Dievo ranka

Vestuvės, krikštynos ir Kalėdos byra,
Kur tikėjimas Kristumi yra?
Kiekvienas - dievas pats sau,
Santuokos žlugimas gresia tau.

Atomizuota, išardyta tauta,
Dievo netekus - vienybė pakirsta.
Pančiai krito, laisvė atvira,
Tradicija mirė, išmintis pamiršta.

Dievą jie žudė eidami savo keliais,
Laisvę griebė godžiais delnais.
Kunigas tylėjo, žodžio nesurado,
Klausimai žmonių atėmė jam žadą.

Chaosą atpūtė vėjai nekviesti,
Dešimt įsakymų buvo pamiršti.
Kiekvienas ėmė kurti juos pats sau -
Žmogui jie reikalingi, nors šauk.

Dievas mirė - suklęstėjo velniava,
Atsivėrė blogiui vartai, kaip visada.
Gravitacijos jėga traukia žemę,
Atsitraukia gėris - blogis teka.

Bet Dievas yra - jis pamojo pirštu,
Primins, kas kadaise užrašyta raštu.
Ir įsiveržė blogis į tautą nuožmus,
Degino žmones ir jų namus.

Taip žmogus glaudėsi prie žmogaus,
Prieš atsiųstą audrą blogio baisaus.
Auksiniu skydu dengė tautietį,
Pamilo pasiklydusį savo pilietį.

Pasimetęs tarp svetimų tautų,
Tarp daugybės nepažįstamų veidų.
Jis užsidegė meile artimam -
Nes per sunku pasauly būt vienam.

Katilas kunkuliuoja maišomas velnių,
Valstybėje trinasi tautos žmonių.
Jeigu įstatymas bus neatrastas -
Įkaitęs pasaulis bus prarastas.

Žiauri kartais Dievo ranka,
Taip buvo žmogui visada.
Lyg griežtas tėvas jis yra -
Paklydęs sūnus pajunta skausmą tada.

Viskas eina lengviausiu keliu,
Žmogaus prigimties taku.
Ir man dėl pasaulio baisu,
Ypač dėl nekaltų aukų.