Atsargiai, kaip drebulę nakty

Sėdžiu prie praviro lango,
už jo akla jau naktis.
Ir lenda į galvą nuvalkiotos klišės -
savo kraują į delnus supilčiau,
kad tik aš galėčiau sugerti tavo akis.
Tolimam traukinių gaudesy uždarytas
sėdi miesto širdy tas saldus liūdesys;
jo žydėjime augam kartu,
viens į kitą
ir laukiam ką baimė, kaip dūzgianti bitė,
mums tyliai,
atsargiai,
kažką pasakys.