Išvarymas iš rojaus

      Visą tvorą žaliai raudonai baltu kilimu dengė rožės vijoklės. Jos tarpo čia neįtikėtinai, kas rytą išsiskleisdavo nauji pumpurai, kurie vakarop ištirpdavo ore kvapiais spalvoto rūko ratilais. Tiesa, rytas bei vakaras čia itin reliatyvios sąvokos. O gal ir tos gėlės visai nebuvo rožės? O seni vartai gal buvo puošti visai ne kaltinėmis lelijomis, o kitomis, nežinomomis gėlėmis?.. Vartų sargas tiesiog taip vieną kartą nusprendė ir daugiau nesuko sau galvos: rožės, nerožės… lelijos nelelijos… rytas, nerytas… Jis pakrapštė ėmusį rūdyti vartų metalą. Rūdys, nerūdys... Koks skirtumas?
– Laba diena! – pasigirdo iš už nugaros. Krūptelėjęs, lyg prie ausies būtų iššovusi patranka, sargas apsisuko. Jam nepasivaideno. Žolėje (takelis juk jau seniai užžėlė) stovėjo maloniai besišypsantis nepažįstamasis. Sargas sukruto ir uždengė savimi vartelius, – lyg kas jėga galėtų čia patekti…
– Sveikas, sveikas. Ko nori?
– Kaip ko… – sutriko ateivis. – Įeiti.
– Cha! O Viešpaties soste nenori pasėdėti? – nusivaipė senis.
– Kodėl soste? Man žadėjo palikti vietą šalia.
Sargas išplėtė akis. Tai akiplėša! Seniai tokių nematė… Tiesą sakant, jau daugybę metų nieko čia nematė.
– Ar… ar tu tikrai šventas Petras?
– O kas gi daugiau. Tas pats. Šventas. Petras.
– Tai manęs jau nebeprisimeni, Petrai? – nuliūdo svečias.
– O turėčiau? – Petras įsižiūrėjo į ateivį. Neišraiškingas, bet guvus veidas, plačios mergaitiškos akys, tokios spalvos, kaip rožių šešėliai. Rankas buvo sugniaužęs ant krūtinės, lyg maldaudamas jį prisiminti.
– Ne, neprisimenu tavęs, – papurtė galvą vartų sargas.
– Negi išduosi mane ir ketvirtą kartą?
Šventas Petras žingtelėjo atatupstas. Jėzus? Bet juk nuo senų senovės jis čia gyvena; tiesa, seniai jie nesimatė, tačiau kas gi užklysta į šitą užkampį. Čia niekas nevyksta. Vietoj vartų galėtų stovėti aklina siena – niekas į sodą nebesiprašo. O dabar šitas…
– Įrodyk, – pareikalavo Petras, sužvanginęs raktais.
– Jei tu būtum Tomas Netikėlis, dar suprasčiau, – palingavo galva svečias. – Bet kaip aš tau įrodysiu? Klausyk širdies.
Žino apie Tomą, – pamanė sau Petras, bet čia dar ne įrodymas. Dabar visi gudrūs. Skaito Evangelijas, skaito net apokrifus. Tik tai jiems nepadeda: dievo neišskaitysi.
– Jėzus pas mus jau nuo senų laikų, dar ilgiau nei aš, – pareiškė Petras. – O tu labiau jau panašus į Antikristą! Tuoj pakviesiu cherubinus, jei nesinešdinsi lauk.
– Turėjau vėl eiti į žemę.
– Vėl?
Ateivis linktelėjo.
– Gimti ir mirti.
Petras iškėlė rankas protestuodamas: kas per nepraustaburnis! Šventvagystė taip kalbėti!
– Tu manim netiki… Aš negaliu parodyti tau stigmų, nes šįkart manęs nenukryžiavo. Kaip aš tau įrodysiu, Petrai? Juk jei nepatikėsi tu, nepatikės niekas.
– Padaryk stebuklą.
Svečias nelinksmai nusijuokė. Lygiai to kadaise prašė izraeliečiai: padaryk stebuklą, jei esi dievas. Petras irgi tai suprato ir susinepatogino. Tačiau jis nebuvo linkęs nusileisti.
– Tai kaip gi tu mirei, jei nenukryžiuotas?
– Aš nusižudžiau, – giedru veidu paaiškino tas.
Kąąą?! Šventas Petras netikėjo savo ausimis ir akimis. Savižudis? Čia??
– Kk…Kodėl, kaip?
– Mirti, kai žinai, kad atgysi, – per maža kančia, kad išgelbėtum šitą pasaulį. Kai žinai, kad atgysi, ir tapsi dievu, kurį pripažins, kurį mylės. Reikėjo grįžti. Tikėjausi, kad bent jau šita taurė aplenks mane… Bet tokia buvo Valia.
– Kokia?..
– Išduoti. Tapti niekinamu. Atstumtu. Be vilties į aureolę.
– Tapti Judu.
– Taip, – patvirtino tasai. – Tapti Judu. Atkentėti ne tik už visus, bet ir už save.
Šventam Petrui ėmė šis tas aiškėti. Galų gale, Viešpaties keliai nežinomi. Keliai, nekeliai…
– Ir tu padarei tai?
Linktelėjimas.
– Tai ko tu nori?
– Atgal.
– Cho cho cho, – sududeno vartų sargas. – Ar ne per gerai? Pabuvai atstumtu, ir, sakai, vėl visus atpirkai? Ir dabar nori atgal į šviesą, nori savo nimbo, tikiesi, kad meilė užgydys tavo kančią? Ne, brolau. Eini tuo pačiu keliu antrą kartą. O viešpaties keliai niekados nesikartoja. Eik lauk iš čia.
– Petrai? – išsigando tasai. – Juk sakiau… Aš jau… aš jau atkentėjau savo, – pirmą kartą buvau išduotas, dabar gi išdaviau pats, ir pats save išvariau iš pasaulio, kad būčiau prakeiktas per amžius, kad šita žaizda nuolat aitrintų man širdį it nuodai… Man nėra kelio atgal, – jis mostelėjo į erdvę, plytinčią už savęs. – Nieks nepriims dievžudžio, net jei jis padarė tai dėl to, kad būtų kam numirti už visų jų nuodėmes! Juk jie nežino… nežino…
Šventas Petras pauostė rožę, svyrančią iš viršaus.
– Tai tik pusė taurės, apie kurią užsiminei. Jei grįši čia, – visa tavo kančia veltui. Ir žmones tu apgautum. Eik, – paliepė ir parodė pirštu. – Eik ten. Būk niekinamas be vilties sukilti. Be vilties atkeršyti, tapęs visų pripažintu Gėriu.
Tasai dar kelias minutes stovėjo vietoje, nuleidęs galvą. Gal norėjo nustumti šventą Petrą ir jėga įsibrauti į sodą, tačiau suprato, jog tai neįmanoma. Tada apsisuko ir nuėjo.
Kai buvo beveik ištirpęs rūke, vartų sargas tyliai ištarė “Sudiev” ir nubraukė ašarą. Gal jis elgėsi per žiauriai? Gal nereikėjo atimti vilties?
Viltis, neviltis…
Ar tai ką nors keičia amžinybėje?