Trys draugai ir dar kelios šmėklos

Mes kaip toje dainoje – trys draugai: Jonas S., Petras ir aš, irgi Jonas. Yra dar vienas Jonas mūsų name, bet jis ne į temą: nevartoja linksminančių skysčių, o vos pradedi kalbėti – jau tauzoja apie politiką ir sveiką gyvenimo būdą. Su tokiu ilgai nepasėdėsi.

Mūsų kultūringos vakaronės vyksta garažuose prie geležinkelio. Kadaise žmonės čia per bėgius lakstydavo, tai pastatė garažus kaip tvorą. Dabar ir norėdamas nepereisi – užtverta kaip pasienis. Bet tarp garažų sienos ir tos aukštos tvoros yra jauki vieta: pavėsis, niekas nemato, vėjas neužpučia. Tik niekam jos nereikia. Demokratija, liberalizmas, žmonių teisės – visi tokie kultūringi, net benamiai iš nakvynės namų išleisti elgiasi padoriau nei mes.

Kartais būname ir dviese – du Jonai. Tada leidžiamės į rūsį, organizuojame kultūringą poilsį ir net nebandome dainuoti. Nėra potraukio. Tik Jonas vis prisimena moteriškas kūno dalis – garsiai, atkakliai. Galėjo būti skulptorius ar dailininkas, bet matyt neužteko valios ar kokių kitokių savybių.

Rūsyje jau antra savaitė po pensijos sėdime kaip ponai. Kalbamės prancūziškai čiuvašų tarme, bandome išsiaiškinti, kokios tautybės buvo Ilja Muromecas. Kartais užeina neaiškūs personažai – tiesiog iš sienos išlenda, lyg būtų visai natūralu.

Vakar buvo užėjęs kažkoks Dodonas. Išlindo, apsidairė ir pradėjo rėkti:

– Putinas mane į Pabaltijį ištremia, kam aš rinkimus Moldavijoje pralošiau. Ko jūs, smulkūs niekšeliai, nėjote balsuoti?

– Eisim, – sakom. – O kur tavo doleriai?

– Bus tų dolerių, jeigu Iljos Muromeco palaikus iš Kijevo į Maskvą pervešit. Ar imatės darbo?

Sakė, Ilja girtas buvo. Gal ir mes buvom.
Kai Dodonas išnyko atgal į sieną, liko tik toks lengvas pelėsių kvapas ir kažkur giliai girdimas „oi-oi-oi“, tarsi kas nors būtų užstrigęs tarp dviejų pasaulių ir bandytų išsikrapštyti.

Mes su Jonu ir Petru kurį laiką tylėjome. Ne dėl to, kad būtume išsigandę – tiesiog bandėme suprasti, ar čia dar realybė, ar jau tas etapas, kai rūsio oras prisipildo tiek garų, kad sienos pačios pradeda pasakoti istorijas.

Petras pirmas prabilo:

– Klausykit, jeigu dar kartą kas nors išlįs, gal paklauskim, kur dingo mano atsuktuvas. Dingęs nuo 1998 metų.

Jonas tik numojo ranka:

– Atsuktuvas atsuktuvu, bet man įdomu, ar Ilja Muromecas tikrai buvo čiuvašas. Jeigu taip, tai mes vakar su juo kalbėjom jo gimtąja tarme. Gal net įžeidėm.

Tuo metu kažkas vėl sučirškė sienoje. Mes visi sustingome. Bet šį kartą nei Dodonas, nei koks kitas politinis klajūnas neišlindo. Išlindo… katinas. Paprastas, juodas, su balta dėme ant nosies. Tik tiek, kad jis išlindo ne pro skylę, o tiesiog kiaurai per betoną, lyg būtų dūmas.

Katinas apsidairė, pažvelgė į mus ir labai aiškiai, be jokio murkimo, pasakė:

– Vyrai, jūs čia ne vieni. Ir ne pirmi.

Mes net nebesistebėjome. Rūsys turi savo taisykles.

– O kas dar čia būna? – paklausė Petras, nes jam visada įdomu.

Katinas atsisėdo, susivėlė ūsus ir tarė:

– Kartais ateina vienas toks tylus žmogus. Sėdi kampe, nieko nesako. Tik žiūri. Jūs jo nematot, bet jis jus mato.

– O ko jis nori? – paklausiau.

– Nieko. Jis tiesiog stebi. Jis čia nuo senų laikų. Nuo tada, kai šitas namas dar nebuvo namas.

Mes susižvalgėme. Jonas tyliai pasakė:

– Reikėjo mažiau gerti.

Katinas tik palingavo galva, lyg pritardamas, ir vėl pradingo sienoje taip pat lengvai, kaip atsirado.

Mes likome trise, kaip visada. Tik dabar jau žinojome, kad rūsyje mūsų yra daugiau, nei atrodo. 

kažkiek padėjo DI