimirkai sustingo. Antrasis kapitono padėjėjas pašoko iš savo vietos:
– Kapitone, bet tai reiškia... Mes liksime be jokių skydų! Mes tiesiog sudegsime!
– Mes nesudegsime, – Elaras atsisuko į savo vyrus, jo žvilgsnyje nebuvo baimės. – Mes tapsime ginklu. Jei robotai negali nuskraidinti viruso į laivo vidų, mes patys jį ten pristatysime. Užrakinkite kursą tiesiai į Patahanos mokslinio kreiserio branduolį. Maksimalus greitis.
Kapitonas paspaudė tiesioginio ryšio su Paros vyriausiuoju štabu mygtuką. Ekrane pasirodė įtemptas imperatoriaus Taumako XV veidas.
– Jūsų didenybe, – prabilo Elaras, nusišypsodamas per kraują. – „Keršto būrio“ robotai vėluoja. Priešas tuoj aktyvuos priešnuodį. Kreiseris „Nenugalimasis“ prisiima paskutinę misiją. Mes taranuosime jų mokslinį laivą ir išsprogdinsime Nestabilumo viruso užtaisus tiesiai jų laboratorijos širdyje.
Imperatorius Taumakas XV porą sekundžių tylėjo. Jo šaltose akyse pirmą kartą per penkerius metus pasirodė kažkas panašaus į pagarbą.
– Kapitone Elarai... Paros imperija niekada nepamirš jūsų vardo. Vykdykite.
– Už Parą ir už laisvą Visatą, – ištarė Elaras ir nutraukė ryšį. Jis atsisuko į įgulą. – Visiems pasirengti smūgiui!
Milžiniškas Paros kreiseris „Nenugalimasis“ staiga sužibo akinama mėlyna hipervariklių šviesa. Laivas virto degančia ugnies strėle. Jis skrodė kosmoso tamsą, nepaisydamas į jį skriejančių ateivių šūvių. Patahanos laivai bandė blokuoti jo kelią, tačiau kreiserio masė ir greitis buvo nesustabdomi.
BŪŪŪM!
Siaubingas, kurtinantis smūgis sukrėtė visą Portoko orbitą. Paros kreiseris visa jėga rėžėsi tiesiai į gleivėto, purpurinio ateivių mokslinio laivo šoną. Metalas rėžė gyvą audinį, o po akimirkos kreiserio branduolys detonavo, kartu išlaisvindamas milžinišką Nestabilumo viruso koncentraciją. Ateivių laboratorija buvo paversta pelenais per vieną sekundę – priešnuodžio tyrimai buvo visiškai sunaikinti.
Ateivių flagmane pasigirdo baisus vyriausiojo komandoro riksmas. Laboratorijos sunaikinimas sukėlė grandininę reakciją. Kadangi priešnuodis nebuvo baigtas, Nestabilumo virusas, kurį išlaisvino Elaro laivo sprogimas, su triguba jėga pradėjo plisti per kolektyvinį Spiečiaus ryšį.
Paros vyriausiajame štabe visi ekranai nušvito žaliai.
– Jūsų didenybe! – sušuko džiūgavimo pilnas mokslininkas. – Tai suveikė! Kapitono Elaro pasiaukojimas sunaikino jų laboratoriją! Priešo skydai aplink visą laivyną Portoke pradėjo trūkinėti! Jų kolektyvinis protas paralyžiuotas, kariai nebemoka susijungti į grandines!
Imperatorius Taumakas XV staiga pakilo iš sosto ir išsitraukė savo ceremoninį kardą. Jo balsas nuaidėjo per visus karinius kanalus:
– Visiems laivams, visoms imperijoms ir Fartanijos likučiams! Priešas sužeistas ir bejėgis! Pulti be gailesčio! Sunaikinkite Spiečių!
****
Po kapitono Elaro pasiaukojimo Patahanos spiečiaus kolektyvinis protas paniro į visišką chaosą. Nestabilumo virusas, plintantis per organinius ryšio kanalus, veikė tarsi galingas kompiuterinis kirminas – jis trynė ateivių instinktus, ardė jų laivų skydus ir neleido pėstininkams veikti išvien. Šios akimirkos laisvoji Visata laukė penkerius metus.
Lemiamos atakos smaigalyje stovėjo pats imperatorius Taumakas XV. Jis nebebuvo tas valdovas, kuris krizių pradžioje sėdėjo Karūnos salėje su šilkine pižama ir naktine kepuraite. Dabar jis stovėjo savo asmeninio flagmano „Imperijos galybė“ komandiniame tilte, vilkėdamas sunkius kovinius šarvus. Jo akys, atspindinčios kosminių sprogimų liepsnas, žibėjo šaltu ryžtu.
– Visiems Paros ir Fartanijos laivams – ugnis! – nuaidėjo galingas imperatoriaus įsakymas per visos Visatos karinius dažnius. – Skroskite jų flangus! Parodykite jiems, ką reiškia užpulti mūsų pasaulius!
Šį kartą ugnis buvo veiksminga. Gigantiški V-konstrukcijos lazeriai, plazminės patrankos ir sunkiosios torpedos, kurios anksčiau tiesiog išsilydydavo priešo skyduose, dabar rėžėsi tiesiai į gleivėtus, neapsaugotus Patahanos kreiserius. Kosminėje erdvėje vienas po kito žibo žalsvi ir purpuriniai ateivių laivų sprogimai. „Imperijos galybė“ skrodė priešo formacijas, naikindama viską savo kelyje. Sukilę Fartanijos konfederacijos likučiai, įkvėpti Paros puolimo, kovojo su nepažabojamu įniršiu, keršydami už savo sudegintas ir susprogdintas planetas.
Mūšis Portoko sektoriuje virto mirtinais spąstais Spiečiui. Ateivių vyriausiasis komandoras, matydamas, kad jo kariai nebemoka susijungti į grandines, o laivynas tirpsta akyse, suprato: ši Visata nėra lengvas grobis. Jų mokslinis pranašumas buvo sugriautas, o biologinis patogenas toliau rijo jų pačių gyvybines jėgas.
Staiga visame pasipriešinimo fronte ateivių laivai nustojo šaudyti. Jie pradėjo sinchroniškai suktis atgal.
– Jūsų didenybe! – sušuko Paros štabo vyriausiasis operatorius. – Priešas traukiasi! Jie nebebandys persigrupuoti! Visi likę Spiečiaus laivai aktyvuoja tarpgalaktinius variklius!
Ekrane matėsi, kaip likusi Patahanos spiečiaus armada, palikdama degančias nuolaužas ir sužeistus karius, vėžlio žingsniu, bet užtikrintai pradėjo trauktis atgal į hipererdvės gilumą – ten, iš kur prieš penkerius metus atskrido. Jie bėgo iš žinomos Visatos ribų, supratę, kad Paros imperijos skydas ir aljanso įniršis jiems yra neįveikiami.
– Ar turėtume juos persekioti, jūsų didenybe? – įtemptu balsu paklausė vyriausiasis generolas, žiūrėdamas į tolstančius ateivių signalus.
Taumakas XV lėtai nuleido savo ceremoninį kardą ir giliai iškvėpė. Nuovargis, kurį jis slėpė penkerius metus, pagaliau pasirodė jo veide.
– Ne, – ramiai ištarė imperatorius. – Leiskite jiems bėgti. Jie patyrė per daug nuostolių, o mūsų virusas dar ilgai niokos jų gimtuosius pasaulius. Tegul jie parneša žinią savo Spiečiui – ši Visata moka gintis.

Epilogas
Karas baigėsi. Visatoje vėl įsiviešpatavo tyla, tačiau šį kartą tai nebuvo slegianti kapų tyla – tai buvo palengvėjimo ir atgimimo tyla. Pasauliai pradėjo skaičiuoti žuvusius ir valyti kosminius koridorius nuo degančių nuolaužų.
Po kelių savaičių Sataranijos konfederacijos tarybos salėje vėl susirinko visų imperijų ir Fartanijos likučių delegatai. Tačiau atmosfera buvo visiškai kitokia nei prieš penkerius metus. Nebuvo jokio Paros diktato ar baimės drebėjimo. Visi sėdėjo prie vieno didelio, apskrito stalo kaip lygūs partneriai, išgyvenę tikrą apokalipsę.
Imperatorius Taumakas XV, sėdėdamas savo vietoje, stebėjo sukilėlių ir buvusių priešų veidus. Karas pakeitė visus. Paros imperija išliko galingiausia, tačiau dabar ji žinojo, kad be kitų imperijų pasiaukojimo ir paramos net ir stipriausi megakupolai anksčiau ar vėliau būtų subyrėję.
– Mes laimėjome šį karą, nes buvome kartu, – tvirtu balsu prabilo Daranos imperatorius, pakeldamas taurę. – Priešas pasitraukė, bet mes privalome likti budrūs. Mūsų mokslininkai privalo toliau budėti prie Visatos ribų.
Taumakas XV lėtai linktelėjo, pritardamas šiai minčiai. Jo žvilgsnis trumpam nukrypo į tolimąjį Visatos žemėlapio kampą – ten, kur mažoje, melsvoje planetoje, vadinamoje Žeme, dar tik dygo pirmieji, gležni žmonijos daigai. Imperatorius tyliai pagalvojo, kad praeis tūkstantmečiai, kol šie nauji broliai pakils į žvaigždes. Ir kai jie tai padarys, jie ras stiprią, vieningą ir pasiruošusią Visatą, kuri daugiau niekada neleis jokiam šešėliui užgesinti jų bendros šviesos.