Sugrįžimas. Juodieji raganiai-6

Ryte princas Satis palydėjo tėvą. Valdovas Monižas, nors ir skaudančia širdimi, išvyko namo. Negalėjo likti marčios rūmuose.
Princas kurį laiką stovėjo, žiūrėdamas į tolstančią karietą. Tada ryžtingu žingsniu patraukė pusryčiauti. Ir tik dabar pastebėjo pokytį juodųjų raganių elgesyje. Jie pagarbiai traukėsi princui iš kelio.
- Gerą rytą, gerbiamoji ponia.
- Gerą rytą, mielasis, - saldžiai nusišypsojo Pato. – Ar gerai miegojai?
- Ačiū. Puikiai.
- Karalius Monižas, girdėjau, išvyko nepusryčiavęs.
- Taip. Tėvas nemėgsta kur nors ilgai svečiuotis.
- Žinoma žinoma, - linktelėjo ir mostelėjo tarnams. – Neškite pusryčius.
Valgė tylėdami. Abu galvojo apie tą patį. Vestuvės įvyko. Tačiau pirmoji naktis nenusisekė. Karalienė Pato jau stipriai abejojo savo pasirinkimu. Vaikai buvo pagrindinis šios santuokos tikslas. Tačiau dabar ji ėmė abejoti. Kokie bus jų vaikai? Ką paveldės? Ar nebus taip, kad vaikai bus visai ne tokie, kokių ji tikėjosi ir norėjo? Kadangi princas Satis pasirodė atsparus net dievo poveikiui, tai kas jis toks? Princas Satis gi mąstė, kad santuoka yra santuoka. Nesvarbu, kad Pato jį tiesiog pagrobė ir privertė vesti. Tiesą sakant, tai net nebuvo koks išskirtinis atvejis. Gal tik tuo, kad paprastai grobiamos nuotakos. Bet ką padarysi. Gyvenimas įvairus. Tačiau dabar teks gyventi toliau. O kaip? Santuoka juk ne tik pusryčiai drauge. Ir dar rezultatas… vaikai. Šito tai princas Satis tikrai nenorėjo. Pato neatrodė būsianti tinkama motina.
- Ką ketini šiandien veikti, brangus sutuoktini? – pagaliau paklausė Pato.
- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais.
Vėl tylėdami gėrė kavą.
- Žinai, brangioji žmona, gal sėskime į karietą ir pasivažinėkime po kraštą. Nieko čia nežinau. O dabar, šiaip ar taip, esu šios karalystės šioks toks valdovas.
- Gerai. Paliepsiu karietą paruošti. Ką pirmiausia norėsi pamatyti?
- Gal tiesiog apylinkes, gamtą, medžioklės plotus…
- Puiku!


Vaikinukas atsigavo tik pavakary. Burtininkas Kitis norėjo, kad viskas vyktų pamažu, nes taip ir nepaaiškėjo jo sveikatos problemos.
Vaikis atmerkė akis, tada staiga pašoko ir paklausė:
- Kur Satnipažiras?
- Drakonas ar ką? – ramiai pasitikslino Kitis.
- O tu kas? – neatsakė.
- Aš burtininkas Kitis. O tu?
- Agafas – drakonų tramdytojas, - išdidžiai iškėlė galvą.
- Na na… Neatrodo, kad labai gerai tramdei.
- Mus pašovė. Kur?
- Ten, - mostelėjo dykros pusėn burtininkas.
- Negyvas?
- Gyvas dar. Gal… Nelabai išmanau apie drakonus.
- Man reikia pas jį! – ryžtingai pareiškė ir šoko iš vežimo.
Tuo metu, pastebėję, kad vaikinukas atsigavo, prisiartino burtininkės, raganiai ir Odisu su Šarėliu. Agafas suprato, kad yra lyg ir apsuptas.
- Ko jums iš manęs reikia?
- Šiaip tai mums įdomu, kaip čia atsidūrei ir ko tau iš mūsų reikia, - atrėmė Monira. – Ir galėtum burtininkui Kičiui padėkoti, kad tave atgavo. Gulėtum dabar negyvas šalia savo drakono.
- Aš… - sumirksėjo drakonų tramdytojas. – Ačiū, žinoma. Bet gal galėtum ir mano drakonui padėti?
- Kodėl turėtume? - abejingai paklausė Odisu. – Drakonas  baisus padaras. Mes visai nenorim su juo kovoti. O ir tu… Nežinia kam tarnauji. Gal tave mūsų priešai atsiuntė.
Vaikinukas giliai įkvėpė:
- Manęs niekas nesiuntė. Mes pabėgom…
- Kas tie “mes”? – sukluso Vuba.
- Aš ir Satnipažiras.
- Hmm… Iš kur pabėgot? Ir kodėl?
- Ilga istorija. Aš paskui papasakosiu. Dabar man…
- Nieko nebus! – griežtai nutraukė Monira. – Kol nesuprasiu, kas tokie esat, niekur neisi. Ir man tavo drakono nė kiek negaila. O jei tau gaila, tai paskubėk pasakoti.
Agafas apžvelgė abejingus burtininkų, atšiaurius raganių bei niūrius karių veidus. Suprato, kad užuojautos nesulauks. Kita vertus, nelabai ir prieš tai tikėjosi.


Drakonai buvo didelė retenybė. Laisvėje jų seniai nebeliko. O jo genčiai pasisekė. Kai drakonai jau buvo išnykę, gentainiai rado keletą kiaušinių. Ir kažkokio stebuklo dėka pavyko ne tik išperinti tuos kiaušinius, bet ir pradėti veisti. Gentis nebuvo turtinga. Niekas jų nepuolė, nes nebuvo ko atimti. Be to, gyveno labai atokiai nuo kitų. Geras klimatas, derlinga dirva, miškai, pilni žvėrių, o ežerai ir upės – žuvų. Gyveno laisvai ir laimingai. Tiesa, neturtingai. Ir tada kažkas sugalvojo, kad drakonus galima dresuoti.
Drakonai pasirodė besą visai mieli gyvūnai. Prisirišdavo prie juos auginančių, sekiodavo iš paskos. Greitai paaiškėjo, kad supranta kas jiems sakoma. Ir sugeba atsakyti. Kalbėti neišmoksta, bet judesiais ir įvairiais garsais pasako ko nori. Tereikia įprasti.
Agafas augo drakonų veisėjų šeimoje. Nuo mažens rūpinosi drakonais ir bendravo su jais. Ir štai, kai jam buvo septyneri, iš kiaušinio išsirito Satnipažiras. Reikia pasakyti, kad vardus drakonai gaudavo iš… sapnų. Vardą susapnuodavo kuris nors drakonų veisėjų šeimos narys. Tas asmuo vėliau ir rūpindavosi jaunuoju drakonu. Bet gi Agafui tebuvo septyneri. Tokio amžiaus vaikai dar negalėdavo savarankiškai rūpintis drakonu.
Buvo ir dar vienas keistas dalykas: drakoniukas išsirito brokuotas. Toks, kokį išsyk nužudydavo.
Taigi, padėtis buvo itin keista. Šeimos taryba ilgai svarstė ką daryti. Agafas prie drakoniuko prisirišo išsyk ir negrįžtamai. Nešiojosi visur su savim, kalbino, lepino. Ir nė neketino niekam jo atiduoti. Tačiau drakoniukas buvo brokuotas. Pirmiausia, jo akys buvo skirtingos: žalia ir geltona. Tai buvo didelis brokas. Abi akys turėjo būti geltonos. Tokios akys buvo pirmosios vados drakoniukų. Dar Agafo drakoniuko uodega buvo keista: dvišakė lyg koks gyvatės liežuvis. Drakoniuką reikėjo nugalabyti. Išsyk. Bet Agafas jo nepaleido iš rankų.
Taigi, šeimos taryba nusprendė, kad pabandys. O gal pasirodys, kad šitas brokuotas drakoniukas visai tinkamas. Jei netiks karui, tai gal tiks cirkui.
Agafui, žinoma, niekas nieko neaiškino. Pranešė tik, kad gali Satnipažirą pasilikti ir dresuoti. Berniukas taip apsidžiaugė, kad net nepaklausė, o kas gi bus, kai drakoniukas taps drakonu. Jis su įkvėpimu ėmėsi darbo.
Po kurio laiko ėmė ryškėti broko privalumai. Pirmiausia paaiškėjo, kad skirtingų spalvų akys turi ir skirtingą paskirtį. Šiaip jau drakonų regėjimas buvo puikus dieną ir geras naktį. O štai Agafo drakonas puikiai matė ir dieną, ir naktį. Gerokai vėliau berniukas pastebėjo keistą dalyką. Naktį drakoniukas rasdavo pelę, kuri būdavo pasislėpusi, pavyzdžiui, po grindimis. Pradžioje labai ir dėmesio nekreipė. Paskui susimąstė ir ėmė slėpti įvairius daiktus. Drakoniukas rasdavo tik gyvus padarus. Nesvarbu, ar tai būdavo pelė, triušis, ar koks vabzdys. Ir, vedamas neaiškios nuojautos, niekam to nesakė. Jis pagalvojo, kad suaugusieji, sužinoję tokį Satnipažiro išskirtinumą, gali drakoniuką atimti.
O antras atradimas buvo drakoniuko uodega. Kartą, kai jam pabodo vaikytis žvirtų triušį, jis kirto vargšeliui uodega. Ir tas sustingo vietoje. Po dar kelių bandymų Agafas įsitikino, kad jo globotinio uodega – nuodinga. Ir vėl nutylėjo. Nes kuo toliau, tuo labiau nenorėjo Satnipažiro prarasti.
Taip ir augo abu. Po trejeto metų tarp jų atsirado toks glaudus ryšys, kad drakonas berniuką kartais suprasdavo ir be žodžių. Todėl Agafas net įsivaizduoti negalėjo, kad reikės skirtis. O tas laikas grėsmingai artėjo.
Drakonus parduodavo aštuonerių dešimties metų. Tokio amžiaus jie dar lengvai priprasdavo prie naujo šeimininko, išmokdavo naujų dalykų. Tačiau pirkėjas Satnipažirui neatsirado. Agafui sukako penkiolika, o drakonui aštuoneri. Jų ryšys stiprėjo su kiekviena diena. Kartais atrodydavo, kad jis irgi myli vaikinuką. O šis stengėsi pamiršti, kad kažkada teks skirtis.
Ir ta diena išaušo. Pardavę du drakonus grįžo šeimos vyresnieji. Ir pranešė, kad greitai atvyks vieno cirko savininkas. Jis labai susidomėjęs.
Nuo tos dienos Agafas neteko ramybės. Baisu buvo pagalvoti, kad jo augintinį, ne, draugą rodys cirke, gąsdins juo vaikus. Ir vaikinukas nerimavo, blogai miegojo naktimis, kėlėsi, ėjo pažiūrėti kaip laikosi Satnipažiras. O šis, jausdamas šeimininko nerimą, irgi nerimo, blaškėsi.
Tą paskutinę naktį, po kurios turėjo atvykti pirkėjas, Agafas netikėtai sau užmigo, taip ramiai ir giliai, kaip nebuvo miegojęs jau daug naktų. Ir susapnavo jis keistą sapną. Satnipažiras žiūrėjo į jį savo skirtingų spalvų akimis. Iš žaliosios akies išriedėjo didelė skaidri ašara. Ir drakonas tarė:
- Nepalik manęs, mano drauge…
Agafas pašoko lyg nuplikytas. Daug negalvodamas apsirengė, pagriebė duonos kepaliuką, sūrio galą, džiovintos žuvies, nubėgo pas drakoną. Ir jie išskrido.
Jų niekas nesulaikė. Kaime niekas nepabudo. Sargybos nebuvo. Apie besiartinančius svetimus pranešdavo drakonai. Agafas buvo savas.
Jie skrido naktimis. Dienomis slėpėsi miškuose. Tiesą pasakius, vaikinas nežinojo kur jie keliauja. O drakonas tarytum žinojo ir kelią, ir tikslą. Agafas dar niekada iš savo kaimo kojos nebuvo iškėlęs. Todėl jam viskas buvo nauja. Jis nežinojo kas vyksta žemėse, virš kurių jie skrenda. O Satnipažiras buvo jaunas, nepatyręs, smalsus. Ir neatsargus. Todėl jie pataikė skristi virš kažkokių kariaujančių. Į juos ėmė šaudyti abi pusės ir sužeidė drakoną.
Iš pradžių Agafas nė nesuprato, kad nutiko nelaimė. Drakonas skrido toliau. Tik vis lėčiau ir žemiau. Ir galiausiai krito žemėn lyg akmuo.
Daugiau vaikinas nieko neatsiminė.
Visą istoriją Agafas pasakojo paskubom, springdamas žodžiais ir vis žvalgydamasis į tą pusę, kur merdėjo jo bičiulis drakonas.
- Įdomi istorija, - mąsliai tarė Monira. – Ir ką dabar liepsi su tavim ir tavo žvėrim daryti?
- Padėkit Satnipažirui, ir mes skrisim toliau.
- Ir kur gi jūs skrisit?
Vaikinukas nuleido galvą ir nieko neatsakė.
- Tiek to. Eik pas savo drakoną. O mes dar pagalvosim.
Kai Agafas nubėgo pakankamai toli, staiga lyg iš po žemių išdygo Neramas.
- Priimkit jį ir drakoną.
- Mat kaip, - pašaipiai vyptelėjo Odisu. – Kiek laiko tavęs nebuvo nei matyt, nei girdėt? O dabar štai…
Neramas jau atrodė kaip kokių dvidešimt penkerių jaunuolis. Jis atidžiai pažiūrėjo Odisu į akis:
- Ne ten žiūri, kapitone…
Apsisuko ant kulno ir nuėjo.
- Tai ką pasakysit? – peržvelgė visus Monira.
- Mes, - atsiliepė Vuba, - visai nesuprantam kas čia dedas. Teks spręsti jums, burtininkai.
Ir raganiai pasitraukė šalin.
- Tai gal ir mes nereikalingi, - pasakė Šarėlis. – Apie drakonus nieko neišmanau…
- Einam, - linktelėjo Odisu. – Žirgus ir ginklus prižiūrėti reikia.
- Man atrodo, - pradėjo Ūiža, - jis nemelavo.
Oniža tik linktelėjo.
- Teks rizikuoti, - sutiko Monira. – Mūsų kelionėj viskas vyksta keistai. Einam žiūrėt to drakono.


Karališkoji pora lingavo karietoje. Princas Satis atidžiai žvalgėsi. Sargybinių buvo nedaug. Kas čia jau galėjo ryžtis pulti. Todėl buvo lengva kvėpuoti. Ir jo nuotaika šiek tiek pasitaisė.
- Gerbiamas mano vyre, tu jau pastebėjai, kad labai mėgstu, kai mane gerbia ir bijo manęs.
Satis nutylėjo, nesuprasdamas kur lenkia Pato. O ši, nesulaukusi atsako, tęsė:
- Dabar esame vyras ir žmona. Ir ne šiaip kokie nusmurgėliai, o karališkoji pora.
Ji vėl nutilo laukdama sutuoktinio reakcijos. Tačiau šis tylėjo.
- Nesu labai patenkinta tuo kaip viskas vyksta. Gal… Tiek to! Dabar jau nieko nebepakeisi.
- Kodėl gi? - netikėtai šyptelėjo Satis. – Gali įsakyti mane nužudyti. Juk ne naujiena…
Pato irgi šyptelėjo:
- Ką galiu pasakyti? Tu teisus. Bet…
- Suprantu. Nesi tikra, kad galėsi mane nužudyti.
- Tas irgi, - mąsliai pasakė. – Kita vertus, kur gausiu kitą vyrą? Po visų apkalbų apie mane ir šiaip sunku. O jei dar tave…
- Taip, sunki tavo padėtis, Juodoji karaliene Pato.
- Šaipaisi?
- Trupučiuką. Nors šiaip tai nejuokinga.
- Nejuokinga. Todėl siūlau paliaubas, kol…
- Kol sugalvosi kaip iš tos padėties išsipainioti, - pašaipiai užbaigė princas.
- Arba tu sugalvosi kaip pabėgt, - tuo pačiu tonu atsiliepė
- Gerai. Vaidinsim laimingus jaunavedžius, bet…
- Taip, aš irgi to nenoriu. Bent jau kol kas…
Sutarė kaip tik laiku. Karieta sustojo. Prie durelių pasilenkė karininkas:
- Jūsų kilnybės, atvykome prie medžioklės namelio.
- Gerai, kapitone. Mes lipam, o vėliau matysim, - linktelėjo Pato.
Medžioklės namelis, žinoma, tik pavadintas taip. Iš tikro tai buvo rūmai. Tiesa, mediniai. Tačiau čia buvo didelės arklidės, ginklinė, puiki virtuvė, poilsio kambariai ir net pokylių salė.
- Mėgsti plačiai gyventi, mieloji ponia, - pasakė Satis, kai abu susėdo pavėsinėje pailsėti ir atsigaivinti.
- O ko smulkintis, jei yra galimybės. Juk smagu.
- Smagu. Gal nakvokim čia? O rytoj į medžioklę…
- Kodėl gi ne? Mėgsti medžioti?
- Labai. Tik senokai tą bedariau.
Po akimirkos pridėjo:
- Su tėvu medžiojau nuo dešimties.
- Na ir puiku. Aš irgi mėgstu medžioklę. Pailsiu. Ne kažin ką sumedžioju. Daugiau mėgaujuos jojimu, gamta.
- Ir dar… - pridėjo po akimirkos. – Galiu nusivilkti šitą nepatogią suknelę.
- Tai ir rūmuose gali. Karalienė juk.
- Galiu. Bet aš, kaip žinai, mano brangus vyre, turiu ir šiaip nekokią šlovę. Ko dar apranga visus erzinti…
- O ką veiksim dabar? Ligi vakaro toloka dar.
- Jokim šiaip pajodinėti. Dviese. Apsaugos čia nereik.
Ir karališkoji pora patraukė keliuku į mišką. Atrodė laimingi ir viskuo patenkinti.


Drakonas merdėjo. Kai burtininkai atjojo, Agafas sėdėjo ant žemės apkabinęs drakono galvą ir verkė.
- Na, - piktai tarė Monira, - neraudok čia, o pasakok kaip galima jam padėti.
Vaikinukas atsistojo ir nusišluostė ašaras:
- Tokių didelių bėdų kaime neturėjom. Smulkius sužeidimus paprastais tepalais gydom.
- O burtai?
- Pas mus burtininkų nėra. Bet girdėjau, kad karo metu burtininkai gydo žaizdas.
- Ar tu žinai kaip anatomiškai sudėtas drakonas? – paklausė Kitis.
- Vyresnieji sakydavo, kad nuo paprasto driežo nelabai skiriasi. Nežinau ką tai reiškia.
- Žiūrėsim, - atsiduso Kitis. – Pabandysim, gerbiamosios?
- Teks, - linktelėjo Oniža. – Jis ne tik sužeistas ir nukraujavęs, bet alkanas ir ištroškęs.
- Manau, - Monira pritūpė prie žaizdos, - reikia jį užlopyti. Kraują papildyti galima tik skysčiais. Kur gausim tiek vandens?
- Po kojom tikrai yra. Bet tas kainuos daug jėgų, - Ūiža žiūrėjo į seserį.
- Gerai, - linktelėjo ši. – Mes tą galim. Bet po to būsim kurį laiką niekam tikusios.
- Tau, sesule Monira, teks mus visus saugoti. Aš užsiimsiu žaizda.
Kitis kiek pagalvojo ir kreipėsi į Agafą:
- O jis mūsų pietums paskui nesudoros?
- Oi ne! – sumojavo rankom vaikinukas. – Žmogienos jie neėda.
- Tai ką jie kare daro? – nustebo Ūiža.
- Gąsdina. Ir griauna viską. O dar ugnim alsuoja…
- Mūsų, tikiuosi, nenupūs?
- Ne. Jis dar nemoka. Aš… nemokiau…
- Tai gerai, - užbaigė Kitis. – Metas pradėti.
Monira paėmė už rankos Agafą:
- Pasitraukim. Kai burtininkai pradės darbuotis, tau gali būti pavojinga.
Tuo tarpu Kitis atsistojo prie drakono ir ėmė berti užkeikimus. Gydyti kaip nors kitaip nebebuvo nei laiko, nei galimybės. Kur gi šitoj dykynėj gausi kokių tepalų? Ir dar nežinia ar padėtų.
Iš pradžių nieko nevyko. Galiausiai žaizdos kraštai ėmė švytėti švelniom melsvom liepsnelėm. Kažkas švytėjo, kunkuliavo, sūkuriavo lyg dūmai, lyg rūkas. O dar po akimirkos, kai žaizdoje jau kunkuliavo kibirkštimis besispjaudantis ugnikalnis, nuo skausmo atsigavo drakonas. Jis pabandė pašokti, tačiau buvo pernelyg nusilpęs. Tik sustūgo taip gailiai, kad Agafas metėsi link jo. Tačiau Monira buvo vikresnė: sugriebė jį už rankos taip, kad šis net riktelėjo.
- Stovėk… - piktai sušnypštė burtininkė. – Jei trukdysi, imsiuos priemonių.
Vaikinukas tik linktelėjo ir įbedė žvilgsnį į iš skausmo besiblaškantį savo draugą.
Tai truko ilgai. Labai ilgai. Drakonas – didelis gyvūnas. Žaizda gili. Neteko daug kraujo. Ir burtininkas Kitis nebuvo tikras, kad galės padėti. Tačiau stengėsi. Drakonas iš skausmo raitėsi, šnypštė, tačiau nieko negalėjo padaryti, nes buvo pernelyg nusilpęs.
Pagaliau žaizda užsitraukė. Keletas spragtelėjimų, liepsnelės užgeso. Kitis apžiūrėjo žaizdą. Beveik nebuvo matyti. Nedidelis randas, kuris, Kičio manymu, po kurio laiko turėjo išnykti.
- Viskas, - atsiduso. – Nežinau kas ten viduje. Ar pasisekė sužinosim vėliau.
- Ar dabar galiu prieiti? – graudžiai paklausė Agafas.
- Eik, - numojo ranka Monira.
Vaikinukas pribėgo prie drakono galvos, ėmė jį glostyti ir kažką tyliai kalbėti. Drakonas graudžiai urzgė ir cypavo. Tuo tarpu Kitis sudribo toliau ant žemės ir iškvėpė:
- Baigiau… Pavargau. Tikiuosi padės.
- Kaip jau pasisekė, taip ir bus, - burbtelėjo Ūiža. – Geriau vargu galėjo būti.
- Gerai, merginos, - sukomandavo Monira, - dabar jūsų eilė. Reikia baigt su tuo drakonu. O tai mum keliauti laikas. Užstrigom čia…
Seserys pakilo ir patraukė prie drakono.
- Tu, berneli, dabar eik šalin, nes gali nukentėti, - pareiškė Oniža.
Ką darė dvynės, niekas nesuprato. Jos tik stovėjo viena šalia kitos. Iš pradžių niekas nevyko. Paskui žemė po kojomis ėmė drebėti. Vis stipriau ir stipriau. Ir galiausiai plyšo. Aplink drakoną aukštyn šovė vandens, sumišusio su smėliu, fontanai. Pamažu vanduo nuskaidrėjo. Ir ant drakono pasipylė skaidraus šalto vandens srovės.
Pradžioje drakonas niekaip nereagavo. Paskui jo kūnas ėmė trūkčioti. Drakonas pradėjo maskatuoti uodega. Galiausiai pakėlė galvą ir ėmė godžiai gaudyti vandenį. Dar po kelių akimirkų nors ir sunkiai atsistojo ir ėmė žvalgytis.
Vanduo jau nustojo trykšti. Burtininkės atsitraukė, o Agafui buvo liepta eiti pas drakoną.
- Eik, - pasakė Monira. – Kalbėkis su juo. Ar ką tu ten darai. Mes trauksim į stovyklą. Nereikia trikdyti tavo drakono.
- O… aš?
- Tu turi teisę daryti kaip išmanai. Mes padėjom tau ir tavo drakonui. Dėl to gerokai užtrukom. Burtininkams dar reikia atsigauti. Bet grįžę į stovyklą pradėsim ruoštis į kelią. Ryt anksti išvykstam.
- O… kur jūs keliaujat?
Monira kreivai šyptelėjo:
- Aš irgi labai norėčiau žinoti…