Atstumai

arčiau —
iki žvaigždės, kuri ne tiek šviečia,
kiek primena nudegimą ant odos,
seną, bet vis dar pulsuojantį.

arčiau —
iki kometos,
kuri savo uodega šluoja ne baimę,
o pelenus nuo širdies,
tarsi ruoštų vietą naujam gaisrui.

arčiau —
iki pažadėtos žemės,
kur duona kvepia taip,
lyg būtų kepta iš paskutiniųjų vilčių,
o moters plaukai —
lyg dūmai nuo nakties,
kurią norėjai pamiršti.

liepos žydi,
bet jų kvapas primena,
kad grožis ir nuovargis
dažnai turi tą pačią spalvą.

arčiau…

tik toli —
iki savojo kalėjimo durų,
kurias pats užrakinai,
ir pats pametei raktą,
ir vis tiek stebiesi,
kodėl jos neatsidaro.