nebe

nebetikiu į nuogą vienišumą,
į meilę be naudingų apnašų,
į nuoširdų, betikslį pranašumą
ir net eilėm, kurias pati kuriu.
mane pašovė dirbtinumo ūkas -
kasdieną dulkėm tepantis akis.
netgi tada, kai draugas atsisuko,
nebežinau, ar tiesą pasakys:
ekrane antraštės lyg smūgiai šoko ringe,
reklamos foto šopo padaže.
o smegenys iš nuovargio sustingę
vienatvės trokšta nuotykių kine.
bet nėr tikrumo netgi realybėj,
kuri transliuojama kas sykį iškreipta.
nebetikiu į vienminčių vienybę
ir manyje po rūbais vis kita.