Tarp Dviejų Erdvių. Antras skyrius.

Antras Skyrius


-Žudimantai Žmoguoni, jums yra rekomenduojama keltis. Jūsų miegas truko šešiolika valandų ir lygiai dvidešimt penkias sekundes, – tarė holograminė auksinė žuvelė, pakibusi kiek daugiau nei metrą virš Žudimanto galvos.
-O šventoji mikroschema... Rope, gal gali tiesiog išnykti?
-Aš jums tiesiog rekomenduoju keltis. Šiandien jums reikia nueiti į savęs atradimo užsiėmimus.
-Nusiųsk tiems savęs atradėjams žinutę, jog šiandien nekaip jaučiuosi.
-Jūs taip padarėte jau praeitą kartą ir netekote dvidešimties kas savaitinių kreditų, nes praleidote privalomus užsiėmimus. Taip elgtis nerekomenduočiau. Jeigu jūsų kreditų išmokos tesieks šimtą per savaitę, tai nugrimsite į prastesnio gyvenimo liūną. Mažesnis kreditų kiekis reikštų jūsų gyvenimo kokybės suprastėjimą. Tai privestų prie nuolatinės blogos nuotaikos, iš kurios išsivystytų lėtinė depresija...
– Užteks!!! Užteks!!! Nueisiu aš į tą supistai nuostabų užsiėmimą, – piktai pasakė Žudimantas, atsisėdęs ant lovos krašto. Keletą akimirkų jis dar pamąstė apie praeitos nakties sapną ir staiga spragtelėjo dešinės rankos pirštais. Priešais jį atsirado visą sieną dengiantis holograminis ekranas, kuriame puikavosi Žudimanto ir jo gero bičiulio Plūgo nuotrauka. Joje linksmi, ilgaplaukiai, auskaruoti ir tatuiruoti vyrukai buvo apsirėdę odiniais drabužiais ir rankose laikė po alaus skardinę.
Išvydęs šią nuotrauką, jis šyptelėjo, ir iš pasąmonės gelmių išniro nuostabūs prisiminimai, įvykę maždaug prieš gerą penkmetį. Ana kartą Žudimantas su savo geriausiais draugais buvo ištisas tris dienas sunkiosios muzikos festivalyje. Visą tą laiką jis klausėsi mėgstamos muzikos, gėrė alų bei girtas miegojo kur tik papuolė. Ir, žinoma, jis nuo tokio gyvenimo būdo tiesiog kaifavo.
– Įdomu, kaip dabar gyvena Plūgas, – pagalvojo Žudimantas ir jau norėjo skambinti jam, bet prisiminė turintis nueiti į darbo užimtumo tarnybos jam priskirtus užsiėmimus.
– Kas per sukčiai, – burbtelėjo sau po nosimi Žudimantas ir, atsistojęs, vangiais judesiais nupėdino basas į vonios kambarį
Valydamasis dantis, jis spoksojo į holograminį ekraną, kuris rodė jo kūno bioparametrus. Visi statistiniai stulpeliai švietė žaliai, kas reiškė tik gerus dalykus. Tačiau vienas stulpelis buvo raudonas ir rodė juodus skaičius –12. Be abejonės, šie skaičiai erzino Žudimantą, todėl jis išjungė holograminį ekraną ir vėl veidrodyje išvydo savo tatuiruotą ir gausiai auskarais išpuoštą veidą. Jį tik erzino stipriai praretėję ilgi, pečius siekiantys plaukai. Regis, stenkis nesistengęs, plikimo nesustabdysi.
– Viskas čiki piki, – tarė jis ir, padėjęs į puodelį dantų šepetėlį, užsidėjo ant veido vorą barzdaskutį, kuris buvo kiek mažesnis nei delno dydžio. Pastarasis, ropodamas ant veido, skuto naujai ataugusius plaukus.
– Rope, ar tikrai per pastarąją parą man nuo galvos nuslinko 12 plaukų?
Tai jam pasakius, virš jo galvos atsirado auksinės žuvelės holograma.
– Taip, jūs neklystate.
– Betgi man viso labo trisdešimt dveji metai. Kaip aš atrodysiu po pusmečio?
– Nesijaudink, Žudimantai. Tu esi vyriškos lyties atstovas, ir tai yra normalu.
– Betgi tuoj keliausime į kitas dimensijas ir užkariausime kitas galaktikas, o plaukų atauginti neįmanoma? – pyktelėjo jis.
Ir rodos tuoj Žudimantą ištiks pykčio priepuolis, kurio metu jis ims viską niokoti aplinkui. Bet...
Ropė, pasinaudojusi savo įgaliojimais, akimirksniu užtemdė Žudimantui sąmonę, pasiuntusi į jo galvoje esantį lustą signalą, kad jos globojamas asmuo gali sukelti grėsmę sau ir aplinkiniams. Galvoje esantis išmanusis lustas aktyvavo funkciją, vadinamą „Laikinuoju minčių paralyžiumi“.
Dabar priešais veidrodį stovintis asmuo atrodė it kokia daržovė. Bejausmė būtybė su užblokuota sąmone, nebyliomis, stiklinėmis akimis spoksojo į niekur. Šią akimirką nebuvo jokio savojo aš, siekiančio užkariauti visą pasaulį. Tas Dievo sukurtas kūnas, skirtas pažinti gyvenimą ir suvokti visa ko esmę, dabar tiesiog buvo niekas. Arba, kaip dauguma Žudimanto pažįstamų sakydavo:
– Mes esame sistemos aukos, paaukotos biurokratų vardan įsivaizduojamos taikos.
Ropė dar užlaikė Žudimantą vonios kambaryje geras penkias minutes. Per tą laiką robotas barzdaskutys švariai nuskuto veidą, taipogi neskausmingai pašalindamas styrančius iš nosies plaukus bei išvalydamas ausis. Atlikęs viską nepriekaištingai, robovoras barzdaskutys, Ropės įsakymu, į Žudimanto sprandą suleido kasdienę raminamųjų injekciją.
Dar prieš gerus trisdešimt metų visoje Europos Sąjungoje buvo nuspręsta, kad rami ir neambicinga visuomenė yra saugi visuomenė, kurioje ramu ir gera gyventi visiems. Ypatingai tokioje užzombintoje visuomenėje gerai gyvenosi įvairiems aukšto rango aferistams ir visokiems sukčiams, tokiems kaip politikai, kurių kūnuose nebuvo jokios elektronikos ar išmaniųjų lustų ir kurie į save niekuomet nesileisdavo jokių ramybės vakcinų.
Kai ramybės vakcina suveikė, robovoras barzdaskutys nušoko nuo Žudimanto veido atgal į lentyną ir toliau kuo ramiausiai laukė sekančio karto. Tuo tarpu Ropė rekomendavo ramybės vakcinos paveiktam prižiūrimam asmeniui nueiti į virtuvę ir suvalgyti pusryčius.
Žudimantas tik prisėdo virtuvėje ant metalinės kėdės prie stalo, ir išsyk priešais jį atsirado holograminis ekranas. Jis buvo taip arti, kad nieko daugiau, apart rodomo vaizdo, Žudimantas nematytų. Valstybinės institucijos troško, kad visa tauta matytų rytais tik jų rodomus vaizdus.
Šiandien, kaip ir kiekvieną rytą, holograminis ekranas rodė tą patį miške tekančio sraunaus upelio vaizdą. Vietoje paukščių čiulbėjimo fone girdėjosi šie žodžiai.
– Aš esu paklusnus. Aš esu geras ir taikus žmogus. Aš nekenkiu visuomenei. Aš besąlygiškai paklūstu įstatymams. Aš bet kurią akimirką galiu stoti į kovą už esamos sistemos išsaugojimą. Man patinka ramybė. Besąlygiškas paklusnumas yra mano stiprybė.
Šis tekstas kartojosi vėl ir vėl. O Žudimantas bejausmiu veidu ir stiklinėmis, nieko nesuvokiančiomis akimis, užzombintas sėdėjo prie stalo ir laukė pusryčių, kuriuos gamino virtuvės robotas. O robotas patiekė jam kepsnį iš miesto kanalizacijos vamzdynuose užaugintų kirminų. Patiekalui atsidūrus ant stalo, visa patalpa dvokė išmatomis. Štai tokį gyvenimą žmonėms sukūrė parsidavėliai politikai. Žudimantas valgė kepsnį net neįsivaizduodamas, kad pasaulio likimas galėjo būti visai kitoks.

Prieš trisdešimt metų.

– Ei, Zenka. Sakau tau, Briuselis bapkes moka grynais. Kur tu daugiau gausi pusę lemo už vieną sumautą balsą. Pofik ta robotika. Vis vien niekas jiems nepaeis.
– Nežinau, Skvernai, – pasakė Seimo posėdžių salėje šiltai kėdėje įsitaisęs žilagalvis Zenonas. Jis įtarė klastą. Viskas atrodė per daug lengvai. – Tu manai, kad privalomi lustai galvose nepakenks žmonėms? Taigi dar prieš porą metų Amerikoje rašė straipsnį, kad vienam žmogui galvoje tiesiog sprogo tas sumautas išmanusis lustas. Žmogaus smegenys tiesiog iškepė. Tu primeti, kas būtų, jei visi žmonės turėtų tokį šlamštą savo galvose?
– Zenka, koks skirtumas, mes apeisime įstatymus.
– Tu gal insultą patyrei ar kas tau, Skvernai? Jie galės bet kada bet kokį žmogų nužudyti.
Tai pasakęs Zenonas piktai pažvelgė į Skverną ir, atsistojęs, paliko Seimo posėdžių salę. Kol jis ėjo Seimo koridoriumi, didžioji dauguma Seimo narių nubalsavo už. Pinigai juk parsidavėliams nesmirda. Po kelių dienų Zenka buvo rastas negyvas Seimo viešbutyje. Mirties priežastis – raminamųjų vaistų perdozavimas.