NG (3)

Krisas per vieną parą prabudo jau trečią kartą. Jis, visiškai švarus ir nė kiek nesurakintas, sėdėjo nudrengtame autonominiame taksi. Jis buvo ne vienas - šalia lekavo vilkšunis, prie kurio kojų gulėjo lagaminėlis su grynaisiais, o už apmusijusio taksi lango tarp tamsių pastatų siluetų vis švystelėdavo lietuje mirkstantis baltas nuo šviesos miestas. Prabudo jis neiškart - tarsi po geros pregabalino dozės, nekoordinuotas ir aptūluotomis smegenimis. Mintys buvo lėtos ir malonios, ir niekas nekėlė nei nuostabos, nei susierzinimo, nei nerimo. Minkšta rankele jis pamėgino pakasyti šuniui tarp ausų, o pirštams palietus šiurkštų šuns kailį, kažkur tolimuose ir tamsiuose tuneliuose, slepiančiuose racionalų mąstymą ir visus tam ginklui reikalingus šaudmenis, užsidegė lemputė. Senovinė, dar kaip pas senelius (“... o ar aš išvis turėjau senelius? „, tingiai savęs paklausė Krisas) - šimto vatų, su matomu greičiu įkaistančiu volframo siūleliu. Su šviesa galvoje pamažu ėmė grįžti atsiminimai, ir Krisui jie nelabai patiko. Kvepėjo psichiatrinės ligoninės palata, krauju, šlapimu ir nemalonumais. Dar padvelkė kažkuo, su kuo Krisas per savo spalvingą gyvenimą dar nebuvo susidūręs, ir jis susiraukė.
      Aišku pasidarė ne iš karto - įsivaizduok sau akmens amžiaus žmogų, pasodintą prieš tranzistorinį radijo aparatą - „kas kalba? kodėl? kaip? „ - bet pamažu Krisui dašilo, kad galvoje yra naujas reiškinys: kažkas, blet, tarsi pasakoja viską, ką jis mato, girdi, jaučia, ir net galvoja. Pirmąją nejaukią Kriso mintį apie šizofreniją greitai pakeitė dar baisesnė - apie visišką geštalto praradimą ir turbo ego mirtį ant steroidų, nes pasivaideno, kad gali suvokti tik tai, kas apipasakojama, tame tarpe ir apie save, bet racionalaus mąstymo tuneliuose įsijungiant vis ryškesniam apšvietimui, Krisas suvokė tebeturįs autonomiją, nors ir apipasakojami dalykai (lietaus lašai, barbenantys į priekinį autonominio taksi stiklą) atrodė tarsi apgobti neegzistuojančių spalvų aureole visame pojūčių spektre ir dėl to truputį ryškesni. Krisas užsimerkė ir pabandė įsiklausyti į ratų keliamą ūžesį, tačiau multikai nesiliovė, o priešingai, pasidarė dar ryškesni.
      Kažkas lyžtelėjo Kriso ranką, ir jis susivokė, kad šalia jo yra vilkšunis, prie kurio kojų guli lagaminėlis su pinigais, kad jis sėdi autonominiame taksi, o pats taksi stovi ir žalia indikacine lempute leidžia žinoti, kad kelionės tikslas pasiektas ir yra dešinėje. Krisas atidarė dureles ir pažvelgė į bendrakeleivį, kiek abejodamas, ar vilkšunis nelaiko pinigų saugotinu objektu. Šuo visu kūnu davė žinoti, kad yra pasiruošęs eiti, o lagaminėlį, suprask, pats Krisas ir pasineš. Krisas atsiduso ir, paėmęs pinigus, išlipo iš taksi. Iš paskos liuoktelėjo vilkšunis.
      Jie stovėjo prie daugiabučio kažkur apšviestenėje miesto dalyje. Jei daugiabutis būtų moterimi, dėl jos prieš gerus dvidešimt metelių simpatiški berneliai būtų padėję širdis, galvas ir pinigines. Dabar daugiabutis stovėjo lietuje ir su tyliu susitaikymu, bet be liūdesio prisiminė tuos laikus, kai nebuvo taip akivaizdu, kuo visa tai (VISA TAI) baigsis. Pro skaidrų po pagyvenusiu stogeliu esančių durų stiklą jaukiai švietė beveik pilnai apšviesta laiptinė. Šalia durų buvo interkomas su pilnu numpad'u. Jei ne visapasakojantis „balsas“ galvoje, Krisas nebūtų susivokęs, kad tai - būtent ta laiptinė, kurios jam reikia. Vis dar gerokai derealizuotas jis subeldė 116*3151##6951*, durys su šnypštelėjimu prasivėrė, ir Krisas, mašinaliai nužingsniavęs iki lifto, paspaudė iškvietimo mygtuką.
      Ir tada jam dėl savo veiksmų normalumo ėmė darytis negera: jis tarėsi matąs save iš trečio asmens perspektyvos, tarsi sename videožaidime su pakištu detektyvu, tik detektyvas blaškėsi po užšalusį Niu Jorką, o Krisas stovėjo švarioje laiptinėje priešais liftą. „Sudeginau smegenis“, galvojo jis, „brokuotas neurobūsteris papuolė, ir dabar mano galvoje nebėra nei vienos gyvos konektomos, ir aš iš tiesų esu miręs, o paskutiniai sielos, palikusios kūną, atspindžiai tebeblyksi neuroprocesoriuje“. Krisas susverdėjo ir buvo priverstas atsiremti į sieną. Bet Krisas nebūtų tas bičas, kuris pragraužia mentų kabluko elektros laidus, kad pabėgtų, jei jo galva nebūtų sudėliota taip, kad net ir tokioj situacijoj nesurastų išeities: pirma, kas per marazmai apie „sielos atspindžius“? kas jis, poetas sukruštas? „balsas“, pasakojantis šias mintis, nuskambėjo beveik atsiprašančiai. Antra, neurobūsteris judesių nevaldo, o ir, trečia, pajungtas tik į vizualinį korteksą, taigi „pačirškintas“ Krisas tiesiog būtų aklas. Išvada: „balsas“ yra su neurobūsteriu nesusijęs fenomenas. Liftas tyliu pyptelėjimu pranešė apie savo atvykimą.
      Kildamas į penkioliktą aukštą Krisas žiūrėjo į vilkšunį, ir kuo ilgiau tai darė, tuo labiau įsitikino, kad jį mato ne pirmą kartą: kažkur toli toli tarsi atsiminė, kad ausies gabaliuko vilšuniui trūksta dėl devynių milimetrų kulkos, o šauliui greitai po to pritrūko pradžioj femuralinės arterijos gabalo, o paskui, labai greitai, kraujo ir gyvybės. Daugiau detalių be to, kad žandikaulis ir dantukai sutvirtinti titanu, „balsas“ nepasiūlė, o ir laiko tam nebeliko, nes atsidarius lifto durims, šuo, akivaizdžiai žinodamas, kur šitame aukšte yra padėtas jo dubenėlis, išbindzeno pirmas. Krisas mintyse gūžtelėjo pečiais, ir patraukė iš paskos.
      Durys, prie kurių sustojo vilkšunis, buvo visai neišsiskiriančios, ir Krisas, mygdamas skambutį, net truputį suabejojo savo veiksmų racionalumu, tačiau labai greitai abejonę pakeitė nuostaba, kai iš už buto durų, milisekundę prieš spragtelint užraktui, pasigirdo entuziastingas moteriškas šūksnis „KRISAI! „, durys atsilapojo, ir jį tvirtai apkabino grakščios ir stiprios už jį kiek jaunesnės moters rankos.
     
      ***
     
      - Ir tu mane matai pirmą kartą?
      - Na, ne, antrą. Tu buvai ir mano namuose - atskaitei moralą apie operatyvinį saugumą ir paėmei... šituos pinigus...
      - Tokiu atveju - ji šyptelėjo, už akių vėl švystelėjo nerimas - Malonu, Krisai. Aš Ana. Ir aš tau miegančiam nupjausiu kiaušus, jei čia yra nevykęs tavo pokštas. Gyveni su žmogum metus du-tris-penkis, ir tada jis, gyvulys, grįžta namo, „man malonu, bet kas tu“, klausia. Geri tonerio milteliai papuolė, dievaži.
      Ji nelinksmai nusijuokė. Jie sėdėjo virtuvėje, tarp jos pirštų smilko suktinė, ant tarp jų esančio stalo garavo arbata.
      - Bet metus, mėnesį, laiką, dabartinį funkcionierių klaną, esminius pastarojo pusmečio sindikatų veiksmus - dešimt iš dešimt. FCT, Mini-Mental skalėje pasirodai puikiai, bet tai, kad kai kurios gyvenimo dalys tiesiog „iškritusios“, yra... neįprasta. Krisai, aišku, šaunu, pinigai, bet ar neatrodo, kad kaina kiek didoka?
      Krisas atsiprašydamas gūžtelėjo pečiais. Visiškas marazmas. Aišku, moteris labai simpatiška. Ir, akivaizdu, jis jai rūpi, kas irgi nėra blogai - bet būti įmestam į vidurį santykių ir bandyti juos greituoju būdu išsiaiškinti nepavyktų net diplomuotam psichologui.
      - Atleisk, aš tikrai nieko negaliu šito paaiškinti. Tai išties be galo kvaila - kai filme žmona užeina vyrą dulkinantį kambarinę, jis visada sako „Palauk! Aš galiu visa tai paaiškinti! „, ir, jeibogu, man paprasčiau būtų paaiškinti - tai yra, velnias, iš tiesų, sušiktai sušikta kvaila situacija, ir aš tikrai negaliu...
      - Nurimk - Ana ištiesė jam suktinę, kitą savo delną padėdama ant Kriso rankos - Neatrodo, kad tau staigiai blogėtų, kaip tik, atrodo, tarsi pamažu ir atsičiuchini. Rytoj nuvyksim diagnostikos. Lagaminėlio turinys palengvės, bet liks pakankamai. Ne tai, kad ir taip gyventume šūdinai.
      Krisas įtraukė į plaučius ir sulaikė kvapą. Kanabinoidai prisikabino puikiai pažįstamose vietose, ir viskas pasidarė tarsi labiau pažįstama. Jis mirktelėjo, iškvėpė, ir, susitikus jų žvilgsniams, jį tarsi elektros srove perliejo didelis, svarbus jausmas, jausmas, kurio neturėtų būti, kai žiūri į akis žmogaus, kurį matai pirmą, ne, antrą kartą. Jausmas, kurį jauti, kai bendro susitarimo pažinimo kelionėje pamažu pažinimo subjektas ima keistis iš „tu“ į „mes“ - tokiam jausmui Krisas neturėjo į vieną žodį telpančio apibūdinimo.
      Ir šitai jį nugasdino labiau, negu visas prieš tai vykęs kliedesys.
      - Aš tau paklosiu sofą, gerai? - supratingai pasakė Ana.
      Krisas linktelėjo. Viduje, ties pilvo duobute, sukirbėjo nerimas - kiek užmigimų ir prabudimų per dieną žmogui yra normalu? - bet nuovargis visame kūne bylote bylojo, kad su visu kortizoliu geriausiai susidoros CBD ir miegas.
     
      ***
     
      Sapnai atėjo netikėtai greitai - nesibaigiančio lietaus už lango ošimas, praskrendančių krovininių kopterių kalenimas, tolimos gatvės šviesa ant lubų - viskas susiliejo į vientisą pilką plastelininę masę, kuri pasidavė nematomo skulptoriaus rankoms tuo pačiu pakraščiuose skysdama į nebūtį kaip akvarelinių dažų tašas šlapiame popieriuje. Ji susilipdė į miegantį šunį, susisukusį į riestainį, oroborusą, ryjantį savo uodegą, tada pasirodė besisukantis taijitu su saule ir mėnuliu vietoj taškų - ir balsas, aiškus, ryškus, vyriškas, žmogaus, kuris duoda komandas, kai jam duodamos komandos, paklausė:
      „Kuo skirtingi dalykai skiriasi nuo panašių? „
      Tai buvo darbo pokalbis prie masyvaus rašomojo stalo, ir, aišku Krisas neturėjo CV. „Atneši paskui. Poryt“, sududeno už stalo sėdintis vyriškis. „Išvis, dėl manęs, kad ir po įdarbinimo“. Klausimas Krisui nedavė ramybės: kuo panašūs dalykai panašūs į skirtingus? Po velnių, tokie klausimai gali tikrai iškepti tavo makaroną. Bet įtampos jis nejautė, priešingai, buvo užtikrintas, kad jau yra įdarbintas, ir visa šitai vyksta tik tam, kad niekas neprispistų dėl pažeistos priežasties-pasėkmės grandinės. „Priešų yra visur“ - pagalvojo Krisas, kažką braižydamas ant popieriaus kaip atsakymą. Vyriškis kitoje stalo pusėje pasitaisė nematytą apdovanojimą ant uniformos krūtinės. Medalyje buvo pavaizduota trikampiu išdėstyta ausis, akis ir rašomoji plunksna. Viduryje, kas Kriso visai nenustebino, buvo kalavijas, nukreiptas smaigaliu aukštyn, į plunksną.
      „Labai gerai“, pagyrė jį vyriškis, pastebėjęs, kad Krisas pastebėjo, „iš jūsų, jaunas žmogau, gali išeiti pusėtinas funkcionierius. Parašiuką, čia -“
      Ir kyštelėjo pasirašyti susegtą ir perrištą dokumentą.
      Krisas matė visas raides. Jos buvo ryškios ir atpažįstamos. Jos formavo sakinius, ir tuos sakinius jis galėjo perskaityti. Jis mirktelėjo, ir pakėlęs akis į vyriškį, suprato, kad, nors veido ir nesimato, vyriškis šypsosi grobuoniška šypsena. Nuleido akis, ir dar kartą perskaitė dokumentą. Nuo pradžios iki galo. „Nichuja sau sapnas“, pagalvojo Krisas, siekdamas plunksnakočio, „Sapnuose neįmanoma skaityti ir rašyti“.
      „Nuovokus žmogus - geriausia dovana vadovui“, patenkintai sukriuksėjo interviuotojas. „Sveikas prisijungęs į eksfunkcionierių biurą“.
      Jis pakėlė ebonitinio telefono ragelį, ir rotoriumi ėmė sukti labai ilgą numerį - suko ir suko, ir suko ir suko, ir Krisui ėmė rodytis, kad šis žmogus esant reikalui nesuklysdamas galėtų susakyti visą pi, bet šalia emė skambėti kitas telefonas, ir žmogus, nesustodamas sukti ir neatitraukdamas ragelio nuo ausies mostelėjo Krisui, kad pakeltų. Vos tik Krisas pakėlė ragelį prie ausies, kažkas kitame laido gale suriko „PABUSK, KALĖS VAIKE“, ir Krisas atsimerkė ant sofos šviečiant vėlyvo ryto prieblandai.
      Už lango vis dar lijo, sunkūs debesys slinko, rodės, palei pat lango viršų, o iš virtuvės sklido šeriamo šuns čepsėjimas ir šviežiai išvirtos kavos aromatas.