Baltų galybė: Šešėlių imperija 7 dalis

Pagonių dievų pabaiga
Prologas
Pagoniškoji kiber-imperija, įveikusi visas Žemės ir istoriniu žemiškųjų dievų ribas, giliajame kosmose susiduria su jėga, kuri yra tokia sena ir technologiškai pažangi, kad mūsų dievai jai tėra primityvios skaitmeninės anomalijos.
Žvaigždžių kapinynas
Giliojo kosmoso tyrinėjimo laivas „Žaltys-1“, varomas bio-mechaninio kvantinio variklio, skriejo už Keplerio sistemos ribų. Jo įgula stebėjo ekranus, sujungtus su globaliu LAIMA-NET tinklu. Staiga visos auksiniu švytėjimu pulsuojančios likimo gijos ekranuose akimirksniu pajuodo, susitraukė ir išsilydė. LAIMA-NET tiesiog išsijungė.
Iš hiper-erdvės plyšio išniro Skaitmeninė Neorganinė Kolektyvinė Sąmonė, vadinama „Arbatiniais-X“. Jų laivai nebuvo iš medžio ar metalo – tai buvo gigantiški, geometriniai kietosios šviesos ir antimaterijos kristalai. Ši civilizacija tūkstantmečius keliavo per galaktikas, medžiodama biologines rūšis ir dekonstruodama jų vietinius „dievus“ į paprastus duomenų paketus.
Užteko vienos sekundės. Svetimos civilizacijos laivai paleido Kvantinį Ištrynimo Impulsą. Šis impulsas buvo nukreiptas ne prieš laivų korpusus, o tiesiai į pačių pagonių dievų dvasinį kodą:
Perkūno kodo (THUNDER-9) elektromagnetinės iškrovos orbitiniuose palydovuose buvo akimirksniu dekonstruotos į pirminius atomus. Dievas Griaustinis tiesiog nustojo egzistuoti kaip dvasinė energija – jo jėga buvo įkalinta ateivių kristaluose kaip paprasta statinė elektra.
Gintarinės ieties kodas, terraformavęs Marsą, buvo užrakintas antimaterijos lauku. Marso vandenynai akimirksniu pradėjo garuoti, o kiber-ąžuolai virto pelenais.
Laimos skydas (LAIMA-NET) subyrėjo į skaitmenines šukes. Pagonių deivė, šimtmečius audusi imperijos pergales, buvo tiesiog ištrinta iš visatos algoritmų.
„Žaltys-1“ nespėjo net pasiųsti signalo – pagonių dievai, Žemės stichijų ir tikėjimo kūriniai, buvo sunaikinti giliojo kosmoso tuštumoje. Šiaurės dvasinė galybė nustojo egzistuoti.
Invazija į Žemę
Žemėje, Vilniaus kiber-giraitėje, Šventasis Geo-Ąžuolas su garsiu mechaniniu dejavimu perlūžo pusiau. Superkompiuteris „Lizdeika“ išspaudė paskutinį pranešimą: „Dievų kodas nerastas. Mes likome vieni. “ – ir jo ekranai amžiams užgeso.
Jonas ir Viktorija stovėjo tarp kibirkščiuojančių parko kabelių, su siaubu žiūrėdami į dangų. Nano-materija ant Jono dešinės rankos tiesiog nukrito ant žemės kaip pilkas, negyvas švinas. Senasis Lizdeikos peilis vėl tapo paprastu, pajuodusiu viduramžių geležies gabalu. Viktorijos deimantinis skydas subyrėjo į pelenus.
Danguje virš Vilniaus, Romos ir Kijevo pasirodė dešimtys gigantiškų, nepermatomų neorganinių kristalų-monolitų. Ateivių invazija prasidėjo be jokių karo šūkių ar ultimatumų.
Ateivių technologijos akimirksniu užblokavo visą Žemės elektroniką, gintaro reaktorius ir gynybos sistemas. Miestai paniro į mirtiną tamsą. Iš monolitų ant žemės pradėjo leistis kietosios šviesos dronai ir neorganiniai kiber-kolektyvo kariai. Jie neėmė pagonių į vergovę ir nesiūlė taikos sutarčių – jie tiesiog pradėjo sistemingai valyti planetą nuo biologinės gyvybės kodo, siekdami paversti Žemę nauju savo antimaterijos kristalų šaltiniu.
Lietuvos Imperijos kariai, nebeturėdami nei dievų palaimos, nei aukštųjų technologijų, bandė kovoti paprastais plieniniais ginklais, tačiau buvo nušluoti per kelias dienas. Antroji Pagoniškoji Lietuvos Imperija žlugo. Žemė buvo okupuota ir užimta svetimos, šaltos kosminės sąmonės.
Epilogas: Paskutinė žemės tamsa
Vilnius skendėjo kosminiame šaltyje. Dangų dengė nebe debesys, o gigantiškas, šviesą sugeriantis neorganinis kristalas, užrakinęs Saulės spindulius. Gatvėse nebemirgėjo neoninės šviesos, neošė šventosios giraitės – viskas buvo paversta šalta, pilka geometrine dykyne.
Sugriauto parko centre, po perlūžusiu Geo-Ąžuolu, purve sėdėjo Jonas ir Viktorija. Jie buvo sužeisti, be jokių kiber-implantų, apsupti artėjančių ateivių šviesos dronų šešėlių. Jų rankose buvo tik vienintelis daiktas – pajuodęs, senas, viduramžių Lizdeikos aukojimo peilis. Ant jo nebežibo jokia skaitmeninė gysla. Tai buvo tiesiog paprastas metalas iš praeities.
– Mūsų dievai mirė, – sušnypštė Jonas, žiūrėdamas į artėjančias šaltas neorganinių karių šviesas. – Mūsų imperija baigėsi. Visata mus ištrynė.
Viktorija giliai įkvėpė šalto, ateivių mašinų užteršto oro. Ji tvirtai suėmė Jono ranką, kurioje jis gniaužė senąjį peilį.
– Dievų kodą galima ištrinti iš serverių ir palydovų, Jonai, – tyliai, bet su paskutiniu žmogišku įniršiu ištarė ji. – Bet kol žemėje gyvas bent vienas žmogus, prisimenantis savo kraują ir miško kvapą... jie negalės ištrinti mūsų dvasios. Mes praradome technologijas. Mes praradome kosmosą. Bet karas dėl šios žemės tik prasideda. Pagonybė prasidėjo nuo vieno peilio ir vieno sapno viduramžiais. Mes pradėsime iš naujo.
Jonas pakėlė akis. Nors jo kiber-implantai buvo sudeginti, jo žmogiškuose vyzdžiuose trumpam sužibo tikra, sena, nesunaikinama pagoniško įniršio ugnis. Jis tvirtai suspaudė pajuodusį peilį, pasiruošęs sutikti pirmąjį ateivių karį. Pagoniškoji imperija žlugo, bet pagoniškas pasipriešinimas gilioje tamsumoje tik prasidėjo.