Santarvės saga: šviesa ir šešėliai.1 dalis

Paskutinis mūšis (1)

Prologas

Penki šimtai metų praėjo kaip viena ilga, karščiuojanti akimirka. Megapolis „Santarvė“, kadaise buvęs vilties švyturiu, virto milžinišku, tamsiu mūšio lauku. Stikliniai dangoraižiai, kuriuos Arnas stebėjo purpuriniame saulėlydyje, dabar buvo aplieti tikru krauju ir suvarpyti sviedinių. Sintetinio kraujo gamyklos, užtikrinusios taiką ištisus šimtmečius, buvo susprogdintos per pirmąsias pilietinio karo savaites.
Vampyrų rasė negrįžtamai skilo per pusę. Vienoje pusėje stovėjo Tradicijos klanas – radikalūs naktiniai grobuonys, kurie sintetinį kraują laikė pasityčiojimu iš savo prigimties. Jie troško sugrąžinti senąją tvarką: paversti žmones gyvulių banda, medžioti juos gatvėse ir gerti šiltą, gyvą kraują. Kitoje pusėje susibūrė Santarvės gynėjai – vampyrai, pasiryžę apsaugoti žmoniją ir suvaldyti siautėjančius savo rūšies brolius. Šio brolžudiško karo epicentre stovėjo Šeimininkas.
Per pusę tūkstantmečio jo kūnas nei kiek nepasikeitė, tačiau siela nešė sunkią naštą. Arnas jau seniai buvo miręs – jo kūnas virto dulkėmis, o vardas – legenda, įrašyta istorijos vadovėliuose. Tačiau Šeimininkas nepamiršo Arno pamokos. Jis prisiminė tą vakarą tarybos terasoje ir kartu žaidžiančius vaikus. Šeimininkas stojo taikiųjų vampyrų pusėn, nukreipdamas savo senovines, baisias galias prieš tuos, kurie kadaise vadino jį savo dievu.
Tačiau didžiausias šio naujo amžiaus stebuklas ir kartu pavojus slypėjo Aljanso citadelėje.
Žmonijai dabar vadovavo Elena – griežta, strateginio proto moteris, kurios taktiniai sprendimai sulaikė miestą nuo visiško žlugimo. Už jos nugaros visada kabojo senasis Aljanso herbas: suspaustas kardas, apgaubtas šviesos ir šešėlio sparnais. Tačiau po jos širdimi plakė nauja gyvybė. Elena nešiojo Šeimininko kūdikį – hibridą, pirmąjį tokį per visą pasaulio istoriją. Pasaulį, kuriame vampyrai buvo sukuriami tik per įkandimą, šis natūraliai pradėtas vaikas gąsdino abi kariaujančias puses.
Elena stovėjo tame pačiame aukščiausio tarybos bokšto balkone, kur prieš 500 metų stovėjo Arnas. Ji švelniai pridėjo ranką prie savo pilvo, žiūrėdama į dūmuose skendintį miestą.
Iš šešėlio išniro Šeimininkas. Jo akys, kadaise buvusios šaltos, dabar degė nerimu.
– Jie žino apie vaiką, – tyliai ištarė jis, atsistodamas šalia jos. – Radikalai supranta, kad šis kūdikis yra galutinis mūsų rasių sąjungos įrodymas. Jei jis gims, jų ideologija sugrius. Jie telkia visas pajėgas centrinio sektoriaus puolimui.
Elena neatsitraukė ir neparodė baimės. Jos žvilgsnis buvo ramus, primenantis patį Arną.
– Tegul ateina, – tvirtai atsakė ji, viena ranka liesdama ginklo dėklą, kita – savo pilvą. – Žmonės nebėra tie išsigandę gyvuliai, kokie buvo prieš tavo klanų atėjimą. Mes išmokome kovoti. O šis vaikas... jis pamatys pasaulį, kurį mes apginsime.
Šeimininkas paėmė jos ranką. Senovinis monstras ir naujojo amžiaus lyderė pasiruošė paskutiniam mūšiui už ateitį, kurią prieš penkis šimtus metų pradėjo kurti paprastas žmogus, vardu Arnas.
****
Staiga nakties tamsą perskrodė raudonos signalinės raketos – Radikalų klanas pralaužė išorines miesto gynybos linijas. Žemiau esančiuose sektoriuose pasigirdo ginklų salvės ir šiurpūs, nežmogiški riksmai. Tradicijos šalininkai, vedami troškimo valdyti ir gerti gyvą kraują, pajudėjo tiesiai link centrinio bokšto.
Elena giliai įkvėpė, susikaupė ir aktyvavo ant riešo esantį Aljanso ryšio modulį. Jos balsas nuskambėjo tūkstančiuose likusių gynėjų ausinių – tvirtas, aiškus ir nepalaužiamas.
– Visiems sektoriams: priešas pradėjo puolimą. Saugokite barikadas. Mes kovojame ne tik už savo gyvybes, mes kovojame už tai, kad šis miestas liktų namais visiems. Už Santarvę!
Šeimininkas paleido Elenos ranką. Jo veido bruožai sugriežtėjo, o akys akimirksniu nusidažė kraujo raudonumu – nubudo senasis plėšrūnas, tačiau šį kartą jis kariavo už šviesą.
– Lik čia su asmenine sargyba, – sušnibždėjo jis, jo balsui aidint žemu, žvėrišku dažniu. – Aš pasitiksiu juos pirmosiose gretose. Jie pamiršo, kas sukūrė jų tamsiąją prigimtį. Atėjo laikas jiems tai priminti.
Su šiais žodžiais Šeimininkas ištirpo nakties šešėliuose, palikdamas Eleną terasoje. Ji liko stovėti viena prieš artėjančią audrą, pasiryžusi padaryti viską, kad po jos širdimi plakanti gyvybė išvystų naują, laisvą rytojų.
Centrinio tarybos bokšto prieigose gynyba buvo suorganizuota milžinišku puslankiu, sujungiant pažangiausias žmonių technologijas ir antgamtines taikiųjų vampyrų jusles.
Priekinėje linijoje už sunkiųjų metalinių barikadų rikiavosi žmonių kariai. Jie buvo ginkluoti specialiais pulsiniais šautuvais, šaudančiais aukšto dažnio ultravioletine šviesa ir skysto sidabro užtaisais. Šalia kiekvieno būrio stovėjo po keletą Santarvės klanų vampyrų. Jų užduotis buvo esminė – tapti žmonių „akimis“ tamsiose, dūmais paskendusiose gatvėse. Savo neįtikėtina klausa ir naktiniu matymu jie fiksuodavo Radikalų judėjimą dar gerokai prieš jiems pasirodant šviesoje.
– Trys šimtai metrų iš šiaurės ryto pusių, jie juda stogais! – sušuko taikusis vampyras, vardu Lukas, kurio akys tamsoje švietė silpna neonine šviesa.
Žmonių būrio vadas akimirksniu sureagavo:
– Artilerija, nukreipti ugnį į trečiojo sektoriaus stogus! Ugnis!
Dangoraižių sienas nutvieskė salvės. Sidabriniai sviediniai sprogo virš puolančiųjų galvų, sukeldami šviesos debesis. Keli Radikalų klanų nariai, apimti liepsnų, nukrito žemyn, tačiau likusieji, vedami laukinio įniršio, pralaužė ugnies sieną ir ritosi tiesiai ant barikadų.
Čia prasidėjo tikrasis bendros taktikos išbandymas. Kai Radikalai pasiekė pirmąją liniją, žmonės nebepajėgė reaguoti į jų nežmonišką greitį. Tuomet į kovą stojo taikieji vampyrai. Jie blokuodavo savo įnirtingų brolių smūgius, kūnais dengdami žmones ir pirkdami jiems brangias sekundes. Žmonių kariai iškart atsakydavo tiksliais šūviais iš nugaros, nusitaikydami į tuos priešus, kuriuos jų naktiniai sąjungininkai laikė prispaudę prie žemės.
Viename iš flangų Radikalas parbloškė jauną žmonių karį ir jau ruošėsi suleisti iltis jam į kaklą, tačiau tarybos sargyboje tarnaujantis taikusis vampyras tiesiog ore sugriebė puolėją už gerklės.
– Šiandien mes kraujo negersime, – sušnypštė jis ir nusviedė priešą tiesiai po ultravioletiniu prožektoriumi.
Išgelbėtas karys spėjo atsistoti, linktelėjo savo gelbėtojui ir iškart nukreipė šautuvą į kitą taikinį.
Viršuje, stebėdama šį vaizdą per taktinius monitorius, Elena matė, kad gynyba laikosi. Žmonių disciplina ir vampyrų jėga susiliejo į vieną nepalaužiamą mechanizmą. Tai buvo būtent tai, apie ką sapnavo Arnas – ne rasių asimiliacija, o jų gebėjimas papildyti viena kitą pačią tamsiausią akimirką.
*****
Mūšiui pasiekus kulminaciją, Radikalų puolimas staiga atslūgo. Gatvėse įsiviešpatavo baisi, spengianti tyla. Lukas ir kiti taikieji vampyrai priekinėje linijoje staiga sukluso, jų iltys išsitempė išgirdus kažką, ko žmonių ausis nesugebėjo užfiksuoti – gilų, žemo dažnio vibravimą, sklindantį tiesiai iš požemių.
– Jie keičia taktiką! Atgal nuo barikadų! – spėjo sušukti Lukas, tačiau buvo per vėlu.
Radikalai panaudojo savo slaptąjį ginklą – „Tamsos pulsą“. Tai buvo modifikuoti senovinių šventovės generatorių branduoliai, kuriuos radikalūs mokslininkai užtaisė koncentruota neigiama energija ir elektromagnetiniu užtaisu. Per sekundės dalį per visą Santarvės gynybinį puslankį nusirito juoda, matoma energijos banga.
Šio ginklo poveikis buvo triuškinantis: visi žmonių ultravioletiniai prožektoriai, pulsiniai šautuvai ir taktiniai monitoriai akimirksniu užgeso. Miestas paniro į aklą tamsą, o žmonių kariai liko be savo pagrindinio ginklo. Taikiuosius vampyrus bangos dažnis paveikė kaip paralyžiuojantis nuodas. Dėl itin jautrios klausos ir juslių jie sukniubo ant žemės, spausdami rankomis kraujuojančias ausis ir kaukdami iš skausmo.
Pasinaudodami šia visiško chaoso akimirka, iš šešėlių išniro elitiniai Radikalų kariai. Jie nenaudojo šautuvų. Jie judėjo keturiomis, neįtikėtinu greičiu, pasitelkę savo pirmykščius instinktus. Kadangi barikadų gynėjai buvo apakinti ir paralyžiuoti, Radikalai lengvai peršoko sunkiuosius metalinius įtvirtinimus.
Sunkieji Aljanso vartai buvo išlaužti per kelias minutes. Radikalų vadas, stambiaakis vampyras su giliais randais per visą veidą, atsistojo ant sunaikintos barikados viršūnės ir pergalingai sušuko į tamsų dangų:
– Amžiaus melas baigėsi! Kraujas vėl priklauso stipriesiems!
Žmonių kariai aklai šaudė į tamsą paprastomis kulkomis, bandydami suformuoti gyvąją sieną aplink savo sužeistus vampyrų sąjungininkus, tačiau Radikalų masė nenumaldomai judėjo gilyn į centrinį tarybos bokštą, tiesiai link Elenos.
*****
Taktiniams monitoriams užgesus, Elena liko visiškoje tamsoje, tačiau ji nepanikavo. Ji žinojo, kad Arnas ir senieji Aljanso inžinieriai buvo numatę net ir tokį scenarijų. Kol tarybos salėje kilo sumaištis, o už durų jau girdėjosi artėjantys Radikalų žingsniai ir nagų braižymas į metalą, Elena priėjo prie centrinės kolonos.
Ji stipriai spustelėjo paslėptą mechaninį skydelį. Čia nebuvo jokios elektronikos – tik gryna, penkių šimtų metų senumo mechanika. Suveikus pneumatinei sistemai, atsivėrė sunki svirtis.
Elena abiem rankomis griebėsi už jos, mintyse atsiprašydama savo dar negimusio vaiko už fizinį krūvį, ir iš visų jėgų patraukė ją žemyn.
– Už Arną, – sušnibždėjo ji.
Bokšto gilumoje suveikė „Paskutinės vilties“ protokolas: iš lubų su trenksmu nusileido storos švino ir titano plokštės, akimirksniu užsandarindamos centrinę salę. Tai buvo visiškai autonomiška mechaninė užtvara, kurios Radikalai negalėjo įveikti savo jėga. Palei grindis ir sienas atsivėrė kapsulės su cheminiu fosforu. Bokšto vidus nušvito ryškia, žalsva šviesa, kuri veikė be jokios elektros ir sugrąžino žmonėms matymą. Išorinėse bokšto sienose atsivėrė senoviniai mechaniniai taurių formos garsiakalbiai. Suveikus suspausto oro srautams, jie pradėjo skleisti itin žemo dažnio priešingą bangą. Šis garsas neutralizavo Radikalų „Tamsos pulsą“, sugrąžindamas sąmonę lauke gulintiems taikiesiems vampyrams.
Elena atsitraukė nuo svirties, sunkiai kvėpuodama ir viena ranka prilaikydama pilvą. Pro mažus šarvuotus stiklo plyšius ji pamatė, kaip lauke likę Radikalai sutriko – jų slaptasis ginklas buvo išjungtas, o taikieji vampyrai jau kilo nuo žemės, pasiryžę kerštui.
Tarybos salė buvo saugi, tačiau tikram triumfui reikėjo galutinio smūgio.
Lauke, neutralizavus „Tamsos pulsą“, užvirė lemiama kova. Pro šarvuotus tarybos langus Elena matė, kaip per sukilusių dūmų ir fosforinės šviesos debesis tiesiai link Radikalų vado skrieja juodas šešėlis. Tai buvo Šeimininkas. Jo judesiai buvo tokie greiti, kad paprasta žmogaus akis matė tik dardančias nuolaužas ir liepsnos liežuvius ten, kur jis praeidavo.
Radikalų vadas, vardu Malakaras, pastebėjo artėjantį senąjį valdovą. Jo veidą iškreipė baisi šypsena, apnuogindama ilgas, tamsiu krauju suteptas iltis. Malakaras nebuvo paprastas vampyras – jis dešimtmečius maitinosi tik gyvu žmonių krauju, todėl jo jėga ir masė buvo išaugusi iki monstriškų proporcijų.
– Šeimininke! – suriaumojo Malakaras, jo balsas dundėjo tarp griaunamų barikadų. – Tu išdavei savo prigimtį dėl šitų silpnų mėsos gabalų! Šiandien tavo amžius baigiasi!
Sankirtoje tarp dviejų epochų prasidėjo baisi dvikova. Šeimininkas kovojo su šimtmečių išmintimi ir elegancija – kiekvienas jo smūgis buvo tikslus, o kūnas ištirpdavo šešėliuose akimirką prieš tai, kai Malakaras spėdavo jį sugriebti. Šeimininkas nagais rėžė per priešininko krūtinę, palikdamas gilias, degančias žaizdas. Tačiau Malakaras, vedamas laukinio įniršio ir gyvo kraujo suteikiamos regeneracijos, beveik nejautė skausmo. Jis stvėrė milžinišką betoninę kolonos nuolaužą ir tėškė ją į Šeimininką, nublokšdamas jį ant žemės.
Šeimininkas spėjo atsistoti, tačiau jo judesiai tapo lėtesni. Per penkis šimtus metų taikos, maitindamasis tik sintetiniu krauju, jis buvo praradęs dalį tos žvėriškos, nenumaldomos agresijos, kurią dabar turėjo jo priešininkas.
Malakaras pasinaudojo šia sekunde. Jis puolė pirmyn, abiem rankomis sugriebdamas Šeimininką už kaklo, ir prispaudė jį prie sudaužytų Aljanso barikadų.
– Žiūrėk į savo miestą, seneli, – sušnypštė Malakaras, spausdamas vis stipriau. – Tu mirsi kartu su juo.
Šeimininkas, jausdamas, kad jo jėgos senka, o tamsi gyvybės gija pradeda trūkti, nukreipė žvilgsnį į viršų – į apšviestą tarybos langą, kur stovėjo Elena. Jo akyse nebuvo baimės. Jose atgijo ta pati išmintis ir pasididžiavimas, kurį jis jautė prieš 500 metų, žiūrėdamas į žaidžiančius vaikus. Jis žinojo, kad jo laikas baigėsi, tačiau ateitis jau buvo apsaugota.
Sukaupęs paskutinius jėgų likučius, Šeimininkas nebesigynė. Vietoj to, jis abiem rankomis stipriai sugriebė Malakarą už galvos ir pritraukė jį prie savęs.
– Gana, – tyliai sušnibždėjo Šeimininkas.
Akimirką prieš tai, kai Malakaro iltys perskrodė jo gerklę ir nutraukė seniausio pasaulio vampyro gyvybę, Šeimininkas paleido galingą, mirtiną energijos iškrovą tiesiai į Malakaro smegenis. Tai buvo jo paties esybės paaukojimas – banga, kuri sudegino abiejų monstrų protus ir širdis iš vidaus.
Malakaras sustingo. Jo akys užgeso, ir milžiniškas Radikalų vado kūnas negyvas susmuko ant žemės, vis dar spausdamas Šeimininką.
Šeimininko kūnas, netekęs gyvybės, lėtai pradėjo virsti pelenais ir sklaidytis vėjyje virš tos pačios žemės, kurioje jis gyveno tūkstantmečius. Likę Radikalai, pamatę savo vado žūtį ir supratę, kad prarado patį pirmąjį savo rasės tėvą, pradėjo panikuoti. Jų gretose kilęs chaosas reiškė viena – Santarvės gynėjai laimėjo mūšį, tačiau kaina buvo nepakeliama.
Elena, stovėdama balkone, prispaudė ranką prie burnos. Ašara nuriedėjo jos veidu, o po jos širdimi stipriai sujudo kūdikis – paskutinė Šeimininko dalelė, kuriai dabar reikės užaugti pasaulyje be tėvo.
****
Pelenams po Šeimininko ir Malakaro žūties dar nespėjus nusėsti ant žemės, Santarvės gynėjų triumfą akimirksniu sutrupino naujas, dar baisesnis košmaras.
Iš Radikalų gretų, pasinaudodamas kilusiu chaosu, iškilo Vektoras. Jis nebuvo toks emocingas ar karštakošis kaip Malakaras. Vektoras buvo šaltakraujis taktikas, baisus savo ramybe. Jis laukė būtent šios akimirkos – kai abi pusės bus nukreivinusios viena kitą, o senasis Šeimininkas – eliminuotas.
Vektorius perėmė likusių Radikalų kontrolę geležiniu kumščiu. Jis suprato, kad Elenos paleistas „Paskutinės vilties“ protokolas tarybos bokšte buvo mechaninis, todėl turėjo vieną silpną vietą – vėdinimo šachtas, kurioms reikėjo gryno oro. Radikalai į vėdinimo sistemą paleido paralyžiuojančias, sunkiąsias dujas.
Citadelės gynėjai, tiek žmonės, tiek taikieji vampyrai, nukentėjo pirmieji.  Fosforinio apšvietimo salėse kariai pradėjo dusti ir smukti ant žemės, nesugebėdami pakelti ginklų. Vektoriaus elitiniai būriai, dėvintys specialias kaukes, be gailesčio pralaužė apsilpusias vidines bokšto linijas.
Elena, jausdama, kaip dėl dujų poveikio pradeda suktis galva, bandė pasiekti savo ginklą, tačiau tarybos salės durys išlėkė iš vyrių. Į vidų įžengė Vektoras.
– Imperijos nesukursi su tais, kurie nori būti lygūs su maistu, – ramiai ištarė Vektoras, žvelgdamas į ant kelių suklupusią Eleną.
Vienas iš jo karių šiurkščiai sugriebė Eleną už rankų ir užlaužė jas už nugaros. Kitas norėjo suleisti iltis jai į kaklą, tačiau Vektoras pakėlė ranką, sustabdydamas jį. Jo šaltas žvilgsnis nusileido į Elenos pilvą.
– Nelieskite jos, – tarė naujasis vadas, jo balse pasigirdo tamsus susidomėjimas. – Šis vaikas... jame teka Šeimininko kraujas. Jis priklauso naujajai naktinių būtybių erai. O jo motina bus puikus įkaitas, kad likę miesto žmonės ir išdavikai vampyrai paklustų be pasipriešinimo.
Elena, nepaisydama silpnumo ir skausmo, pakėlė galvą ir tiesiai pažiūrėjo Vektoriui į akis. Jos žvilgsnis vis dar degė nepalaužiama Aljanso dvasia.
– Tu jau pralaimėjai, Vektoriau... – sunkiai iškvėpė ji. – Šis miestas prisimena Arną. Jis prisimena Šeimininką. Mes niekada netapsime jūsų vergais.
Tačiau Vektoras tik šaltai nusišypsojo. Elena buvo surakinta sunkiomis antgamtinėmis grandinėmis ir išvesta iš Citadelės kaip belaisvė. Megapolis „Santarvė“, penkis šimtus metų puoselėjęs taiką, paniro į pačią tamsiausią naktį savo istorijoje.
Santarvės klanų likučiai pasitraukė giliai į požemius – ten, kur prieš pusę tūkstantmečio buvo įsikūrusios pirmosios kasyklos. Čia, tarp senų bėgių ir pamirštų betoninių tunelių, taikieji vampyrai įkūrė savo laikinąją vadavietę. Jiems vadovauti ėmėsi Lukas – tas pats žvalgas, kuris mūšio pradžioje pirmasis pastebėjo priešų judėjimą.
– Elena įkalinta viršutiniame Citadelės aukšte, – prie stalo, ant kurio buvo išskleistas senas mechaninis miesto planas, prabilo Lukas. Jo balsas aidėjo ryžtu. – Vektorius pavertė jos tarybos salę savo sostu. Aplink pastatą knibždėte knibžda jo elitinių sargybinių, o visi liftai ir koridoriai blokuoti.
Vektoriaus dujų ataka buvo stipri, tačiau taikiųjų vampyrų organizmai pamažu išsivalė nuo nuodų. Dabar juos vedė ne tik noras išgyventi, bet ir gili skola Šeimininkui, kuris paaukojo savo gyvybę už jų ateitį. Jie negalėjo leisti, kad jo vaikas gimtų nelaisvėje.
Lukas sugalvojo itin rizikingą, bet genialią taktinę operaciją: nedidelė taikiųjų vampyrų grupė kartu su išlikusiais žmonių kariais turėjo pulti rytinį Citadelės kontrolės punktą. Jie naudos senus, triukšmingus ginklus, kad sukurto masinio puolimo iliuziją ir sugundytų Vektorių išsiųsti ten didžiąją dalį savo sargybos. Kol rytuose virs kova, pats Lukas su trimis geriausiais klanų kariais naudos seniai užmirštą, rankiniu būdu valdomą išorinio keltuvo šachtą. Ji buvo sukurta dar Arno laikais pastato fasado priežiūrai ir nebuvo įtraukta į naująsias skaitmenines Vektoriaus sistemas. Taikieji vampyrai judės visiškoje tyloje, nenaudodami jokios elektronikos, kad jų neaptiktų judesio davikliai. Jie pasikliaus tik savo nagais, gebėjimu judėti sienomis ir naktiniu matymu.
„Mums reikės veikti chirurginiu tikslumu, – įspėjo Lukas, žvelgdamas į savo komandą. – Kai tik prasidės diversija, turime tik dešimt minučių pasiekti Eleną, nutraukti jos grandines ir saugiai nuleisti ją žemyn. Jei Vektorius supras, kas vyksta, jis panaudos ją kaip skydą. “
Vampyrai patikrino savo ekipuotę. Vietoj pulsarų jie pasiėmė trumpus, sidabru dengtus ašmenis, skirtus tyliai kovai artimame nuotolyje. Jie žinojo, kad ši naktis nulems viską: arba Aljansas žlugs galutinai, arba iš pelenų pakils nauja viltis.