Bėgantys į šaltekšnių pievą

Mano senelis pasodino mane į pakrautą dobilais vežimą ir mes pajudėjome miško keliu, kur šaltos rasos krito arkliui po kojomis. Senelis rūkė cigaretę lyg laivo kapitonas, vairuojantis laivą siauru sąsiauriu. Saulės spinduliai lindo arkliui į užpakalį, nesvarbu, kad šis makalavo uodegą. Rytas dar tingiai kėlėsi, skaudžiai plakdamas mano bundančias akis.

– Aš tau parodysiu dvaro šaltekšnių plantaciją. Tu žinai, kas tai per augalas? Pamatysi, kaip bitės dirba, – trenkė vadžiomis per šonus miegančiam arkliui.
– Parodysi dvarą? – senelis jau buvo sakęs, kad dirba dvare.

Kai privažiavome siauruką, arklys sustojo, lyg būtų pavargęs. Senelis paragino ir mes pervažiavome geležinkelį. Kelias vingiavo tarp aukštos, smilgomis kvepiančios žolės.

Netoli dvaro pajutome degančios medienos – ar tai laužo, ar mėsos rūkyklos – kvapą. Senelis sustabdė arklį. Stovėjo, klausėsi, kol jam nuo cigaretės galo nukrito pelenai. Tada jis apsuko arklį. Vežimas besisukdamas išrėžė juodą velėną. Senelis paragino ausimis karpantį arklį.

Tada išgirdome traukinio švilpuką. Iki geležinkelio pylimo buvo vos keli žingsniai – atstumas tarsi ranka pasiekiamas. Traukinys stovėjo ir skleidė kurtinantį garsą. Mūsų arklys stovėjo ir karpė ausimis, nejudėjo iš vietos, nors senelis pliekė jį vadžiomis.

Pirmas iš vežimo šoko senelis. Bėgome link geležinkelio pylimo. Mačiau, kaip sudrėksta senelio ūsai. Tik užlipę ant pylimo pamatėme liepsnas – degė dvaro arklidės. Senelis nuriedėjo nuo pylimo žemyn. Bėgome kartu su traukinio mašinistu, išlipusiu iš dūmuose paskendusio garvežio. Arklidės stogas liepsnojo bauginančia raudona ugnimi.

Pribėgome prie durų. Pačiose arklidėse trypė būrys arklių.

– Mes neatidarysim... – mašinistas matė, kaip stipriai užremtos tvarto durys.

Senelis griebė nestorą lazdą ir užkišęs ėmė kelti duris remiantį rąstą. Arkliai tvarte prunkštė ir trankė duris. Vėjas pratrūko nešti į mus dūmus. Aitrus kvapas lindo į nosį, skverbėsi pro užčiauptą burną. Pagaliau rąstas pajudėjo. Senelis spėjo mane prispausti prie sienos, kai pro duris išsiveržė dūmai, o su jais – ir degantys arkliai.

Išgąsdinti liepsnojantys arkliai pasuko į violetinių, aukštų, į žvakes panašių augalų lauką. Šalia arklidžių telkšojo dumblu apaugęs prūdas, bet ten arklių niekas negalėjo nukreipti. Iš arklidžių gilumos aidėjo degančių arklių žvengimas. Ugnis virto baltų dūmų kamuoliais.

Pasirodė žmonės su kibirais. Stojome į vorą prūdo pakraštyje ir perdavinėjome kibirus tiems, kas liejo vandenį. Mačiau, kaip mašinistas su formine kepure rankose bėgo link geležinkelio, kaip besiblaškantis juodas žirgas ėmė jį vytis, tarsi gelbėdamasis. Kai garvežys skardžiai suspiegė, supratau, kad mašinistas gyvas.

Mes su seneliu sėdom į vežimą, pilną kvepiančių dobilų. Arklys bėgo vieškeliu, keldamas dulkes.

– Seneli, o kur šaltekšniai auga? – paklausiau.
– Ten, kur bėga degantys arkliai.

Sutikome daug žmonių, einančių gesinti gaisro.