Kiekvieną ankstų rytą
Čiumpu aš šlepetes.
Nesvarbu, kad raudonos
Ir suplyšę...
Bėgu laiptais aš žemyn
Dundėdama ir šokinėdama.
Taip, kaip vaikystėj darėm...
Nesvarbu, kad rytas šaltas,
O man dar nepraėjusi sloga,
Skubu į pievos vidurį.
Sustoju. Išplečiu akis.
Užverčiu galvą, išskėčiu rankas.
O dangus toks žydras žydras...
Ne... Dar nėra...
---
Vėl prabudau anksti.
Griebiu megstinį žalią.
Nesvarbu, kad kiek didokas
Ir ne mano...
Skubiai čiuožiu laiptinės turėklais
Bėgu aš į savo pievą.
Gal jau bus??? Gal...gal...
Čia pat krentu į krūvą
Auksinių lapų.
Įsidedu ir į kišenę porą,
Juk auksiniai!!!
Bet apsidairau...
Dar ne... Nėra...
---
Brrr... vėsoka...
Išsipančioju iš antklodės,
Įsispiriu į kerzus
Nuo užpraeito rudens,
Čiumpu paltuką...vėl raudonas...
O už lango lyja...
Išskubu į kiemą.
Apsidairau.
Tuščia.
Įkvėpiu. Nieko.
Gal pievoj bus kitaip?
Mintis džiugi.
Bėgu ten.
Visur šlapia. Pilka.
Vėl nieko...
Taip ir nuėjau gatve supykus...
Buvo girdėti tik kaip
Teškėjo balos.
Raudonas skėtis
Su baltais žirniukais
Žliaugė lietaus vandeniu...