Smiltynė

Laiptai

Vieną keltą praleidau, nes nenorėjau skubėti. Turėdamas dar valandą, pėdinau suplaktu pajūrio smėliu pietų pusėn, mėgaudamasis karts nuo karto veidą sušildančia saule. Miestą palikau apniukusį, o čia, virš vandenų, pūtė kiti vėjai, ir dangus jau buvo pavasariškai šviesus.

Paplūdimys tysojo apytuštis. Pasukau link medinių laiptų per kopas. Pakilęs jais  aukštėliau, prisėdau ant laiptelio galo pasižvalgyti po jūros platybes. Iš už nugaros pasigirdo balsai žmonių, užkopusių tais pačiais laiptais iš kitos pusės. Pro mane sėdintį nulipo vyriškis, mergina ir dar viena mergina. Apsidairę netrukus visi trys grįžo prie laiptų, ir, geresnės vietos neradę, įsitaisė keliolika pakopų žemiau. Vyriškis iš krepšio ištraukė termosą ir kažką pilstė į puodukus. Antroji mergina juodu iš apačios fotografavo. Mačiau, jog ir ašen patenku į objektyvą, tai užsimerkiau, kad nespoksočiau į juos iš nuotraukos. Trauktis neketinau, nes atsiradau čia pirmas. Sėdėjau užmerktomis akimis, girdėdamas jų juoką, bet nesuprasdamas žodžių, jūros ošimo gožiamų.

Taip kiurksojau pakankamai ilgai, kad galėčiau garbingai pasitraukti. Tuomet atsistojau ir nesidairydamas palikau žemiau sėdinčią draugiją. Užlipęs viršun, sugalvojau pasukti į šoną ir kopų gūbriu pasiekti kitus laiptus.

Kai už valandėlės stabtelėjau ir iš aukštai apsidairiau aplinkui, nei tos vietos, kur sėdėjau, nei žmonių nebemačiau. Vienoje pusėje driekėsi jūra, kitoje, čia pat po mano kojomis, – nerijos miškai. Žvilgsnis klydo vis tolyn žaliu viršūnių mezginiu. Ir aš pats, rodės, ant pušies, ne kopos stoviu. Buvau pačioje viršūnėje – ant ploniausių šakelių.

Vanduo

Turėjau daug laiko. Galėjau klaidžioti pakrante nesibaimindamas, kad pavėluosiu į keltą. Džiaugiausi laisve, dangaus ir vandens platybėmis. Jūra tądien plytėjo kaip niekad rami, pavasario saulėje žibanti.

Tiesą sakant, klaidžioti nelabai buvo kur. Jei šiaurėn, tai kelionę būčiau greitai pabaigęs ties uosto molu. Patraukiau priešingon pusėn, atlošęs galvą, kad saulė kibtų į veidą. Galėjau žingsniuoti užsimerkęs išilgai vandens - kelias buvo lygus, o smiltys po kojomis kietai suplaktos. Menkos bangelės kažką migdančiai murmėjo, ir tiktai batai kartais kriauklių lūženas patraškindavo.

Kuo toliau, tuo rečiau besutikdavau žmonių. Tarpais atsigręždavau į vis labiau mąžtantį ir mėlstantį molą ir laivus prie uosto vartų. Sukoręs gerą gabalą, stabtelėjau. Kitaip nei visur, čia pakrantės ruožas buvo žvirgždu nusėtas. Vilnys plūsdamos ir slūgdamos stumdė šlapius akmenukus. Parinkęs stambesnį, įmečiau jį vandenin ir žiūrėjau, ar jūra bent kilstelės.

Pajutau, kad mano veiksmus dar kažkas stebi. Apsidairęs pamačiau, kad ne aš vienas čia toks atklydęs. Ant laiptų per kopas buvo įsitaisęs vyriškis ir pora merginų. Gurkšnodami iš baltų puodelių, jie žvilgčiojo mano pusėn. Kiek aukščiau ant laiptų atsiskyręs snaudė dar vienas žmogus – be puodelio.

Švystelėjau į vandenį antrąjį akmenį. Visi stebėjome, ar jūra bent kilstelės. Tada išgirdau vyro balsą, paskui merginų juoką. Nesmagiai pasijutęs, nudūlinau krantu tolyn. Greitai nieko nebegirdėjau, tik savo žingsnius ir vandenį ramiai alsuojant.

Smiltys

Nuo kelto patraukiau savuoju keliu link jūros minkštais pušyno takais. Ėjau greitesniu žingsniu, nes kiek sužvarbau, plaukdamas per marias. Miške tarp šakų švietė balti debesėliai giedrame danguje – galėjai pagalvoti, kad jau vasara, jei ne stingstantys rankų pirštai. Bet ir tie žingsniuojant po truputį šilo.

Pasiekęs palvę, prie jūros išeiti neskubėjau, nubrūžinau tolyn dviračių tako asfaltu. Takas rietėsi visiškai tuščias ankstyvą pavasarį. Vienoje pusėje žaliavo pušaitės, kitoje už pievos ir kopų turėjo būti jūra, tiktai jos bangų ošimo nebuvo girdėti. Tačiau jutau, kad čia pat ilsisi didelis ir galingas gamtos gaivalas.

Kai asfalto kelias įkyrėjo, pirmais pasitaikiusiais laiptais pakilau ant kopų. Viršuje nustebau išvydęs, kad esu ne vienas. Juk buvau jau gan toli nužygiavęs, tačiau kaip tik ant šitų nuošalių laiptų radau besnaudžiantį žmogelį, o žemiau pastebėjau dar bent tris. Ten vyriškis su merginomis linksmai kažką gurkšnojo iš baltų puodelių. Draugijos netrokšdamas, pasukau kopagūbriu į šoną prie kitų, gal tuštesnių laiptų. Tuomet išgirdau merginų juoką. Ar ne iš manęs juokėsi? Tačiau nuėjau tolyn neatsigręždamas.

Ant gretimų laiptų nieko nebesutikau. Ilgai dairiausi po jūros platybes, kuriomis plaukiojo debesų šešėliai. Reginio prigėręs, nulipau žemyn pasėdėti ant paskutinės, pusiau užpustytos pakopos. Ten tebuvo smėlis aplinkui, vanduo priešais ir dangus virš galvos. Ir dar aš - šitoms erdvėms ir stichijoms nesuvokiamas ir nebūtinas. Kai grįšiu namo, galvojau, kai pakrantė ištuštės, lygiai taip pat – su manimi ar be manęs – čia dieną ir naktį vilnys drėkins kranto smėlį, vėjas gainios smiltis, šnarės kopų šiurkšti žolė... Štai nukrito smiltelė nuo mano batų, įsispyrusių į smėlį... Štai akmenukas - jeigu įmesčiau jį vandenin, argi jūra bent kilstelėtų?..

Pasaulis toks didelis, o žmogaus širdis tokia maža – lyg jos visai nebūtų.