Mes save

Niekada neatleidžia tik tas
Kuris niekad nebuvo mylėjęs
Nes tas kuris myli supras
Jog gyvenimas būna duobėtas

Aš kaip įkaitus iki raudonio anglis
Tu žarsteklis kuris
Paleidžia į gyvenimą
Mūsų praleistus žvaigždynus

Neranda ir tas kuris netiki rasias
Nes netikėjimas kaip sudegintas puodas
Kartą prisvilęs niekad
Nebus toks kaip naujas

Mes visi turime šansą gyvent
Taip kaip norime
Be tų kurie nuodija protą

Tu kaip lengvas atodūsis
Aš kaip obuolio sėkla

Tik kartu mes save užauginsime