Jaunieji piligrimai

Atvykau aplankyti praėjus mėnesiams po Tavo persikraustymo
Tada miegojau ant grindų Tavo bute
Šalia knygų krūvos. Ryte atsikėliau anksti,
Kiek galėdamas tyliau viriau kavą. Langai buvo atviri
Įleidau šiltą vėjelį – buvo vasara –
Iš visur plūdo Saulės šviesa.
Kitoje gatvės pusėje kažkas repetavo groti trimitu –
Sidabriniai garsai atskriejo ir pakvietė mane
Patrepsėti kojomis. Vėliau, sėdėjome ant gaisrinių laiptų
Žiūrėjome į miestą, šviesų dangų, kalbėjomės,
Apie tai, ko nebeprisimenu –
Dabar atrodo, kad tai vis ir vis mažiau svarbu –
Ką prisimenu, tai kaip mes vienas kitu pasitikėjome.

Sankryžoje pakeliui į skaitymus,
Tolimajame bulvaro gale
Stovėjo vienintelis kalnas, kurį mačiau nuo atvykimo į miestą.
Staiga pasijutau atitrūkęs nuo švartavimosi vietos, tarsi būčiau
Kelias savaites dreifavęs
Be jokio žymeklio, kuris galėtų pasakyti, kur esu
Šioje Žemėje ar šiame Gyvenime – ir verkiau.

Štai kaip garsas skleidė mūsų Vienatvę
Kai susikibome rankomis:
Atsidarantys langai, švelnumas, juokas.
Štai scena, kurioje mes siūlėme
Savo žodžius nepažįstamųjų pilnai salei.
Siekėme auditorijos, linkinčios daugelio dalykų –
Nors tuo metu būtume nenorėję to pripažinti-:
Pagyrimo, pritarimo, bet galbūt daugiausia tik tam, kad pasijustume,
Nors tik akimirkai, mažiau Vieniši. Publika plojo,
Ir net dabar man ne visada aišku,
Ar jie pliaukšėjo mūsų menui, ar mūsų liūdesiui.
Buvome tikri, kad žinojome, kas yra Eilėraštis.
Mes buvome jaunieji piligrimai.