Esė be išvados

Gyvenimas su nemylimu žmogumi. Kaip jis atsitinka.
Gyvenu viename gražiausių pasaulyje miestų. Čia naktį gali eiti ir nieko tau nenutiks. Nebent užkliūsi už atsilupusios plytelės. Vienu žodžiu, Jei ne fors majore, žmonės užsiima savo reikalais ir tiek.
Esu viename seniausių miesto senamiesčio restoranų, aplink žmonių pokalbiai. Kiek iš jų gyvena su nemylimu žmogumi. Gyveno. Gyvens. Beveik visi.
Sunkiausias atradimas internetuose ieškant paguodos buvo tai, kad dauguma moterų, o gal ir vyrų (kurie nesiguodžia faceboke), gyvena nemylimi ar nemylėdami. Iš inercijos, dėl vaikų, dėl patogumo, dėl tradicijų ir dėl daug kitų paprastų priežasčių.
Mano profesija - atkalbinėtoja.
Aš sėdžiu ant laiptų civilinės metrikacijos biure ir atkalbinėju tuoktis. Toks mano pašaukimas ir talentas.
Tuo metu gyvenu nesusituokusi kažkelintą kartą, turiu nuostabius pavargusius nuo mano pašaukimo vaikus ir esu išmokusi, kad gyvenimas susideda iš įvairių etapų - kitaip sakant, lygių ir lygų, todėl verta nugyventi jį visą, kol ląstelės pajėgia atlaikyti visatos svorį.
Netikiu kvaila teorija, kad vaikystėje patirtos traumos yra reikšmingos, manau, kad žmogus pakankamai įgalus susikurti savo gyvenimą bet kuriuo etapu, vaikystės ir vėlesnes patirtis naudodamas savo tikslui pasiekti. Todėl visi myžniai, kaltinantys tėvus yra tiesiog nemotyvuoti tingūs apsileidėliai. Myžniai yra labai tikslus apibūdinimas. Jei gyveni blogai, tu myžnius in corpore. Nes kitaip tu atsistoji ar atsiguli patogiai (jei negali atsostoti), ir varai savo „perfeckt“ gyvenimą. Tai lyg žaidimas. Paklausk žmonių gatvėje, ypač, kam virš 60. Arba pažiūrėk į Trumpą. Tas atrodo tikras šito eskspertas.

Kol laukiu padavėjos dėmesio, turiu laiko papasakoti apie tai, kaip mano gyvenimas tapo jaučio arimas per asfaltą. Gyventi su nemylimu žmogumi visą kasdienybę paverčia vergišku darbu. Kiaušinienės kepimas prilygsta kalnakasybos darbams. Štai dar matai, kaip tavo draugė krito nuo deguonies trūkumo santuokos lygyje. Arba atrodo, kad vienas stumi seną kamazą į kalną užtrauktu rankiniu ir tikiesi pagaliau pajust tą nuoklanę nuo kurios štai riedėsi. Šūdą tu riedėsi, labiau tikėtina, kad visą dieną susideprasavęs gulėsi su tv pulteliu. Tai labai geras pasirinkimas, bet tuo metu visi aplink giria tavo gražią šeimą. Na įsivaizduokit, koks Tyras džiaugsmas.

Jis buvo gražus. Laukinis, kvailokas. Toks, koks turi būti ne alfa patinas, norėdmas suvilioti tas likusias besiganančias laisvas stirnas. Nebuvau pirma gražuolė, labiau tokia trečia eilėje, bet turėjau pranašumų prieš kvailas barbes. Slaptą ne tik fizinį patrauklumą. Buvau sąmojinga, aikštinga, jautri, nepriklausoma ir nenuspėjama. Tobulas mišinys vyrui išprotėti ir įsirašyti mane į vienintėlių gyvenime sąrašą.
Labas gražuole. Tokia man rodos buvo pradžia. Ir taip liko.
Dar toks buvo nuotykis. Turėjo tas gražuolis draugą ir paskolino jam megztinį važiuoti į koncertą. Ir draugas su tuo megztiniu įgavo visas gražuolio spalvas ir kvapą, tai buvo intriga ir žaidimas. Daugiau apie tai niekada matyt niekas nekalbėjo. Daug metų su gražuoliu ir po nuotykio ir kitų nuotykių buvome kartu ir atskirai. Mano tėvai turėjo didelį namą šalia reformatų vienuolyno. Daug kartų gražuolis su tuo pačiu megztiniu mylėjosi ne su manimi ir vis tiek nieko nenutiko mano jausmams. Tokia yra nepaaiškinama didelė palaiminta po kryžiais ir svarbiausia Jaunystės meilė. Visa biologiškai teisinga. Jokių geresnių, kad ir kas nutiktų.
Bet viskas turi galiojimo laiką ir etapas su megztiniu baigėsi.
Ir tada kitas, šį kartą Gražiausias berniukas bevęs mokykloje, pasako, kad pirmą kartą laksto paskui mergaitę. Mokykla jau buvo baigta ir praštmatnu, kad pats Gražiausias mokyklos berniukas turėjo visas tobulas vertybes, bet vieną trūkumą - niekaip negalėjau su juo jaustis savimi. Buvau Gražuolio fantazija. Na ir čia mano savivertė šovė link mėnulio. Galėjau būti nepasipuošusi ir visvien jam graži. Taip jau yra, kai Gražiausias berniukas mokykloje tave įsižiūri. Ir dar kai iš anksto žinai, kad būsi jo nesuprastas kursh. Šitas etapas baigėsi greitai.
Ir po daug daug metų nesėkmingų bandymų op kažkokia gamtos jėga trenkė į galvą - tik chemija. Labai labai nepatikimas dalykas kurti santykius. Ir štai gyvenu nemylėdama su ypatingai šeimynišku žmogum. Tai labai viduramžiškas šeimos supratimas, kai viskas yra ir kartu nėra pagrindinio - meilės ir kartu laimės. O kartu Kartu Kartu (visomis trumis prasmėmis) netikėtumo, stebuklo, saulės zuikučių virtuvėje ir panašių nemokamų prabangos dalykų.
Šeimyninis gyvenimas pats iš savęs jokia vertybė. Pagarba be nuoširdaus draugystės patepimo, kuriame pagrindinis dalykas yra žaismingumas, taip pat nėra laimingos santuokos paslaptis.
Kokia to viso pabaiga - dar laukiu. Ar jūs žinote, gal jau skaitėte savo minčių dienoraščiuose šitą epilogą?