Arkangelo Mykolo kariauna

Archajinis blogis pakėlė galvą,
Saulės piliečiams užkrovė vergovę ir naštą.
Jis maldoje klastingam juodajam Šėtonui,
Ir aukoja vaikus alkstančiam drakonui.

Jis sėja smurtą, jis gimdo baimę,
Koja ant sprando vadina tai laime.
Jo vynas - nekaltas pralietas kraujas,
O Avinėlis jam - amžinas siaubas.

Kas pasipriešins, kas stos į kovą,
Kas aukosis, kas lies savo kraują jauną?
Saulės piliečiai praradę save,
Už ką dar guldyti galvą? klausia mane.

Velniai draugauja tik su velniais,
„Už gentį! „ - jie eina kreivais keliais.
Šėtonas iš pragaro juokias garsiai
Kad blogis prie Reino jau šoka trankiai.

Argi žemė, kraujas ir garbė,
Pasiglemš širdis - ir žlugs šlovė?!
Šlovė arkangelo Mykolo kariaunai šviesiai,
Šlovė meilei, neklystančiai ir teisiai.

Meilė, kovojanti su blogio atmainom,
Kurianti jėga, deganti baltom liepsnom.
Neužgesins jos nei blogis, nei gentis,
Jie sudegs tiesoj, ir triumfuos viltis!