Pasaka 33

33. Liuciferis


                Kaulo boba pasibraižė, pakrebždeno į geležinių durų apačią ir laukia.
— Įeikit! — sugriaudėjo anapus durų, bet ragana negalėjo pasiekti durų rankenos.
Vėl pakrebždeno ir pastukseno.
Nebeištvėręs Liuciferis prišoko prie durų ir atidarė jas.
— Kas, po paraliais, sugalvojo čia juokus krėsti!? — suriaumojo iškišęs galvą Liuciferis, bet nieko nepamatė, nes ragana nespėjo pasitraukti ir su durų kampu gavusi per veidą ir pilvą, kulversčiais nulėkė į kitą koridoriaus pusę...
Jau susinervinęs buvo beuždarąs duris, bet vėl tarsi iš po slenksčio ar iš po žemės išgirdo lyg ir gerai pažįstamą balsą:
— Čia gi aš, negi nebepažįsti? Aš — žemiškojo pasaulio valdovė...
Liuciferis nuleido akis ir žvilgtelėjo žemyn. Koridoriaus kertėj krutėjo kažkoks žmogaus pavidalo net ne nykštukas, o tik geras vabalas. Tada susidomėjęs pritūpė, pasižiūrėjo arčiau ir nesunkiai pažino savo žemiškąją draugę — Kaulo bobą.
—Jerumarija, — sušuko jis, — jei mane atmintis ir akys neapgauna, tamsta pasakei gryną teisybę. Bet kaip tamsta, būdama tokių stambių kaulų sugebėjai taip susitraukti? Ir kaip atėjai iki čia? Juk tave tie mano kanopėti pargalviai galėjo negyvai užmindyti... Būtų suploję į blyną ir net aš nieko nebūčiau nutokęs, kas čia buvo ir kas atsitiko... Kai jau pasisekė ateiti, įeik, svečiu būsi... O gal, kad geriau tave matyčiau ir girdėčiau, pasikelsiu tave tiesiai ant savo didžiojo stalo. Štai šoktelk į mano saują... — ir nuleidęs juodą kaip smala ranką, padėjo ant grindų.
Ragana, sužavėta Liuciferio mielaširdyste ir kilnumu, nieko nelaukdama striktelėjo į delną ir jis ją nunešė ant savo didžiojo stalo.
Liuciferis, kaip ir anksčiau, tebebuvo stambaus sudėjimo galingas vyras. Kaktoje styrojo du į šonus išsirietę ir ilgi ragai, kurių šaknys užėmė vos ne pusę kaktos. Jo oda buvo juoda ir truputį atsidavė smalos tvaiku. Kojos, užsibaigiančios tvirtomis ir sunkiomis kanopomis, priminė dvikojį arklį. Jos galingomis šlaunimis buvo priaugusios prie liemens, ant kurio buvo užvilktos geros odinės kelnės, iš kurių užpakalyje pro specialiai prakirptą ir atsiuvinėtą skylę buvo išlindęs storas dvimetrinis uodegos stimburys, kurį Liuciferis nuolat judindavo į šonus ar kilnodavo į viršų, o atėjus geresnei nuotaikai, nejučia, kaip koks šuo, vizgindavo smulkiu drebuliu.
—Na o jūs, britvonai, — pasakė dviem velniukams, — tuoj pat marš pro duris. Ir jei dar kartą man į rankas pakliūsit — žinokit, švelniųjų odos kutenimų nebeužteks, prisikasiu iki pat baltųjų kaulų ir taip juos paspirginsiu, kad nuo jūsų šauksmų skambės visas pragaras...
Velniukai, labai apsidžiaugę egzekucijos pabaiga ir kažkokiu į žmogų panašiu vabalu, kuris ramiai stovėjo ant stalo, kraujuojančiais ir giliai įdrėkstais šonais, spruko iš Liuciferiaus kambario.
— Ale ir baudi, susimildamas, visai be gailesčio ir nežmoniškai... Juk abu išdundėjo kraujais apsipylę... Baisu ir pačiai matyti, ir kitam pasakyti...
— Turi būti tvarka. Nusikaltę gulasi štai ant šitų aštrių akėčių, — rodė ranka, — ir aš juos po truputį pašukuoju, tampydamas iš vieno galo į kitą... Pas mus pragare, juk žinai, žaizdos gydomos greit, tai ir kentėjimai neilgi. Nebuvo nė vieno atvejo, kad žaizda negytų ar supūliuotų. Rytoj pat abu bus sveiki kaip ridikai. Kita vertus, koks gi čia bebūtų pragaras, jei imtų ir niekas nekentėtų?
Liuciferis, baigęs kalbą apie pragaro reikalus, vėl atsisuko į stovinčiąją ant stalo viešnią ir paėmęs kažkokią naujai sukurtą nešvankaus turinio knygpalaikę padėjo šalia jos:
— Kad geriau ir patogiau būtų tęsti pokalbį, gal malonėsite atsisėsti... Na, o dabar norėčiau išgirsti, ko mano viešnia atkeliavo ir ko iš manęs pageidaus? Tikriausiai, užklupo kokios rimtos bėdos, nes šiaip jau į svečius be jokio reikalo žemės tvariniai pas mane neateina. O gal kartais apsirinku, juk taip seniai besimatėm... — ilgesingai atsiduso Liuciferis.
— Ar tokia nugaišusi aš begaliu kur eiti? — į klausimą klausimu atsakė Kaulo boba. — O visos mano bėdos kuo aiškiausiai matomos, juk ir tamsta nesusirietęs nebeįžiūrėjai ant žemės perkritusios manęs...
Po to ji papasakojo, kas prieš Kalėdas su ja buvo atsitikę, kad niekaip nebegali pasidaryti normalaus dydžio, kad dabar visi ją užkabinėja ir nusisukę arba ir atvirai juokiasi...
— Cho, — atsiduso velnių karalius. — Kad nei ligos kilmė, nei patologija visiškai nežinomos, kažin ar ir aš ką galėsiu padėti? Pabandyti, žinoma, galima, bet niekas negali pasakyti, kas iš to bandymo išeis… Ar po to nepasidarys dar blogiau?..
— Nesakyk jau nesakyk... Jei tamsta labai panorėsi, tai ir padarysi... Juk ne veltui esi paskirtas pasaulio mirusiųjų valdovu...
Liuciferis, sužavėtas jo adresu pasakytais gražiais žodžiais, šios moters atžvilgiu pasidarė dar lipšnesnis ir dėmesingesnis, ir pats sau prisižadėjo pasistengti ir jai padėti visomis pragaro galiomis.
Ragana, bestirksodama ant stalo, tuoj pat prisiminė, kaip pirmą kartą velnių draugijoje sėdėjo prie to paties didžiojo stalo ant tikros kėdės, kokia tada buvo nedrąsi, kaip drovėjosi, bijojo ne tik Liuciferiaus, bet ir kitų velniukų, kurie šmirinėjo aplinkui, nešiojo patiekalus, pilstė į taures skanų raudonąjį vyną ir vis jos atžvilgiu, kaip kokie prancūzai, laidė malonius komplimentus... Praėjo keli šimtai metų ir visi jau buvo kiek apsenę, vieni prie kitų pripratę... Bet Kaulo bobai vis tiek čia būdavo nejauku, nes niekur negalėjo matyti nė vienos moteriškės, vis vyrai ir vyrai... Tik, žinoma, su ragais ir ilgomis juodomis uodegomis...
Liuciferio kambary buvo labai karšta ir ragana, jei kas būtų pasiūlęs, taip pat būtų nusimetusi savo viršutines drapanas, bet šeimininkas šį kartą kažkodėl buvo ne toks svetingas ir nieko jai nesiūlė.