La, Kitki. Šaunu, kad atsiradai. Tiek ilgai jau nesimatė...
Kitki, ar tiesa kad su amžiumi poezijos širdutėje mažėja?
O gal tik brandėja, gal išmintis susikaupia?
Ar tiesa, kad poezija - paauglystės skausmai?
Nenoriu su tuo sutikti. Gi poezija gali būti ir patirties, išminties, filosofijos - įkūnijimas...
Gi gali? Taip?
Aš tai noriu rašyti. Noriu, nors jau ir nebe paauglystė...
Tik nesinori tuštumos, nevilties.
Norisi rasti namus, kažkur, ten toli, už minios...
Ir tik tuose namuose, nesinori uždarumo ir mirtinos tylos...
Bet taip pat, tuose namuose, nesinori ir kiršačių ir neramumo.
2026-05-19 16: 58


Krisčiukas Gudmonaitė


