Sugrįžimas. Demonai-1

Didžioji taryba šurmuliavo. Paprastai atvykdavo septyni iš penkiolikos. Svarbesniais atvejais – devyni. Šiandien susirinko trylika, nes to pareikalavo ta kvaiša, atseit, valdovė. Šanas pranešė, kad bus paskelbta apie sužadėtuves. Ir visi spėliojo, kurį kandidatą ji pasirinko. Tiesa, Akeilė kiek užtruko. Be to, buvo iškviestas Vyriausiasis teisėjas. Ir negrįžo. Tai gerokai erzino. Visi žinojo, kad žemesnieji pareigūnai yra patenkinti Akeilės valdymu, nes juos visus paskyrė prakeiktoji Učiša.
Kai kantrybė visiems jau baigė išsekti, atsivėrė durys ir įėjo lordas Kiargas.
Akimirkai visi pritilo, o paskui kilo toks triukšmas, kad nors ausis užsikimšk. Niekas nebekreipė dėmesio į kitus atvykusius: Vyriausiąjį teisėją Nitrimą, antspaudo saugotoją Piaką, Vyriausiąjį požemių saugotoją Ozusą. Neatkreipė dėmesio ir į budelį, kuris su savimi tempė kalinio narvą. Visi ėmė rimti tik tada, kai pro duris įžengė sargybos vyresnysis Okasa, o paskui jį sugužėjo apie penkiasdešimt karių žulu.
Nors menė buvo milžiniška, tačiau staiga pasidarė ankšta. Visi pajuto grėsmę.
- Jos Didenybė Demonų karalystės Valdovė Akeilė! – griausmingai išrėkė Okasa, pasisuko į duris ir priklaupė.
Tą patį padarė ir budelis. Visi vyresnieji valdininkai atsistojo. Iš Didžiosios tarybos narių atsistojo tik lordas Kiargas.
Į menę plaukte įplaukė Akeilė. Ji vilkėjo aukso spalvos suknią, kurios ilgiausią šleifą nešė nykštukiniai demonai. Ant galvos žėrėjo Valdovės Učišos diadema. O lydėjo ją keturi milžiniško ūgio žulu. Akeilė ramiai įsitaisė soste. Palaukė kol nurimo šurmulys. Atrodė, kad nepastebėjo, jog Taryba pasitiko ją sėdėdama.
- Mano ponai ir ponios, ištikimi pavaldiniai, - pradėjo ji, sukiodama ant piršto žiedą su Atnenopmoko akimi.
Atrodė nutolusi ir nelabai susivokianti kur yra. Švelniai šypsojosi ir žvalgėsi aplinkui bereikšmiu žvilgsniu.
Atsistojo Šanas:
- Būk pasveikinta, mano Valdove. Telaimina tave Didžioji Dvasia ir telydi tave visuose tavo darbuose…
- Ačiū, mano mielas drauge…
Balsas ir žvilgsnis buvo malonūs, tačiau Šanas krūptelėjo. Niekada Akeilė nevadino jo mielu draugu.
- Ar leisi, mano Valdove, pirmininkauti man?
Akeilė, rodos, kurį laiką mąstė. Paskui maloniu balsu tarė:
- Ne, mano mielas drauge. Šį kartą pirmininkausiu pati. O tu pailsėk.
- Kaip pasakysi, mano Valdove, - iškvėpė Šanas ir beveik sudribo į vietą.
- Kažkas negerai, - sušnypštė į ausį Tarybos narė Oina. – Ji kažką rezga.
Šanas tik galvą papurtė. Tuo tarpu Akeilė ėmė linksmai vesti posėdį:
- O! lorde Kiargai! Malonu tave matyti. Pastaruoju metu nedažnai matomės.
Lordas mandagiai linktelėjo galva, tačiau nieko neatsakė. Kita vertus, Akeilė atsakymo ir nelaukė.
- Mano ponai, mūsų šiandieninį posėdį norėčiau pradėti nuo gerų darbų. Na, gailestingumo aktu, sakyčiau. Požemių prižiūrėtojau!
- Taip, mano Valdove, - nusilenkė ir pamojo budeliui.
Šis truktelėjo savo krovinį arčiau sosto ir ėmė kartoti procedūrą, kurią jau atliko šįryt.
Tiesą pasakius, kiekvienas sau tyliai spėliojo, kas galėtų būti tas kalinys. Politinių kalinių nebuvo tiek daug. Gal apie dvidešimt.
Akeilė tylomis stebėjo savo režisuotą spektaklį, kruopščiai slėpdama linksmumą. Viskas buvo nuspręsta, ir ji galėjo nė nekviesti Tarybos. Tačiau prieš palikdama Karalystę norėjo pasilinksminti, apkarpydama nagus ir nulaužydama ragus tiems, kurie, tiesą sakant, sugadino gyvenimą motinai, o dabar norėjo tą patį padaryti jai.
Taigi, spektaklis vyko taip, kaip numatė jo režisierė. Budelis neišskaidrino dėžės, tačiau atidarė sieną. Todėl dabar Didžioji Taryba sulaikė kvėpavimą laukdama to, kas pasirodys iš stebuklingos dėžės.
Akimirka. Temoras įgijo žmogišką pavidalą, susitvarkė drabužius ir žengė į laisvę.
Pradžioje buvo tyla. Paskui plyšo toks triukšmas…
- Protestuoju! – rėkė lordas Ūkrepas. – Pro – tes – tuo – ju! Taip negalima! Jis yra karališkas kalinys! Maištininkas! Jis!.. Jis!..
Lordui pritrūko žodžių ir tik žiopčiojo kaip žuvis. Akeilė puikiai žinojo, kodėl jis taip siunta. Lordo Kiargo giminė buvo pikčiausias jo giminės priešas. Todėl jis tiesiog negalėjo patikėti, kad dabar lordas Kiargas vėl turės sūnų.
- Ša! Ponai, prašau patylėti! – užriaumojo Šanas.
Kai triukšmas aprimo, jis kreipėsi į Akeilę:
- Mano Valdove, tu turi teisę bet kam malonę suteikti. Tačiau lordas Temoras yra maištininkas. Karalystės priešas… Jam ir taip kelis kartus buvo sutrumpintas bausmės laikas. Ir…
- Mano mielas bičiuli Šanai, - Akeilė buvo meilumo įsikūnijimas. – Aš suprantu, kad tau pikta. Tačiau turiu tau priminti… Jokiu būdu to nesakyčiau, tačiau, patikėk manimi, to reikalauja mūsų Karalystės interesai. Juk žinai… Visi žinote, kas vyksta. Žmonės, kai kurie žmonės, vadinami magais, grobia mūsiškius ir priverčia vergauti.
- Ar, mano Valdove, manai, kad Temoras mus išgelbės? – tyliai paklausė Udrakas.
- Ne, - ramiai atrėmė. – Tačiau kuo daugiau mūsų bus, tuo geriau.
Ji nutilo.
- Gana! – pagaliau papurtė galvą. – Tęskime. Lorde Temorai, lordo Kiargo sūnau, prieik.
Temoras priėjo, priklaupė ant vieno kelio, nulenkė galvą ir ištiesė savo kalaviją Akeilei. Ši atsistojo, paėmė kalaviją, ištiesė jam virš galvos. Lordas Temoras pridėjo ranką prie krūtinės ir tvirtu balsu pasakė:
- Aš, lordas Temoras, lordo Kiargo sūnus, prisiekiu tau, Akeile, Demonų karalystės Valdove, savo ištikimybę ir pavaldumą. Prisiekiu savo ir savo šeimos vardu.
Pastarąjį sakinį jis pridėjo pats.
Akeilė palietė kalaviju kairįjį Temoro petį:
- Priimu tavo priesaiką, lorde Temorai. Grąžinu tau tavo kalaviją. Kaukis juo už mūsų Karalystę.
Temoras atsistojo, paėmė kalaviją ir prisisegė prie šono.
- Ką gi, lorde Temorai, dėkoju už ištikimybę, - Akeilė grįžo į savo sostą. – Užimk vietą šalia manęs. Lorde Kiargai, gal ir tu malonėtum užimti vietą šalia…
Kiargas priklaupė priešais Akeilę:
- Ačiū tau, mano Valdove. Niekada nepamiršiu to, ką padarei man… mano sūnui. Visa siela pritariu savo sūnaus priesaikos žodžiams. Prisiekiu ištikimybę tau, Akeile, Demonų karalystės Valdove. Tiesa, ginklu aš jau nebegaliu pagelbėti, bet…
- Lorde Kiargai, rasime užduotį ir tau. Be to, kartais užduotys, kurioms nereikia ginklo, būna dar sunkesnės. Stokis šalia sūnaus, lorde Kiargai.
Tėvas ir sūnus nepuolė glėbėsčiuotis. Tai nebuvo įprasta tarp demonų. Tačiau nuo jų sklido gera energija. Ir net Akeilė akimirką buvo pasiryžusi patikėti, kad viskas bus gerai. Deja…
Sargybos vyresnysis atlapojo duris ir kiek sutrikusiu balsu pranešė:
- Jo Šviesybė Afehas!
Akeilė atsistojo ir puolė iš menės. Ji norėjo sutikti tėvą dar už menės durų. Tačiau nesuspėjo. Tą akimirką, kai pamatė tėvo veidą, suprato, kad šiandien bus lemiama kova. Na, taip. Ji žinojo, kad teks susiremti su Didžiąja taryba. Tačiau su tėvu… Tikėjosi, kad jis nesužinos apie šios dienos Tarybą. Stengėsi nuo tos žinios apsaugoti. Jis buvo užsiėmęs meilužėmis, pramogomis, brangenybėmis. Ji taip tikėjosi…
Pro duris jau įsiveržė Afehas.
- Tėve! – pastojo duris. – Prašau išeiti!
- Tu manęs neišvarysi! Ne – iš – va – ry – si! Tu – neturi teisės! Valdovas esu AŠ!
Jis pastūmė Akeilę ir patraukė link sosto. Moteris atsisuko ir pamatė triumfą Šano ir kitų akyse. Ir neviltį – Temoro ir jo tėvo. Dabar. Arba bus vėlu.
- Lorde Afehai! Stok! – pasakė taip griežtai, kad net šalia stovintis karys žulu krūptelėjo. – Nedrįsk artintis prie MANO sosto!
Afehas irgi krūptelėjo. Jis sustojo ir lėtai atsigręžė. Akeilė matė, kad tėvas nesivaldo. Jis, kaip ir visi lepšiai, būdavo tylus. Tačiau kai pasiusdavo, tai nesusitvardydavo.
- Tu! Tavo motina buvo kekšė! Ir tu – tokia pat! Tai mano sostas! Jau tada, kai vedžiau tavo motiną, sostas turėjo būti mano! Bet aš nusileidau. Tačiau tau!.. Tau niekada nenusileisiu! Nie – ka – da!!!
Jis dar kažką rėkė, tačiau Akeilė jau nebesiklausė. Ji plėšriu žingsniu pripuolė prie rėkiančio Afeho, ištiesė ranką ir stipriai trūktelėjusi nutraukė nuo jo kaklo apsauginį amuletą.
- Lorde Temorai!
Tėvas nespėjo susivokti, kai buvo nuginkluotas.
- Vyriausiasis teisėjau!
- Klausau, mano Valdove…
Didžioji taryba nuščiuvo. Jie dar nesuprato kaip elgtis. Todėl Akeilė skubėjo:
- Šiandien pat sukviesk Tribunolą! Vyriausiasis požemių prižiūrėtojau!
- Klausau, mano Valdove!
- Suimk lordą Afehą!
Ji rizikavo. Viskuo. Žinojo, jeigu dabar jos paklausys, uždarys tėvą į tą dėžę, iš kurios ką tik išlaisvino Temorą, tai bus pergalė. Tada liks tik smulkmenos. Tribunolas tikrai priims apkaltinamąjį nuosprendį. Jai liks susitvarkyti tik su Didžiąja taryba. O Didysis Temorpai! Leisk man įgyvendinti savo planą iki galo…
Visgi ji nesuklydo daugiausia dėmesio skirdama ir draugų ieškodama tarp vykdytojų. Požemių prižiūrėtojas reagavo žaibiškai:
- Budeli!
- Klausau, pone…
Ir niekam nespėjus atsitokėti lordas Afehas, nelaimėlis Učišos vyras, Akeilės tėvas, atsidūrė toje dėžėje, iš kurios jis niekada nebeišeis… Ji jokiu būdu šito neleis! Nebent jos nebebūtų gyvos…
O štai tada kilo triukšmas. Didžiulis. Neapsakomas. Tačiau Akeilei jau buvo vis vien. Ji sudribo soste, tvirtai spausdama rankoje tėvo amuletą.
- Mano Valdove, - išgirdo šalia lordo Kiargo balsą. – Gal tau vertėtų pasišalinti…
- Ne, mano bičiuli, aš beveik laimėjau. Dabar turiu neleisti jiems atsikvošėti.
- Temorai, pakviesk Okasą.
- Tuojau, mano Valdove.
Po akimirkos Sargybos vyresnysis jau priklaupė  priešais.
- Okasa, būk pasiruošęs. Jei kas, nežiūrėk jokių titulų. O dabar, mielasis, riktelk, kad visi užsičiauptų.
Kareivis atsistojo ir užkriokė:
- Tylos! Kalbės jos didenybė Demonų karalystės valdovė, - jis akimirkai sutriko, bet greitai užbaigė. – Mūsų Valdovė Akeilė!
Pamažu visi nurimo. Tada Akeilė atsistojo ir išdrožė trumpą kalbą:
- Aš, Demonų karalystės Valdovė Akeilė, skelbiu tokį savo sprendimą. Pirma: Didžioji taryba paleidžiama. Antra: aš kuriam laikui išvykstu, todėl Karalystę palieku valdyti Lordui Valstybės Kancleriui. Juo skiriu lordą Kiargą. Trečia: Vyriausiuoju ir vieninteliu teisėju skiriu jo šviesybę Nitrimą. Ketvirta: Vyriausiuoju požemių saugotoju skiriu Ozusą. Penkta: Vyriausiuoju kariuomenės vadu skiriu Okasą. Šešta: Vyriausiąja karūnos brangenybių, antspaudo ir rūmų saugotoja skiriu Iladą.
Kurį laiką buvo tylu tylu. Tada atsistojo Didžiosios tarybos pirmininkas Šanas:
- Mano Valdove, labai gerbdamas tave turiu pasakyti, kad tu neturi teisės paleisti Didžiąją tarybą, nes tai draudžia mūsų Karalystės Įstatymas.
- Draudžia, sakai… - piktai nusišypsojo. – Ksardai?
- Taip, mano Valdove, - senis priėjo prie Akeilės taip sunkiai, tarytum prie kojų būtų pririštos girnapusės, ir ištiesė valdovei Įstatymo foliantą.
Temoras nervingai krustelėjo:
- Mano Valdove…
- Viskas gerai, lorde Temorai.
Tada ji pasisuko į Didžiąją tarybą:
- Ponai, šiandien mano rūmuose drugelių diena.
Ji suspaudė foliantą rankoje, ir nuo jos delno pakilo spiečius auksinių drugelių. Akeilė peržvelgė susirinkusiuosius ir nusišypsojo:
- Lorde Temorai, ar pasiūlysi man ranką?