Nepaleisti

jeigu sugaučiau svirplį, įkyriai zyzia mano ausyse, nematomas, čiaudo alyvų kvapu ir rangosi į kampą, stenėdamas savo mažąją nakties muziką, kurią girdžiu net tada, kai bandau užmigti ir užsikemšu ausis nuovargio delnais.
jeigu 
jeigu aš nutverčiau tą vorą, audžia savo sapaliones mano sapnams ir priraizgo košmarų naktipiečiams, sukeldamas prakaitavimą, kuris išsilieja iš manęs kaip nakties nerimo liūtis, o jis pats renka tuos lašus, kad vėl nuaustų naują tinklą, kuriame ryte užkliūva mano žvilgsnis.
jei 
jei nudurčiau aš kurmį, buldozeriu rausiasi po mano ramybe, ėda sąžinės kirminus ir išsilieja šlapimu per smegenis, palikdamas drėgnus takus, kuriais paskui vaikšto mano mintys, lyg jos būtų pririštos prie jo aklų tunelių.
jeigu— 
tai nesitęstų šių dienų voratinklis, tas lipnus tinklas, kurį kas rytą vėl ir vėl užsitempiu ant veido kaip pareigą, kaip kaukę, kaip tylų įprotį nepaleisti to, kas graužia.