Sugrįžimas. Juodieji raganiai-8

Burtininkai ir raganiai nusprendė, kad, jeigu nieks nežino kur keliauti, tai reikia kažkur apsistoti ir pailsėti. Geresnės vietos už Didžiosios Ragės ordino pilį niekas nepasiūlė.
Taigi, rytojaus rytą visi pabudo mieloje miško laukymėje netoli kažkokio kaimo. Iki pilies tik poros dienų kelionė.
- Tai gražiausia! – pasitiko juos Melboras. – Kaip čia atsidūrėt?
- Įdomiai, - burbtelėjo Vuba.
- Ką gi, sveiki atvykę. Pranešiu vyresniajai…
- Kas čia atsitiko? – pasidomėjo Monira. – Pilis kažkokia apipešiota.
- Nutiko. Vyresnioji papasakos.
- Ko tu vis apie ją? – įtariai paklausė Ua.
- Tai Žaižara dabar vyresnioji.
- O Purkšna kur?
- Ilga istorija. Gal pailsėkit pirma. Reikės daug ką išsiaiškinti.
Tuo metu prie vartų nusileido drakonas su Agafu.
- Čia dar kas? – šūktelėjo kažkas iš raganių.
- Mūsų draugai, - nusišaipė Monira.
- Ei! Palikit juos ramybėj! – šūktelėjo Vuba. – Nėr ko vėpsot! Drakonas drovus. Tai gali nesusivaldyti.
Tuo metu į kiemą išėjo Žaižara. Kažkas pranešė apie atvykėlius. O kieme jau susirinko beveik visi Pilies gyventojai.
- Tai ir jūs čia? – nustebo. – Ir kaip čia atvykot?
- Turbūt taip pat kaip ir jūs su Melboru, - atsiliepė Monira.


Tlekapas ėmėsi darbo: reikėjo surasti princesę Nami Irą ir princą Satį.
Čia jo laukė keletas staigmenų. Jį pergudravo. Tuščias laivas blaškėsi po jūros platybes. Keista, kad nesudužo ar neužplaukė ant seklumos. Antrą naktį galiausiai rado stovyklą, kurioje buvo ieškomieji. Tačiau nusprendė, kad puolimui reikia pasiruošti. Ten buvo magė Monira ir niekam tikęs burtininkas Kitis. Jie nė iš tolo negalėjo prilygti Tlekapui. Bet Tlekapas norėjo užbaigti viską galutinai.
Dvi naktis paeiliui keliavęs be kūno Tlekapas pavargo. Nusprendė porą naktų pailsėti, parengti planą. Ir kaip susierzino, kai, kruopščiai parengęs planą, nukeliavo užbaigti darbo ir rado… Tai, ką rado, taip įsiutino, kad vos nepadarė klaidos. Dar akimirka, netinkamas judesys, ir Tlekapas dideliu greičiu puolė atgal. Grįžo tokiu greičiu, kad fizinis kūnas neatlaikė. Jis sukniubo ir liko gulėti svečių namų kambary. Tokį jį ryte ir rado ištikimas tarnas Oaras. Kadangi su savo ponu jau buvo patyręs daugybę nuotykių, tai nė neišsigando. Tiesiog paguldė į lovą. Ir ėmė laukti.
Tlekapas atsigavo tik sekančios dienos rytą. Neapsakomai skaudėjo galvą, jautėsi lyg sudaužytas, gėlė rankas ir kojas. Kvėpavimas buvo sunkus, trūkčiojantis. Reikėjo didžiulių pastangų, kad pastatytų save ant kojų. Tačiau pavakare jau buvo tiek atsigavęs, kad galėtų apgalvoti tai, ką pamatė ir nuo ko taip skubiai pasišalino.
Ten apačioje jau buvo ne du, o keturi burtininkai ir keletas raganių. Žinia, buvo visiškai tikras, kad susidorotų su visais. Tačiau tam reikėjo naujo plano. Nužudyti keturis burtininkus buvo įmanoma. Bet menkiausia klaida galėjo pražudyti jį patį. O šito mago planuose nebuvo.
Dvi dienas magas bandė surikiuoti mintis. Norėjo gerai įvertinti situaciją. Bet nesisekė. Galiausiai Tlekapas uždavė sau klausimą.
Kur jie keliauja? O gal laukia dar kokių nors pakeleivių? Jotoub Radas davė užduotį, bet nepasakė kodėl. Žinoma, dievas neprivalo aiškintis. Bet… Tlekapo nepasotinamas smalsumas sukėlė jam nerimą. Kodėl? Kam visa tai? O gal tai, dėl ko Jotoub Radas liepė nužudyti tuos vaikus, yra daug vertingiau už tai, ką jam davė ir dar žada duoti dievas?
Ir Tlekapas nusprendė, kad tuos, kurių reikia dievui, suras vėliau. Reikia viską išsiaiškinti. Kuo greičiau! Galbūt tie vaikai vertingesni gyvi? Arba gal reikia leisti visiems susitikti? Gal tada, nutaikius momentą, galima bus nutverti tai, ko nori dievas?
Tlekapas liepė tarnui susiruošti. Ir ankstyvą sekančios dienos rytą patraukė namo. Tik ten, savo bibliotekoje ir laboratorijoje, galės išsiaiškinti šią keistą situaciją.


Reikėjo aptarti tai, kas vyksta. Ir nuspręsti ką daryti toliau.
- Manau, - pirmoji prakalbo Monira, išklausiusi Žaižaros ir Melboro pasakojimą, - užpuolikas norėjo nužudyti tave, Žaižara. Keistu būdu įvykiai prasilenkė. Paskubėjo. Kita vertus, jei Purkšna nebūtų žuvus, tu, Žaižara, vyresniąja gal nė nebūtum tapus.
- Aš irgi taip pamaniau. Gal ta deivė Šark Kiala sugebėjo tuos įvykius supainioti.
- Gal, - pritarė Kitis. – Bet įdomu, kas buvo tas užpuolikas. Tlekapas?
- Kažin… - Žaižara mąsliai sukiojo žiedą ant piršto. – Mano manymu apie mane jis nežino. O ir koks ryšys su jūsų kelione? Mes tik atsitiktinai susitikom.
- Na, nežinau… - Ūiža atsigręžė nuo lango. – Ar gali kas nors patikėti, jog šitoj kelionėj kas nors vyksta atsitiktinai.
- Taip, - pritarė Melboras. - Kažkaip pernelyg daug sutapimų ir atsitiktinumų.
- O kur mūsų personalinis orakulas? – pasidomėjo Vuba. – Kalbėjosi su tuo drakonu ir…
- Kalbėjosi? – nustebo Žaižara.
- Taip sakė, - linktelėjo Oniža. – Ta istorija apie dykumą… Nesugalvojo gi jis pats.
- Turbūt. Kita vertus, - Ūiža kiek patylėjo. – Jei manytume, kad šituose įvykiuose niekas nevyko atsitiktinai… Monira, ką tu manai? Tyli kažkodėl.
- Galvoju. Mano užduotis lyg ir aiški. Aš lydžiu princesę Nami Irą. Kur? Visiškai neaišku. Bet kelionės tikslas – surinkti Tautų vienytojo Atluko karūną ir sugrąžinti į šį pasaulį jį patį. Tokią pačią užduotį turėjo ir magė Initemua.
- Kas dar ji tokia?
- Ji lydėjo princą Satį. Bet kelionėje mirė. Paprašė kažkokio dievo pagalbos. O anas sureagavo… įdomiai.
- Taip, dievais pasitikėti reikia atsargiai. Gali padėti, o gali…
Visi kurį laiką tylėjo.
- Aš, - pradėjo Monira, tačiau nebaigė, nes atsidarė durys ir įėjo Neramas.
- Tiems, kurie keliauja, reikia eiti į paskutinės kovos lauką. Amazonė lieka karaliauti. Akmenys susirinks, - išpyškino be įžangos ir išėjo.
Visi, priblokšti tokio netikėto pasirodymo, liko tylėti.
- Ir kas dabar? – paklausė Žaižara.
- Gerai. Pirmas klausimas. Kur yra tas paskutinės kovos laukas? – Monira atidžiai peržvelgė visus.
- Na, jei kalbam apie Atluką, - Ūiža patylėjo. – Tai visi žino, kur vyko mūšis, kuriame žuvo Atlukas ir dingo karūna.
- Gal ne visi žino, - paprieštaravo Žakas.
- Na, taip, - sutiko burtininkė. – Mūšis vyko ten, kur dabar Laukiniai kraštai.
- Oho! Betgi ten šalta ir žmonių beveik nėra, - įsiterpė Vuba. – Ir toli labai…
- Toli – tai dar pusė bėdos, - įsiterpė ilgai tylėjęs Kitis. – O kada mes ten turime būti?
- Tada, kada būsim, - abejingai burbtelėjo Ūiža. – Mes kelionės niekaip nepaskubinsim. Skraidyti nemokam.
- Drakonas… - priminė Oniža.
- Taip. Bet jis jaunas. Visų mūsų nepaneš. Be to, ten šalta. Drakonui nelabai tinkamas klimatas.
- Monira! – Žaižara timptelėjo burtininkę už rankovės. – Ko tyli? Tu gi vadovauji.
- Aš… - Monira nutilo.
Tada atsistojo ir skubiai išbėgo.


Neramas gulėjo lovoje. Tiesiai. Ant nugaros. Rankos sunertos ant krūtinės. Veidas išblyškęs. Net lūpos bekraujės. Kvėpavimas toks silpnas, kad net krūtinė nesikilnojo. Jis galvojo.
Neramą sukrėtė tėvo mirtis. Tačiau labiausiai jaudino mintis, kas ir kodėl jį nužudė. Negali sakyti, kad tai kažkaip griovė jo planus. Netgi atvirkščiai: tėvo mirtis pašalino vieną iš kliūčių į tikslą. Tačiau klausimas, kas nužudė tėvą, buvo svarbus. Tai galėjo tapti kita kliūtimi. Motina? Ne. Ji žinojo viską, kas buvo, yra ir bus. Jai to nereikėjo. Be to, vargu ar turėjo tokią galimybę. Žaižara, ta ragana, Amazonė. Kaip ji atsidūrė tinkamu laiku tinkamoje vietoje ir išgelbėjo jo gyvybę?
Tuo metu su trenksmu atsivėrė kambario durys. Ant slenksčio stovėjo akivaizdžiai įsiutusi magė Monira.
Neramas lėtai atsikėlė ir ramiai pažvelgė į ją.
- Na? - ramiai, bet visgi gana agresyviai kreipėsi į jį. – Kas tu esi?
- Orakulas, - ramiai atsakė.
Monira pašaipiai nusijuokė.
Neramas sunėrė rankas už nugaros, lėtai priėjo prie pat burtininkės ir, žvelgdamas jai į akis, pasakė:
- Tu žinai, kas aš esu.
Kurį laiką jie tylėdami žiūrėjo vienas į kitą. Tada magė apsisuko ir nuėjo į savo kambarį.


Agafas sėdėjo ant kelmo priešais drakoną:
- Kodėl tu kalbi su svetimais? Kodėl nekalbi su manimi?
Drakonas juokingai pakreipė galvą, kažką suurzgė ir padėjo galvą prie vaikinuko kojų.
- Aš maniau, kad mes esam draugai, beveik broliai, - toliau kalbėjo Agafas. – Aš tave taip saugojau, prižiūrėjau, mylėjau. Aš tave išgelbėjau nuo cirko. O tu nenori su manim kalbėtis.
Drakonas atsiduso.
- Ir ką mes čia veikiam? Sėdim miške. Laukiam kažko. O tu gal net žinai, kodėl tu čia. Bet man nepasakysi…
Drakonas dar kartą atsiduso ir pramerkė raudoną akį. Agafui pasirodė, kad jis nori kažką pasakyti. Bet, žinoma, nepasakė.
Vaikinukas jau beveik verkė:
- Ką man dabar daryti? Aš vienas: be tėvų, be namų… Visi tie žmonės man svetimi. Jie net nenori nei mano, nei tavo draugijos. Jei ne tas orakulas, tai mus būtų dykumoj palikę. O tu tyli…
- Nemoki su juo kalbėtis!
Agafas krūptelėjo, drakonas pakėlė galvą ir, vaikinukui pasirodė, dėkingai pažvelgė į atėjusį.
- Nemoki su juo kalbėtis, - pakartojo Neramas. – Esi neramus, neatveri savo proto ir pojūčių. Ir man labai keista. Jūsų gentis juk drakonus augina, bet su jais nesišneka.
- Tai kad mes ir šiaip juos suprantam.
- Nieko sau suprantat, - lyg ir šyptelėjo. – Jeigu juos suprastumėt, tai nežudytumėt tų, kurie, jūsų manymu, turi kažkokių trūkumų. Ir nesiųstumėt jų į karą, neatiduotumėt į cirką ar panašiai.
- Bet gi jie tik gyvūnai! – šūktelėjo Agafas.
Drakonas piktai sušnypštė.
- Matai, jis nesutinka. Jeigu jis būtų tik gyvūnas, tai nebūčiau galėjęs su juo pasikalbėti. Drakonai, vaikine, labai sena tauta. Jie senesni už žmones, dievus ir demonus.
- Iš kur tu tai žinai?
- Aš žinau daug. Daug daugiau negu norėčiau…
Abu patylėjo. Galiausiai Agafas paklausė:
- Tai ką man daryti, kad galėčiau su juo susikalbėti kaip tu?
- Turi pasiekti visišką ramybę. Susikaupti taip, kad nieko aplinkui negirdėtum ir nematytum.
- Kaip gi taip? Juk štai medžiai ošia, paukščiai čiulba, kažkur loja šuo…
- Tai reikalauja šiek tiek pastangų ir praktikos. Bet tu išmoksi. Bandyk, - Neramas nusišypsojo. – Greitai tu ir tavo drakonas tapsite labai svarbūs. Todėl pasistenk.
Neramas dar kartą nusišypsojo ir nuėjo. O Agafas liko mokytis.


- Jie dingo, - pranešė Žaižara.
- Kas dingo? – Oniža žaidė su sidabriniu rutuliu, kurį ką tik pati sukūrė.
- Neramas ir Emėris.
- Ir gerai, - burbtelėjo Vuba. – Jie mane nervino. Gerai būtų, kad dingtų ir drakonas su tuo vaikiščiu.
- Nežinau… - mąsliai nutęsė Ūiža, žiūrėdama į Monirą. – Kai kas nors dingsta neįspėjęs…
Monira vis dar nieko nesakė.
- Klausyk, Monira, - Ūiža kreipėsi jau tiesiai, - nieko nepasakysi?
- O ką norėtum išgirsti? – abejingai atsiliepė. – Jie išvyko. Taip turėjo būti.
- Paaiškinsi?
- Ne.
- Puiku! – Ūiža pažiūrėjo į seserį. – Tai mes savo darbą atlikom. Galim iš čia nešdintis.
Oniža linktelėjo.
- Tiiikrai? – žaismingai nutęsė Žaižara. – Ir ką judvi veiksit? Grįšit į Akademiją?
- Ne. Užsiimsim… kuo nors…
- Tai gerai. Užsiimkit. Va, jums pirmas darbas. Suraskit princą Satį, - įsiterpė Monira.
- Ko ten ieškoti? – nustebo Ūiža. – Voliojasi kur nors lavonas…
- Na jau! Kam būtų reikėję jį grobti? Nužudę būtų išsyk.
- Ko gero, - sutiko Žaižara. – Kažkodėl jo reikėjo gyvo. Tik bijau, kad vaikinukas bus užsispyręs, nedarys ko iš jo reikalaujama. O tada…
- Taip. Bet turime tikėtis, kad jis dar gyvas.
- Ir kaip jo ieškoti? – Ūiža vėl pažiūrėjo į seserį.
- Tai kad viskas paprasta, - įsiterpė Vuba. – Jį pagrobė Juodieji raganiai. Taip?
Žaižara linktelėjo.
- Tai mums tereikia sužinoti kur jie veisiasi. O tada jau galvosim ką daryti.
- Tu teisi, - sutiko Monira.
- Puiku! – prunkštelėjo Ūiža. – Kas mokės?
- Aš, - ramiai sutiko Monira.
- Kaip manai, sesule, kada mes turėsime tiek turto, kad galėtume taip švaistytis? – liūdnai paklausė Oniža.
- Po šitų kelionių aš jus užtarsiu Gildijoje, - pažadėjo magė.
- Jei liksi gyva, - burbtelėjo Ūiža. – Arba mes galim galvas palydėti…
- Čia, brangioji, burtininkų ir raganių kasdienybė. Tai turi būti nusiteikus.
- Bet norėčiau dar kiek pagyventi. Normaliai…
- Gal gana čia svajoti? Man rodos, mes turim darbo, - galiausiai įsiterpė Žaižara.
- Taip, - sutiko Monira. – Aš lydėsiu princesę. Tikiuosi, Žaižara, man duosi keletą raganių į palydą.
- Žinoma. Ir dar su jumis keliaus Šarėlis su Odisu.
- Aš manau, kad užteks žmonių iki dešimties. Kitaip gal labai atkreiptume dėmesį, - įsiterpė Kitis.
- Tu teisus, mielasis, teisus, - sutiko Monira. – Taigi, princesė su aukle, mes abu, Šarėlis, Odisu ir trejetas raganių.
- Puiku! Dėl visko sutarėm, - užbaigė Žaižara. – Melborai, siųsk žvalgus į visas puses. Tegul klausinėja apie tuos juoduosius.


Princas, dabar jau karalius, Satis karalystės ribose buvo visiškai laisvas. Kartais pagalvodavo, kad gal jotų ir išjotų. Bet, viena vertus, nebuvo tikras dėl pasekmių. Kita vertus, visiškai neįsivaizdavo ką darytų pabėgęs. Pas tėvą grįžti, žinoma, negalės. O kur tie, su kuriais keliavo, visiškai neįsivaizduoja.
Taigi, jis ėmėsi karalystės ūkinės veiklos. Tėvas augino sūnų kaip savo įpėdinį. Todėl nuo mažumės mokė valdyti valstybę. Kadangi dabar politiniame gyvenime įtakos neturėjo, tai ėmėsi ūkio. Šioje srityje, be viso kito, Pato buvo beviltiška. Jau per pirmas kelias dienas įsigilinęs į karalystės ekonominę padėtį, ėmėsi priemonių. Sutuoktinė nebuvo kvaila. Labai greitai suvokė, kad Satis išmano ką sako ir nori pagerinti karalystės ekonominę padėtį. Todėl leido jam tuo užsiimti visiškai savarankiškai. Tuo labiau, kad manė, jog tai gali jį stipriau pririšti prie karalystės, o gal ir prie karalienės…
Satis jojo vienas. Pato lyg ir bandė įrodyti, kad karalius turėtų vykti karieta su didele palyda. Jis griežtai atsisakė.
- Pakęst negaliu kiurksot karietoj ir vėpsot per langus. O apsauga… Tegul joja du ar trys. Užteks. Kas čia mane puls.
- Na taip. Bet pagarba…
- Pagarba priklauso ne nuo karietos ir palydos gausumo.
- Daryk kaip išmanai, - numojo ranka.
Ir išjojo. Iš paskos vilkosi keturi juoduliai. Tai šiek tiek erzino. Bet nieko nepadarysi.
Pasitiko jį buvęs karalius, o dabar tik valdytojas Ecinas, vidutinio amžiaus storulis. Niekada, Monižo požiūriu, nebuvo geras karalius. Daug valgė ir gėrė. Mėgo moteris, švaistė turtą. Viena laimė, kad turėjo milžiniškas brangiųjų akmenų kasyklas. O dėl to karalystėje klestėjo auksakalystė. Visa tai iždui davė milžiniškas pajamas. Tačiau valstiečiai buvo visiškai nuskurdę, nes žemės ūkis buvo apleistas. Karalius tuo nesirūpino. Juk turėjo už ką maisto nusipirkti. O kad prastuomenė sunkiai galėjo prasimaitinti, tai niekam nerūpėjo.
Karalių valdytojas Ecinas sutiko apsigandęs. Be jokio įspėjimo. Tik su nedidele apsauga. Kam jos? Juk jo rūmuose besitrinanti atseit jo apsauga buvo visiškai ištikima Juodajai karalienei Pato. Saugojo ne jį, o nuo jo.
- Tavo šviesybe, taip netikėta… taip malonu… Kuo nusipelniau tokios garbės?
- Nesijaudink, Ecinai, viskas gerai. Lankau visus. Noriu šiokius tokius pakeitimus karalystėje padaryti.
Tai lyg ir nuramino kiek Eciną. Jis pakvietė Satį pietų. Pietūs buvo prabangūs. Rūmai leido sau pirkti produktus iš tolimiausių šalių. Tai nelabai patiko karaliui. Jis svarstė, kad už tokius pinigus galima kelius karalystėje sutvarkyti. Nors, žinoma, kelias į karalystės sostinę buvo puikus. Tačiau šalutiniai keliai – klaikūs. Pastebėjo tai. Dar pastebėjo pora miestelių. Tokių nušiurusių, kad graudu buvo žiūrėti. Gyventojai slankiojo gatvėmis lyg apmusiję. Apsirengę skarmalais. Vaikai liesi, murzini, baikštūs. Gatvės šiukšlinos, smarvė rietė nosį.
Po pietų Ecinas saldžiai pasiteiravo:
- Tavo didenybe, ką dabar norėtum veikti?
Satis pagalvojo, kad dabar valdytojas tikisi, jog karalius norės kokių nors pramogų. Pato iš savo rūmų praktiškai kojos nekeldavo. Visokius provincijų lankymus ir revizijas paliko savo valdininkams. Šie atvykę sočiai gerdavo, valgydavo, medžiodavo ir kitaip linksmindavosi. Tada gaudavo kyšį, grįždavo į rūmus ir rašydavo rožines ataskaitas. Todėl karalystės ekonominė padėtis buvo pusėtina tik todėl, kad provincijos, nors ir skriausdamos save, mokėjo milžiniškus mokesčius Pato. Taigi, besiartinančios bėdos rūmai dar nematė.
- Pirmiausia, garbusis Ecinai, norėčiau pamatyti brangiųjų akmenų kasyklas. O vakare, jei nebūtų sunku, norėčiau pakalbėti su tų kasyklų savininkais. Ir, tikiuosi, galėsiu tavo rūmuose kelias dienas paviešėti.
Valdytojas akivaizdžiai sutriko. O gal ir išsigando. Tačiau tučtuojau susitvardė, vėl saldžiai nusišypsojo ir pragydo:
- Taip, žinoma, tavo didenybe… kaip panorėsi… Ar norėsi, kad tave lydėčiau?
- Gali nesivarginti. Duok man palydovą, kuris kelią parodys. To užteks. Juk reikės laiko kasyklų savininkams sukviesti, vakarienę organizuoti.


Žvalgai pradėjo grįžti po penkių dienų. Dauguma nesužinojo nieko išskyrus baugius gandus. Tačiau galiausiai dvi paskutinės grupės atnešė konkrečių žinių.
- Tai jie, pasirodo, turi visą karalystę, - dėstė pagyvenęs ilgšis Fragas. – Karaliauja ten Juodoji princesė Pato. Labai negraži istorija. Sako, buvo ar ne vienuolikta eilėj į sostą. Ir kažkaip netikėtai vienas po kito pasimirė visi. Iš kur tie juodieji atsirado, tai niekas dorai nežino. Bet jie dauginasi kaip skėriai, lenda iš visų pakampių. Sako, kai tik užima kokią gretimą karalystę, tai visa jų kariuomenė tokia patampa.
- Mat kaip, - mąsliai tarė Monira. – Akivaizdu, kad be dievo įsikišimo…
- Arba labai galingo burtininko, - pertarė Žaižara.
- Tlekapas? – spėjo Kitis.
- Nemanau, - atrėmė Monira. – Kam jam reikėtų kažkokios karalystės? Arba tos… Pato?
- Tikriausiai ne. Bet kam to reikėtų dievui?
- Na, dievų keliai nežinomi ir nesuprantami. O burtininkas… Gal jam labai gerai moka? – paspėliojo Ūiža.
- Tiek to! – numojo ranka Monira. – Kol kas to nežinom. Kas dar?
- O mes girdėjom, - atsiliepė jauna šviesiaplaukė ragana Vokta, - kad Juodoji princesė Pato neseniai tapo karaliene. Ištekėjo. Ir, sprendžiant iš gandų…
Ji kiek patylėjo ir metė:
- Ištekėjo už princo Sačio!
Kelias akimirkas truko tyla. Paskui Monira tyliai ir pabrėžtinai ramiai paklausė:
- Kur tai girdėjot?
- Mes kalbėjom su žmogum, kuris pabėgo iš tos karalystės. Sakė, kad yra pirklys. Mokesčiai tapo nepakeliami. Tai jis pasiėmė žmoną ir dukrą, susikrovė mantą ir patraukė laimės ieškoti, palikęs namus ir krautuvę. Sako, dabar daug tokių pabėgėlių.
- Iš kur jis žino, kad tai princas Satis? – pasidomėjo Žaižara.
- Jis neminėjo Sačio vardo. Mes labai ir neklausinėjom, nenorėjom parodyt, kad mums labai rūpi. Bet sakė, kad paskutinę karalystę prisijungė ištekėdama už karaliaus Monižo sūnaus. Daugiau sūnų Monižas lyg ir neturi…
- Taaaip… - atsiduso Kitis. – Čia tai naujiena…
- Tai dabar, - prunkštelėjo Oniža, - mes turėsim pagrobti karalių?
- Ko gero, - sutiko Monira, - be jo mes tikslo nepasieksim.
- O tu žinai koks tas tikslas? – pašaipiai paklausė Ūiža.
- Ne. Bet žinau, kad princas Satis turi būti ten, kur nurodė Neramas.
- O jis ten bus? – nerimo Ūiža.
Monira nutylėjo.
- Žodžiu, nueik nežinia kur ir padaryk nežinia ką, - vėl pasišaipė Oniža.
- Gal ir taip, - sutiko Monira. – Bet man tai rodė žvaigždės. Ir aš turiu paklusti.
- Gerai jau. Reikia tai reikia. Bet vis tiek įdomu. Negi mus puldinėjo tik todėl, kad ta princesė norėjo už Sačio ištekėti? – Ūiža uždavė visiems rūpintį klausimą.
- Kažin, - atsiliepė Kitis. – Labai jau daug žmonių nužudė. Princą galėjo pagrobti paprasčiau.
- Taip, - sutiko Žaižara. – Greičiausiai norėjo mūsų kelionę sutrukdyti. Bet kažkodėl pasitenkino princo pagrobimu.
- Gal ta princesė, - pasiūlė Fragas, - persigalvojo. Nusprendė, kad gali turėti ir kokios naudos.
- Kokios, pavyzdžiui? – pasisuko į jį Ūiža.
- Na, kaip suprantu, tikslas be princo nepasiekiamas. O ji dar tuo pačiu gauna vyrą ir puikią karalystę be karo.


Satis ilgai kalbėjosi su kasyklų savininkais. Iš pradžių buvo tik mandagūs linkčiojimai ir neaiškūs diplomatiški atsakymai. Tačiau vyno buvo užtektinai. Satis, kuris sėdėjo šalia valdytojo, gausiai jam pylė. Pats gėrė nedaug. O štai Ecinas vakarui įpusėjus jau snaudė. Valdovas mostelėjo jo kamerdineriui. Ir anas nuvedė šeimininką miegoti.
Štai tada nuo vyno ir nestebimi valdytojo kasyklų valdytojai atvėrė širdis. Karalius išgirdo apie provincijoje klestintį kyšininkavimą, dvigubus mokesčius, visišką nesiskaitymą su kitų nuomone, lėbavimą ir taškymąsi pinigais. Ir dar daug kitų blogybių: prasti keliai, jokių galimybių patogiai apgyvendinti darbininkus, prastą ūkininkų padėtį, bėgančius iš provincijos gyventojus.
Satį labai nuliūdino tokia padėtis. Valdytoją, anksčiau buvusį karalių, reikėjo kažkaip suvaldyti. Tačiau kitą dieną dar nieko nesakė. Susitiko su auksakaliais ir keliais ūkininkais, kurių nedaug buvo belikę.
Ketvirtą viešnagės dieną karalius patraukė į šventyklą. Su žyniais jo santykiai buvo geri. Niekada pernelyg netikėjo jų reikalingumu. Tačiau laikėsi tradicijų, buvo pagarbus. Žinojo, kad šventyklos žinių ir mokslo buveinės. Žyniais tapdavo tie, kurie norėjo mokytis. Taigi, apsilankymas šventykloje turėjo padėti rasti sprendimus.
Vyriausias žynys Nokazas karalių priėmė pagarbiai, tačiau su atsarga. Kaip ir visi kalbėjo labai atsargiai ir diplomatiškai. Kol galiausiai Satis neištvėrė:
- Garbusis Nokazai, suprantu, kodėl kalbi taip atsargiai. Tačiau aš atvykau padaryti tvarkos. Mano sutuoktinė Juodoji karalienė Pato yra puiki valdovė, tačiau dar mažai išmano apie karalystės ūkio valdymą. Todėl, žinodama, kad esu pakankamai patyręs šioje srityje, pavedė man karalystėje įvesti tvarką. Aš ir atvykau prašyti tavo pagalbos.
- Tavo šviesybe, kuo gi aš galiu padėti? – apsimetė nustebęs. – Nebent maldomis už…
- Gana jau gana! Tiesiog rekomenduok man porą protingų vyrų, kurie galėtų prižiūrėti valdytoją, būtų sąžiningi ir atskaitingi tik karalienei ir man.
Žynys įdėmiai pažvelgė karaliui į akis:
- Žinau apie tave. Esi išmintingo valdovo Monižo sūnus. Panašu, kad paveldėjai tėvo išmintį…
- Gerai, - pridėjo po minutėlės. – Galiu pasiūlyti tokius vyrus. Bet jie, kaip supranti, žyniai. Tai…
- Savaime aišku, - nusišypsojo Satis. – Tai nepatiks Ecinui, bet man nesvarbu. Privalės paklusti. Kitaip praras savo privilegijuotą padėtį. O mano sutuoktinė, kaip žinia, gali ir jo galvos panorėti. Charakteris Juodosios karalienės… ugningas.
Žynys kukliai nuleido akis, supratęs, kad galvos gali netekti ne tik Ecinas. Valdovė nejautė nei meilės, nei pagarbos žyniams.
Į rūmus Satis jojo gerokai pakilesnės nuotaikos. Jautėsi nuveikęs kažką naudingo ir teisingo. Provinciją paliko tvirtose dviejų mokytų žynių rankose. Valdytojas drebėjo kaip epušės lapas, kai Satis paaiškino jam, kas bus, jei bandys neklausyti jų patarimų. O dar laukė pokalbiai su revizoriais…