Antra popierio pusė

Biure atsirado popierius, kurio niekas nenorėjo liesti. Viena pusė buvo prispausdinta valdiško teksto — tokio, kuris kvepia taupymu, biurokratija ir žmogaus dvasios amortizacija. Kita pusė buvo bauginančiai švari. Tokia švari, kad atrodė, jog jei parašysi ant jos žodį, popierius tave į teismą paduos už šventvagystę.

Aš stovėjau prieš jį kaip prieš moralinę dilemą:
rašyti ant popieriaus ar tiesiai į ekraną, kur viską galima ištrinti ir apsimesti, kad niekada nebuvai kvailas.

Tuo metu mano vidinis proto-guru, tas, kuris turėtų raminti, pradėjo aiškinti apie „haki būseną“. Aš jam pasakiau, kad man nereikia jokios būsenos, man reikia, kad popierius liautųsi žiūrėjęs į mane kaip didžiulis roplys albinosas, kuris jau pasirinko mane vakarienei.

Virtuvėlėje ant viryklės burbuliavo katiliukas. Jame — kirvis. Taip, kirvis. Nežinau, kas jį ten įdėjo, bet jis kaista be jokios prasmės, kaip ir dauguma mūsų gyvenimo sprendimų. Putų sluoksnis kilo aukštyn, lyg bandytų pabėgti nuo atsakomybės.

Aš supratau, kad tas nuoviras, kuris iš to išeis, tikrai nebus skirtas rašančiųjų gurmanų skrandžiui. Greičiau jau mechanikui, kuris mėgsta užsigerti tepalu, kad geriau slystų mintys.

Ir vis tiek — tas baltas popierius gulėjo ant stalo.
Lyg laukdamas, kol aš pripažinsiu pralaimėjimą.
Lyg sakydamas:
„Na, pabandyk. Tik pabandyk mane sutepti savo kūryba. “

Aš paėmiau rašiklį.
Popierius suvirpėjo.
Aš irgi.