rašyk.lt: Kūriniai / Karuselė35 / Konfrontacija

Jis piktas ir nuožmus,
Jo balsas - agresyvus.
Gniaužia saujoj kumštį,
Ar man teks greit žūti?

Akys žaibuoja, man grasina,
Jis didelis, taiką naikina.
Manyje - meilė ginkluota ietim,
Stebiu jį budria ir įdėmia akim.

Jis vis grasina ir baugina,
Ieškoti silpnybės mėgina.
Bet tikra meilė nėra silpna,
Ji teisi, stipri, tikra ir gryna.

Jis nerimsta, jo balsas geležinis -
Mano veidas ramus, akmeninis.
Jis jau baimę jaučia savy -
Tiesa slypi giliai širdy.

Jam slysta žemė iš po kojų,
Prieš meilę veltui jis kovotų.
Suvaldžiau aš jį žvilgsniu,
Stoviu ant tiesos ir tai jaučiu!

Blogas komentaras Rodyti?

2026-06-16 17:23

Karuselė35

Eilėraščio mintis ta,kad toks dalykas, kaip meilė, yra tikresnis už tai, ką turi agresorius ir lyrinis subjektas pavaizduotas ne kaip antžmogis, bet žmogus kuris pradžioje bijo, eilių tekmėje laikosi savo, tikresnio dalyko, ir laimi.

Galbūt veiksmas per greitai vystosi, galbūt eilutės neproporcingos, bet tai sunku man suvaldyti, nes viskas eina kaip flow, kaip įaudrintas sąmonės srautas. Jeigu toliau su tuo dirbčiau, gal problemos spręstųsi, bet turbūt kadangi kūriu palyginti trumpai, tai klaidos gali pasitaikyti.

Įvertinkite komentarą:

Geras (1) Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2026-06-16 08:53

Agintas Genys

Įdomi mintis pavaizduoti dviejų kontrastingų požiūrių akistatą, pakankamai gražiai suvedama į tai, jog galiausiai ramybė ir meilė nugali agresiją, bet galėtų būti kai kurie dalykai labiau išplėtoti. Pavyzdžiui, kalbantysis pradžioje klausia, ar jam teks žūti, mini, kad stebi agresorių "budria ir įdėmia akim", kas bent jau man siejasi su tam tikru nerimu ir net baime. Vis dėlto gan greitai tos abejonės dingsta ir kalbantysis, rodos, pradeda visiškai tikėti, kad nugalės. Čia galbūt galėtų atsirasti abiejų personažų išgyvenimų kaita: ta baimė į agresorių smelkiasi po truputį, slysta jo kaukė, o kalbantysis pereina lėtai pereina nuo baimės iki pasitikėjimo savimi. Dabar tai vyksta kiek per greitai priešpaskutiniame posme, kur vaidmenys labai staigiai apsiverčia.

Taip pat ir ritmas vietomis nelabai sklandus, būtent kai bandote rimuoti dvi eilutes, tačiau viena trumpa, kita ilga. Nesakau, kad čia rimai turi būti visuomet tuo pat nuobodžiu atstumu vienas nuo kito ir kad čia būtina kokia nors griežta technika, bet tiesiog galbūt sklandumui padėtų garsiai paskaityti, įsiklausyti, kaip visa tai skamba, arba paprašyti kito žmogaus įgarsinti Jums eilėraštį ir pasiklausyti, kur tos „kapotos" vietos yra.

Be abejo, visa tai tik šiaip sau įspūdžiai ir mintys ekspromtu, nes pati eilėraščio idėja sudomino. Ačiū, kad pasidalinote.

Įvertinkite komentarą:

Geras (1) Blogas