Riksmas tuštumoje

Jis rėkė autobuse,
Pilname žmonių,
Jis rėkė parke -
Nesavu balsu.

Jis rėkė ligoninėj,
Kaip paskutinis žvėris.
Ir vis tiek jis tyloj -
Nesibaigia naktis.

Kalbasi, juokiasi su savim,
Su kraujuojančia širdim.
Galo kančiom nėra -
Dievas žiaurus, deja.

Uždaryti jam vartai į pasaulį,
Gyvenimas - kalėjimas be saulės!
Jis dar gyvas -
Kada nutils riksmas?

Pakilti virš savęs norėjo,
Įkalintas tarp ydų ir geismų,
Bet kažkas žemyn jį tempė,
Gaila žmogaus - žiūrėt negaliu.