Menas

Aukštai aukštai švietė skaisčiai saulė, savo spindulėliais šildydama balkšvų debesų viršūnes, kaitindama jų keteras, garindama vandenį, kuris, pakilęs dar aukščiau, bet jau kiek vėliau, susijungs į pilkesnius, pajuodusiomis apačiomis, audros pranašus.

Žemė džiaugėsi spindulių šiluma, augindama ir atiduodama viską iš savęs augalams: žolei, medžiams, gėlių žiedams.

Per pravirą langą dvelkė švelnus vėjelis, išjudindamas dienines, palaidas užuolaidas, bei sukeldamas sūkurius dulkių, kurios, lyg su parašiutais, besileisdamos nusėda ant baldų paviršių.

Ant sienos senas, sodriomis spalvomis dažytas paveikslas, iš kurio žvelgė senųjų laikų generolas, baltomis kelnėmis, mėlynu švarku, vieną ranką uždėjęs ant prijuosto kardo rankenos, o kitą – įkišęs plaštaką tarp sagų. Akys žvelgė lyg ir į tolį, bet jei geriau pasižiūrėsi – tai žiūrėjo tiesiai į tave. Be klausimo, be užduoties. Gal sekdamos ar tik nuobodžiai stebėdamos, nes jau daugybė metų keitėsi viskas aplink, tik ne jo vieta.