Sugrįžimas. Juodieji raganiai-4

Melboras ir Imila niekaip nesuprato, kokiu būdu atsidūrė toje keistoje dykynėje. Atrodė, kad ne jie į tą dykynę atjojo, o dykynė pasiekė juos. Keliavo per nykų kraštovaizdį jau penktą dieną. Nieko nesutiko, nieko nematė net toliau kur praeinant ar prajojant. Nesutiko jokio gyvio, nepraskrido joks paukštis.
- Melborai, man atrodo, kad visai pasiklydom.
- Ką aš žinau, - gūžtelėjo pečiais. – Man rodos, mes keliaujam visai be kelio. Esu buvęs Marape. Kiek kartų keliavau, niekada šitoj dykynėj nebuvau.
Taip ir jojo diena, ir dar dieną, ir dar… Šeštosios dienos rytą tolumoje pamatė būrelį raitelių.
- Na? - Imila pristabdė žirgą. – Josim pro šalį? Ar susitiksim?
- Neatrodo pavojingi…
- Kita vertus, blogiau nebus. Jau tiek laiko vieni po tą dykynę malamės.
Ir jie patraukė tiesiai link keliautojų. O kai galiausiai pamatė raudonus Ordino apsiaustus, pasileido šuoliais.
- Tai štai ir susitikom, - mąsliai tarė Žaižara.
- Susitikom, - linktelėjo Melboras.
- Tai sveiki gyvi, - prisiartino likę raganiai.
- Suprantu, kad mūsų liko tik tiek, - konstatavo Imila.
- Tai kur traukiate? – pasiteiravo Melboras.
- Tiesiai, - prunkštelėjo Oniža.
- Mane lydi, - Neramas jau stovėjo tarp raganių.
Melboras klausiamai pažvelgė į Žaižarą. Toji tik pečiais gūžtelėjo.
- Aš esu orakulas Neramas, - toliau varė vaikis. – Dabar keliausim toliau. Visi. Kol sutiksim Akmenį.
Tiriamai pažvelgęs į Melborą, pridėjo:
- Tada tu lydėsi Amazonę, kad ji galėtų užimti jai skirtą sostą. Jos kalavijo prireiks vėliau…
Ir nuėjo.
- Kas ta Amazonė?
- Aš.
- Šiaip jau, Žaižara, taryba ir Purkšna, žinoma, nori iš tavęs pasiaiškinimo.
- Norėti galima daug ko. Ir aš norėčiau. Ir dar. Kuo čia dėta Purkšna, kuri pirma manęs Marape apsilankė.
- Taip. Reikėtų šnektelt…
- Šarėli, vesk būrį. Mums reikia pasitarti.
Ir būrelis pajudėjo. Raganiai jojo iš paskos. Žaižara papasakojo viską, ką sužinojo ligi šiol. Bet Purkšnos vaidmuo šioje istorijoje taip ir nepaaiškėjo. O tai kėlė nerimą.
- Tau, Žaižara, reikėtų grįžti, - pasakė Melboras.
- Negaliu dabar…
- Dėl to, ką pasakė tas keistas vaikas?
- Ne vaikas jis… Orakulas.
- Eik jau!
- Tikrai. Kaip manai, kiek jam metų?
- Na, kokių aštuonerių bus…
- Jam nė pusės metų nėra.
- Kas tau tokią nesąmonę pasakė?
- Kodėl pasakė? Aš gimdyme dalyvavau. Kūdikį priėmiau. Tiesiog sako, kad orakulai taip auga.
- Kas čia toks specialistas?
- Emėris. Jis buvo orakulo Tytojo tarnas. Dabar šitą globoja.
- Na, nežinau. Tebūnie…
- Numirėliai artinasi, - garsiai pasakė Neramas.
- Kokia čia nesąmonė? - suirzo Ua.
- Viskas gerai, - nusivaipė Žaižara. – Manau, kad tuoj sutiksim tuos, apie kuriuos mum aną naktį pasakojo.


Monira buvo tiesiog išsekus. Ji bandė surasti Satį, tačiau jos sąmonė atsitrenkdavo į juodą sieną. Niekada dar nebuvo taip nutikę. Ir tai kėlė baimę. O ją išgąsdinti nebuvo paprasta. Taigi, gododama tokias sunkias mintis, ji važiavo vežime. Ant žirgo nebūtų išsilaikiusi.
Iš nemažo jų būrelio liko visai nedaug: princesė Nami Ira su aukle, Kitis, Monira, penki samdiniai ir Odisu. Kapitonė vienintelė atrodė taip tarytum jokiuose mūšiuose nebūtų dalyvavus. Visi kiti buvo pavargę ir gerokai išsigandę. Visi suprato, kad dar vieno užpuolimo jie neatlaikys. O Monira dabar jau gailėjosi, kad taip atkakliai ieškojo Sačio. Jei kas užpultų, iš jos dabar jokios naudos.
Prie vežimo prisiartino Kitis. Dabar jis jojo, o ne važiavo vežime.
- Kaip jautiesi, sesule?
- Prastai, Kiti. Dabar galvoju, kad nereikėjo man princo ieškoti. Dabar būčiau žvali ir galėčiau padėti jei reikėtų.
- Ką padarysi… Yra kaip yra. Kol kas niekas nepuola. Gal apsieis…
- Gal…
Tuo metu prisiartino priekyje jojusi Odisu:
- Ponai burtininkai, kažkas juda į mūsų pusę. Ką daryti?
- Nieko, - liūdnai pasakė Monira. – Mes dabar visiški bejėgiai. Lauksim. Šiaip ar taip tai ne juodieji raganiai. Tai gal ne taip jau ir blogai…
- Na, anąkart irgi atrodė, kad nieko blogo… - burbtelėjo Odisu. – Aš gal pajojėsiu pažiūrėti.
- Jok. Koks dabar skirtumas…
Odisu piktai pažiūrėjo į burtininkę, paskui į Kitį ir nujojo.
Grįžo greitai.
- Ten raganiai. Paprasti. Didžiosios Ragės ordino, - pranešė beveik linksmai.
- Na, gal viskas bus gerai, - atsiduso Monira. – Gal net galėsime juos pasamdyti kaip apsaugą.


Tlekapas užleido visiems rūmams miegą, paėmė kūdikį ir ramiai išvyko. Iki namų buvo tolokai. Tačiau dar prieš vykdamas į rūmus nusipirko karietą. Manė, kad bus pakankamai greitai. Kol keliaus, patyrinės kūdikį. Tada nusamdys ką nors kad prižiūrėtų.
Jau ramiai sėdėdamas karietoje staiga prisiminė andai sutiktą keliautojų grupę. Atmintyje vėl šmėstelėjo vyro veidas.
- Ne, - pasakė sau. – Negali būti, kad tai jis. Juk pribaigiau. Tikrai. Garantuotai.
Staiga apėmė nerimas. Apie tuos prakeiktus orakulus nieko neišmanė. Taip, suprato, kad reikia žudyti kuo greičiau. Bet ką tie keisti pusiau žmonės, keistesni už burtininkus, gali dar.
Tačiau nebuvo ką daryti. Ir Tlekapas nusprendė, kad dabar vėlu jaudintis dėl to, ko nebegali pakeisti.


Karalius važiavo į Juodąją karalystę. Į savo sūnaus vestuves.
Iš pradžių abejojo, ar tai tikrai jo sūnus Satis yra pas Pato. Bet vėliau gavo sūnaus laišką. Braižas buvo jo. Ir parašas. Ir jokio paaiškinimo, kaip jis ten atsidūrė.
Monižas nebūtų norėjęs tokios marčios kaip Pato. Bet nebuvo kas daryti. Valdovas kuo puikiausiai suprato: vedybos – tai ultimatumas jo karalystei.
Juodoji karalystė plėtėsi greitai. Ta šiurpi kariuomenė iš juodųjų raganių ėjo per gretimas valstybes kaip skėriai. Jie nebuvo nemirtingi. Tačiau jų nuolat daugėjo. Nauja užimta karalystė išsyk netekdavo savo kariuomenės. Vietoj jos visur buvo juodieji raganiai.
Apie tai, kaip Pato tapo savo tada dar mažos karalystės valdove, sklandė gandai. Dauguma pasakojo niekus. Bet keistų dalykų nutiko daug. Tuometinis karalius Bravas buvo tvirtas vidutinio amžiaus vyras. Jo žmona jaunesnė bene penkiolika metų. Turėjo jie du sūnus ir dukrą. Visi trys mieli, sveiki, ruošiami karaliavimui pagal geriausias tradicijas. Taip pat karalius turėjo dvi seseris. Vyresnioji buvo netekėjusi, o jaunesnioji turėjo keturis vaikus. Dar buvo karaliaus pusbroliai. Du. Vienas jų turėjo sūnų. Antrasis pusbrolis turėjo du sūnus ir dukrą. Pato ir buvo ta jauniausioji dukra – eilėje į sostą penkiolikta.
Ir vieną dieną prasidėjo keisti dalykai. Pirmiausia mirė Pato tėvas. Buvo užkietėjęs keliautojas. Kažkur tolimuose kraštuose susirgo karštine. Niekas negalėjo jam pagelbėti.
Antroji – karaliaus netekėjusi sesuo. Buvo keistoka. Gyveno viena nuošaliame dvare. Užpuolė plėšikai, sužeidė, o tada padegė dvarą. Ir ji užduso.
Paskui nuo žirgo nukrito ir užsimušė vienintelis karaliaus pusbrolio sūnus. Tėvas pragyveno neilgai – mirė iš sielvarto.
Ir taip toliau. Vienas paskui kitą dėl pačių keisčiausių priežasčių mirė visi sosto paveldėtojai. Kol galiausiai liko ji viena – Juodoji princesė Pato.
Dabar ji valdė savo karalystę plėsdama į visas puses. Galiausiai sugalvojo ištekėti už Regos karalystės sosto paveldėtojo.
Monižo karieta kirto sieną. Kol kas dar sieną. Bet greitai tai bus tik atminimas.
Karieta įvažiavo į rūmų kiemą.
Juoda. Visur buvo tik juoda. Rūmai iš juodo bazalto. Kiemas ir laiptai – juodo granito. O nuo tų juodų sargybinių tiesiog purtė. Jie buvo visur.
Juodoji princesė Pato priėmė Monižą beveik maloniai:
- Būk pasveikintas, valdove Monižai. Kaip kelionė?
- Ačiū. Argi čia toli? Pasižvalgiau pro langus. Ir nė nepastebėjau kaip čia atvykau. Senokai šiuo keliu važiavau, tai buvo įdomu.
- Na, dabar dažniau važinėti galėsi. Visada laukiamas būsi.
- Nomi, palydėk valdovą Monižą pas jo sūnų.
Atsigręžė į Monižą:
- Vestuvės rytoj. Manau, norėsi apsistoti su sūnumi. Ten liepiau paruošti kambarius.
- Ačiū. Tu labai maloni, princese Pato.


Princas Satis neramiai laukė tėvo. Nematė jo tik keletą mėnesių. O kiek patyrė…
Princas neatsiminė kaip pateko į Juodosios princesės Pato rūmus. Atsiminė kaip juos užpuolė šitie kraupūs juodieji raganiai. Atsiminė, kad antrą kartą ir jis stojo į kovą, nes jų jau buvo mažai belikę. Niekas nė neprotestavo. Tik Jisimokas ir Odisu kovojo šalia jo ir stengėsi apsaugoti. Tačiau Jisimokas žuvo, o Odisu taip spaudė…
Sačiui buvo labai gaila savo senojo mokytojo. Jisimokas jam buvo beveik kaip tėvas.
Odisu nebuvo maloni. Tačiau sąžiningai tarnavo. Taip, kaip ir žadėjo jo tėvui. Ir princas Satis tikėjosi, kad Odisu visgi liko gyva.
Satį šie juodieji raganiai galiausiai pagavo ir surišo. Daugiau jis nieko neatminė. Tikriausiai panaudojo magiją.
Atsigavo Satis šiuose kambariuose, kur dabar ir gyveno laukdamas tėvo bei vestuvių.
Vedybos su visai nepažįstama princese Sačio iš esmės negąsdino. Jis buvo augintas ir auklėtas kaip visi valdovų vaikai. Vesi tą, kurią reikės. O vėliau meilės nuotykiai nedraudžiami ir nesmerkiami. Tačiau kai priešais save išvydo Juodąją princesę Pato, kūnu ėmė bėgioti šiurpuliukai. Istorijas apie tai, kaip iki tol mažos karalystės sostą ji gavo, Satis žinojo. Žinojo ir tai, kaip žiauriai ji užkariavo kaimynines valstybes. Tačiau prie Regos karalystės sienų ji sustojo. Tada atrodė, kad jai jau gana. Arba išsigando galingos karalystės kariuomenės.
Tą dieną, kai priešais save išvydo Pato, jis beveik išsyk suvokė: Juodoji princesė norėjo kitu būdu užkariauti jo gimtąją karalystę.
- Prince Sati, atleisk, kad tokiu būdu tave į svečius pasikviečiau. Tačiau išvykai anksčiau negu aš susiruošiau vykti pas tavo tėvą. Ilgai tavęs ieškojau. Bet štai – tu čia. Aš tau siūlau savo ranką ir karūną pačios didžiausios ir galingiausios karalystės, kokia tik gyvavo Žemėje. Aš tau siūlau niekada nenugalėtą kariuomenę, kuri tave saugos ir gins.
Princas Satis, kaip minėta, buvo išauklėtas teisingai. Nors širdis virpėjo iš nerimo, tačiau atrodė visiškai ramus.
- Tavo didenybe, dėkui, kad nesijaučiu kalinys esąs, nors būtent taip ir yra. Bet kas gi nutiktų, jei atsisakyčiau tavo pasiūlymo?
Nors Pato tebesišypsojo ir atrodė maloni, tačiau tamsios akys tapo dar tamsesnės.
- Manau, prince Sati, atsakymą tu žinai. Taigi, neverta nė burnos aušinti. Manau, ir tavo tėvas su tokiomis sąlygomis sutiks. Po poros dienų vykstu pas jį. O per pirmąją pilnatį įvyks sutuoktuvės. Tavo tėvas galės toliau valdyti Regos karalystę iki tol, kol norės ar galės…
Ir princas Satis suprato: jis turės vesti Juodąją princesę Pato.


- Viskas. Laikas. Keliauk, Žaižara, su tuo randuotu vyru. Tau laikas pradėti karaliauti. Bet tu esi Amazonė. Ir tavo kalavijo dar prireiks.
Neramas išdrožė prakalbą vienu įkvėpimu. Ir nuėjo.
- Kas čia dabar? – nustebo Ua.
- Pranašavimas, - nusivaipė Oniža. – Jis tampa vis įkyresnis ir įsakmesnis. Bijau net pagalvoti kas bus, kai jis užaugs.
- Nieko. Bus geriau. Suaugęs orakulas nebūna toks tiesmukas, - paaiškino Monira. – O pranašystės taps vis painesnės, kad laužytum galvą, nežinodamas, ką su ta pranašyste daryti. Dabar jis nepranašauja. Tik šiaip. Padeda situacijoj susigaudyti.
- Na, gerai. Mes su Melboru išjosim. O ką darysit jūs? – paklausė Žaižara.
- Keliausim į Marapą, - pareiškė Monira. – Nėr kitos išeities. Grįžti negalime. Mes įgulos nebeturime. Be to, Tlekapas…
- Tlekapas, - įsiterpė Emėris, - nujojo į Marapą. Nežinia ko ten jam reikia.
- Aš manau, - Ūiža mąsliai žiūrėjo į tolį, - jam reikia to, ką turim mes…
- Princesės?
- Ne. Sapos Gražiosios kūdikio.
- Bet… - Žaižara pakėlė galvą ir apžvelgė visus. – Gaila Sapos Gražiosios. Nudaigos jis tą vaiką, kuris išvis niekuo dėtas.
- Bet mes gelbėjom orakulą, - pastebėjo Oniža. – Ir, ko gero, mum tikrai neverta keliaut į Marapą. Kita vertus, o kur tada. Aš kažkaip galutinai pamečiau orientyrą.
- O ką mūsų orakulas? – paklausė iki šiol tylėjęs Melboras.
- O ką orakulas? - prunkštelėjo Žaižara. – Jaunas dar jis. Be to, pasakys tai, ką norės, ir tada, kai norės. Arba galės…
Monira sėdėjo ir tylėjo, kol galiausiai linktelėjo, tarytum priėmusi sprendimą:
- Reikia grįžti į uostą. Samdysim naują įgulą. Rizikinga šiek tiek, bet kitos išeities neturim. Ir plauksim.
- Kur? Ar žinai kur mes keliaujame? – paklausė Odisu.
- Nežinau. Bet blaškytis po šitą dykumą nėra prasmės. Juk ir maisto reikės, ir kitų dalykų. Kur gausim? Ir tampyti su savim sunku. Tai, man rodos, plaukti kažkur yra geriau negu joti nežinia kur.
- Tu teisi, burtininke, - įsiterpė Emėris. – Princesė jau visai nuvargus. Kariai po tų visų baisumų – irgi.
- Ką gi, plaukit, - Imila gūžtelėjo pečiais. – O mes grįžtam į Pilį.
- Ne, - ramiai pasakė Žaižara. – Jūs plauksit su jais. Grįšim tik mes su Melboru.
- Ir nuo kada čia tu įsakinėji? – nustebo Vuba.
- Nuo tada, kai pabėgau iš Pilies, - liūdnai pasakė. – Ir visai tuo nesidžiaugiu.
- O aš? – Šarėlis piktai žybtelėjo akimis. – Mane mesi?
- Ką reiškia “mesi”? Tu jau didelis berniukas. Va, kaip šauniai koveisi. Turi keliauti su jais. Ir garantuoju, kad mes dar susitiksim.
- Kažin ar šiais laikais dar galima ką nors tvirtai pažadėti…
- O aš pažadu, - vyptelėjo Žaižara. – Ir dar nė karto savo pažado nesulaužiau. Aš gi Amazonė…


Tlekapas savo rūmus pasiekė gana greitai. Kelionei pasiruošęs buvo gerai. Visur turėjo savo parankinių, kurie kelionę gerokai palengvino. Kūdikis nekėlė problemų. Ką jau čia reiškia burtininkui nuraminti tokį mažylį. Tačiau nerimavo Tlekapas dėl kitko. Kūdikis atrodė visiškai paprastas. Jo tėvai – eilinė karališka pora. Na taip, su vedybom ten buvo kažkokia keista istorija. Bet nieko ypatinga. Ir magas svarstė, kad gal kažkas suklydo. Buvo neįtikėtina, kad suklydo Jotoub Radas. Dievai lyg ir neklysta. Pats suklysti irgi negalėjo. Juk buvo rūmuose, pats pasiėmė kūdikį. Tai kur klaida?
Galiausiai Tlekapas susimąstė apie tai, ką pajuto tame negyvenamame rūmų bokšte. Magijos ten buvo nedaug. Ir nebuvo jokio šaltinio. Taigi, kažkas magiško ten buvo anksčiau. O kad taip ilgai išliko pėdsakas, tai turėjo būti labai stipri magija.
- Pone, - jo mintis nutraukė sargybinis. – Atvykom.
- Gerai. Iškraukite daiktus. Bet, manau, greitai vėl leisimės į kelionę.
Kelias dienas Tlekapas ilsėjosi. Buvo pavargęs ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Todėl suprato, kad skubėdamas gali žengti kokį neatsargų žingsnį.
Pailsėjęs puolė šauktis savo dievo. Tačiau Jotoub Radas tylėjo. Tai trikdė. Nes užduotį magas lyg ir įvykdė. O ką daryti toliau. Nesitąsysi gi su tuo kūdikiu po pasaulį.
Pradžioje galvojo pasamdyti kokią moteriškę, kad rūmuose kūdikį prižiūrėtų. Paskui nusprendė atiduoti kokiai bajorų šeimai. Kad auklėtų deramai. Kas žino, gal reikės tėvams grąžinti.
Sutvarkęs reikalus dėl kūdikio ir šiek tiek pailsėjęs, Tlekapas vėl leidosi į kelionę. Turėjo grįžti į Marapą. Tiesa, dabar jau turės maskuotis, nes rūmuose garantuotai susigriebė, kad kūdikį pagrobė jis. Žinia, jis galėjo ramiai prisipažinti. Bet nenorėjo trukdžių. Juk karališkoji šeima galėjo pasamdyti keletą burtininkų. Tlekapas buvo tikras, kad įveiktų bet ką. Tačiau jis turėjo tikslą. Ir nenorėjo blaškytis. Todėl šiek tiek pakeitė išvaizdą ir patraukė į kelią. Į Marapą, nes sutiktieji traukė būtent ten.
Dabar, kai jau buvo pailsėjęs, nurimęs ir atsikratęs kūdikio, galėjo blaiviai mąstyti. Dar kartą mintyse atkartojo susitikimą su ta keista grupele. Ten tikrai buvo orakulo Tytojo tarnas. Vidutinio amžiaus vyras, kurį jis tikrai pasmaugė. Juk įsitikino. Negalėjo suklysti. Bet ir dabar neklydo.
Tai nervino. Tlekapas buvo įpratęs, kad visas užduotis atlieka ligi galo. Tvarkingai. O dabar atrodė, kad kažką praleido. Suirzo ir mielai būtų ant ko nors išliejęs pyktį. Bet nebuvo ant ko…
- Stop! Šitaip nieko nebus! – tyliai įsakė sau.
Giliai įkvėpė, išvalė protą. Kelias akimirkas nieko negalvojo.
- Taip. Dabar įjunk protą, mielasis…
Vadinasi, jis nužudė tą tarną, bet tasai nemirė. Tai faktas. Dabar jau galutinai buvo tikras, kad tai tiesa, nors ir kaip prieštaringai atrodo. Jis nemirė, nes orakulas Tytojas taip norėjo. Ką galėjo padaryti, kad apsaugojo savo tarną? Kita vertus, tai nesvarbu. Svarbu, koks buvo jo tikslas.
Taigi, orakulas manė, kad jo tarnas bus kažkuo naudingas. Sprendžiant iš to, kad keliavo su ta keista grupele, tai kažkam iš jų. Kam?
Visą kelią iki Marapo magas tik apie tai ir galvojo.


Dievą Jotoub Radą siutino jo padėjėjai. Rodėsi, kad pasirinko labai tinkamus. Sumokėjo tuo, ką jie troško gauti. Ir kas? Abu elgėsi taip, kaip jiems šovė į galvą.
Tlekapas paklusniai nuvyko į Vytkaus Ilgojo rūmus. O tada ne nužudė, bet pagrobė kūdikį. Ir parsigabeno pas save. Gal ir reikėjo to tikėtis. Juk smalsus. Nori sužinoti kuo tas kūdikis ypatingas.
O toji Pato… Gavo tobulą kariuomenę. Išplėtė savo karalystę iki begalybės. Net nukeliavusi nebuvo į kai kurias vietas, kurias užkariavo. Kokią užduotį gavo? Nugalabyti tą princą ir princesę. Ir ką? Princesė gyva. O už princo Sačio ruošiasi tekėti.
Būtų dabar kreipęsis į dievus, jei pats nebūtų dievas. Net nejuokinga. Tie avigalviai griovė jo planus. Negali sakyti, kad visai nevykdė nurodymų. Bet kiekvienas, net ir menkas nukrypimas, galėjo sužlugdyti jo planus.
O dar tas trečiasis…
Dievas Jotoub Radas pajuodavo dar labiau.


Tiesą pasakius, Monirai kiek atlėgo. Būrelis buvo vėl nemažas. Be to, ji nebuvo vienintelė burtininkė. Kičio burtininku nelaikė. Taip, jis labai padėjo gydydamas. Dar galėjo ką nors apsaugoti Didžiuoju Užkeikimu. Tačiau daugiau iš jo negalėjai nieko tikėtis. Džiugino ir prisijungę raganiai. Jie buvo puikūs kariai. Tai ne tie jūreiviai, kurie visi palydėjo galvas. Džiugino ir tai, kad dabar turėjo nuosavą orakulą. Burtininkė galvojo, kad dabar galiausiai sužinos kelionės tikslą. Nes iki šiol tik blaškėsi po jūras ir dykynes, prarado Initemua ir daug žmonių. Dar neteko princo Sačio. Tiesa, Monira buvo beveik tikra, kad princas gyvas. Tačiau kas ir kodėl jį pagrobė? Ar tai susiję su jų tikslu? O gal tiesiog kažkam reikėjo princo?
- Burtininke, ar girdi? – šalia jos jau kurį laiką jojo Odisu.
- A? Atleisk. Užsigalvojau apie mūsų padėtį.
- Taip. Padėtis nėra bloga, bet įdomi. Grįžtam į uostą. Ir kas toliau? Be to, vakarėja. Laikas sustoti nakčiai.
- Manai čia?
- O koks skirtumas? Aplinkui dykra. Ar čia, ar už kelių žingsnių.
- Gerai. Pasakyk, kad stojam. Įrenkit stovyklą ir organizuokit apsaugą.
Odisu linktelėjo ir nujojo prie būrelio. Monira, pati to nepastebėdama, buvo gerokai visus aplenkusi. Ji grįžo ir prisigretino prie tų dviejų burtininkių.
- Aš manau, kad mums, burtininkams, reikėtų pasitarti.
- Tu teisi, Monira, - linktelėjo Ūiža. – Mes jau visai nebesuprantam, ką čia veikiam ir kodėl.
- Na, ne tik jūs. Gal tas mūsų nuosavas orakulas padės…
- Nežinau, - nusivaipė Oniža. – Jis sako ką nori ir kada nori. Tiesa, Emėris tvirtina, kad dar diena kita ir taps normaliu orakulu.
- Normalus orakulas irgi nevisada padeda, - šyptelėjo ir Monira. – O iš kur tas Emėris viską žino apie orakulus?
- Sako, jis buvo kažkokio orakulo Tytojo tarnu. Daugiau žinojo tik Žaižara.
- Tai gal ir mum vertėtų sužinoti…
- Taip, - linktelėjo abi burtininkės.
- Jūs ką, seserys?
- Dvynės, - patvirtino Ūiža.
- Gal ir gerai.
Monira apsižvalgė. Stovykla beveik įrengta. Lygių nebuvo Kičiui tokiuose darbuose.
- Monira, - kreipėsi Ūiža, - tas Kitis – burtininkas?
- Galima ir taip pasakyti. Mes turėjom problemų. Maistą kažkas užnuodijo. Turėjom sustot tokioj keistoj saloj pakeliui. Tai jis mum visko davė. O kaip užmokesčio paprašė jį kartu pasiimti. Šiaip burtininkas jis menkas. Bet geras gydytojas, organizatorius ir derybininkas.
- Tai, vadinas, trys su puse burtininko, - nusišypsojo Oniža.
- Galima ir taip pasakyti. Ko gero, iš raganių daugiau naudos.
Monira dar kartą apžvelgė stovyklą:
- Tai gal jojam prie visų. Kažko valgyt reikia.
Maisto nebuvo daug. Tam vakarui dar užteko. Bet ligi kelionės pabaigos tikrai neužteks.
- Odisu, tu pasirūpink apsauga. O mes su burtininkais dar pasišnekėsim. Reikia informacija pasidalinti. Gal ką protingo sugalvosim…
Pirmas prakalbo Kitis:
- Panelės, gal manęs nė nereikia. Aš gi suprantu…
- Liaukis, Kiti! Kad nesi labai stiprus burtininkas, tai vis tiek burtininkas. Ir tu turi kitų gerų savybių, - nutraukė Monira.
- Na, gal… Kad jau taip sakai… Vieną keistą pastebėjimą turiu.
- Na? – paragino Ūiža.
- Tas Šarėlis, kur su jumis atjojo, labai jau į mūsų Odisu panašus.
- Ir kas? – gūžtelėjo pečiais Ūiža. – Mėlynplaukiai ir tiek.
- Oi, ne! Veido bruožai. Labai.
- Nepastebėjau, - atsiduso Monira. – Bet keista…
- Labai, - linktelėjo Kitis. – Ir, žinant kaip viskas klostosi, tai negali būti atsitiktinumas.
- Kaip suprantu, mūsų kelionėj išvis atsitiktinumų nėra, - burbtelėjo Ūiža. – Ir nuo to darosi neramu…
- Taigi. Neramu. O dar puldinėja visokie… - Monira giliai atsiduso.
- Kas puldinėja? – pasidomėjo Oniža.
- Juodieji raganiai.
- Čia dar kas?
- Nežinau, - truktelėjo pečiais Monira. – Girdėjau apie juos. Bet ligi šiol nebuvau mačius. Keisti jie. Atsiranda ir dingsta netikėtai. Ir dar tas rūkas…
- Įdomu. O mes nieko nežinom. Net negirdėjom apie tokius, - susirūpino Ūiža. – Nepatinka man nauji veikėjai…
- Tai gal juos tas Tlekapas pasiuntė… - pamąstė Kitis.
- Gal… Bet manau, kad ne. Jie pagrobė princą Satį. Kam Tlekapui Satis? Ir kodėl negrobė princesės Nami Iros? – paklausė Monira.
- O gerai pagalvojus, - pridėjo, - tai nė nesistengė prie jos prieiti.
- Tu teisi, sesule, - linktelėjo Kitis. – Tai kas jie?
- Broliai burtininkai vis slapukauja… - už nugarų stovėjo Vuba.
- Neslapukaujam. Tariamės, - atrėmė Monira.
- Tai reikėtų tartis su visais. Maisto beveik neturim. Ar dar toli?
- Manau, kokios trys dienos, - pagalvojęs pasakė Kitis.
- Nieko nebus. Neužteks.
- Tai ką siūlai? – pasidomėjo Ūiža.
- Gal reikėtų porą žmonių pasiųsti pirmyn. Dviese raiti susisuktume per pusantros dienos.
- Na, taip, - mąsliai tarė Monira. – Mūsų liktų mažiau. Ir galėtume neskubėti. Žmonės išsekę.
- Na, - juktelėjo Vuba, - pažiūrėjus į tą Odisu, visai neatrodo. Ir Šarėlis nelabai nuvargęs…
- Tai jie taip. O princesė ir auklė visai suvargusios. Ir samdiniai.
- Taip. Tie tai prastai atrodo.
- Taigi, - atsiduso Monira, - rodos, tikrai reikia šnekėtis.