Stebėtoja

Sėdžiu ir žiūriu į gamtą. Žalia. Kai kur spalvotos dėmės. Gėlės, turbūt. Galvoje sumaištis. Reikia baigti rašyti, bet mintys užsispyrė. Sėdi kažkur smegenų kamputy ir vaiposi. Ir ką daryti?
Staiga ausis pasiekia keistas garsas. Kitoks nei vėjo šnarėjimas ar iš toli sklindanti muzika. Mintys pašoka ir priverčia susikaupti į garsą bei vaizdą.
Ramybės drumstėjas – mažas paukštukas. Panašus į žvirblį. Bet, ko gero, ne žvirblis. Mažesnis ir daugiau panašus į plunksnų kamuoliuką negu į paukštį. Kuičiasi po krūmu ir visai nekreipia į mane dėmesio. Strykt! Strykt! Apsidairo. Palenda po krūmu. Ir aš jo nebematau šešėliuose. Bet po akimirkos vėl išstraksi ir sužiūra į mane. Aš žiūriu į jį. Galiausiai paukštukas nusprendžia, kad esu neverta jo dėmesio. Ir vėl šmurkšteli po krūmu.
Baisiai noriu sužinoti ką jis ten veikia. Bet negaliu atsistoti ir prieiti. Nenoriu, kad nuskristų. O jis vis tiek nuskrenda. Gerai, kad netoli. Nutupia ant eglės kamieno. Aukštai ir pasileidžia link žemės žemyn galva.
Tikrai ne žvirblis. Tokių cirkų jie neišdarinėja.
Gi mano kaimynas užskrenda į viršų ir vėl pasileidžia žemyn galva apačion. Dar kartą. Ir dar. Tada dingsta tarp eglės šakų. Nei garso, nei judesio.
Kurį laiką žvelgiu aukštyn. Bet iš ten nieko nematyt. Dar pažiūriu po krūmu. Bet ir ten tuščia.
Tada pažvelgiu sau po kojom. Pro šalį ramiai keliauja didelis juodas vabalas. Iš šitų skiriu tik karkvabalį ir kolorado vabalą. O keliauninkas labiausiai panašus į mano senos bliuzelės sagą. Ir dingsta jis greičiau nei paukštis.
Galiausiai pamatau sraigę, kuri lėtai, bet užtikrintai šliaužia vazono šonu. Vazone žydi chrizantema. Sraigė maža, geltona. Akivaizdžiai invazinė. Žinau ką reikia daryti su tokiais. Bet tik paimu ją ir numetu kuo toliau.
Tada vėl sėdžiu ir stebiu gamtą.