Tėvynės ilgesys „Sūnui“

Sustok sūnau, pakelk akis,
Į dangų, išverktą, jau giedrą,
O bangos vėl, supykę ant krantų,
Nutolsta į bekraštį horizontą.

Nelėk, juk nepavysi paukščio,
Kuris tėvynės ilgesiu alsuoja,
Jis skrenda ten, kur jį priims,
Gimti namai - nors ir tuščiam lizde.

Nemirk.. Iš ilgesio... Vienatvės...
Širdis vėl šaukiasi gimtų šaknų,
Tėvyne, Tu pagydysi sutrypta sielą,
Bet kojos vėl nuneš jau ištryptu taku.

Vėl atgalios, kur draskė širdy ir tikėjimą,
Kad žemė po dangum visiem viena,
Nedrysk sūnau, girdi, išduot tą paukšty,
Sparnai užgis, bet liks gili žaizda....

Sustok sūnau, motulė žemė verkia,
Jau tavo ŝaknys svetimam krašte,
Neleisk įaugt giliai į jauna ŝirdy,
Suprask sūnau ne tavo čia vieta.

Ne tavo sodas, tu juo basas nebėgiojai,
Ne tavo rytas, jo gaivos tu nejutai,
O tavo kelias, jis dar tolimas, ne vienas,
Sugryžk tada, kai bangos susitaikys su krantais.

Mylimam sūnui... Mama...