_Lietuviškosios Poezijos Kamikadzės X

Gimiau.
Rašau poeziją.
Mirsiu.


Turinys:
I. Gerbiamas Webmasteri
II. Nuogas poezijos kąsnis
III. Esi graži
IV. paukščiai yra didieji dangaus rašytojai
V. Užsirašau šias eilutes
VI. N_esu Poetas
VII. Eilės Jaunajam Poetui
VIII. Idiotas savantas
IX. Šis eilėraštis skirtas ne Jums
X. nežinau, kaip baigsis šis eilėraštis

I. Gerbiamas Webmasteri

Gerbiamas Webmasteri,
Prašau priimti mano atsistatydinimą
Nuo kito mėnesio,
Ir, jei atrodys tinkama, planuokite mane pakeisti.
Palieku daug nebaigtų darbų,
Ar tai būtų dėl tinginystės, ar dėl realių problemų.
Turėjau kam nors kažką pasakyti,
Bet nebežinau, ką ir kam: pamiršau.
Taip pat turėjau kažką paaukoti –
Išmintingą žodį, dovaną, bučinį;
Atidėliojau tai nuo vienos dienos iki kitos.
Atsiprašau.
Padarysiu tai per likusį trumpą laiką.
Bijau, kad apleidau svarbius klientus.
Turėjau aplankyti
Tolimus miestus, salas, dykumas;
Turėsite juos išbraukti iš programos
Arba patikėti juos mano įpėdiniui.
Turėjau sodinti medžius, bet to nepadariau;
Pastatyti namą,
Galbūt ne gražų, bet pagal planus.
Daugiausia galvojau apie
Nuostabią knygą, kilnusis Webmasteri,
Kuri būtų atskleidusi daug paslapčių,
Sumažinusi skausmus ir baimes,
Palengvinusi abejones, padovanojusi daugeliui
Ašarų ir juoko dovaną.
Jos planą rasite mano stalčiuje,
Apačioje, su nebaigtais kūriniais;
Neturėjau laiko jo parašyti, gaila,
Tai būtų buvęs fundamentalus šedevras.

II. Nuogas poezijos kąsnis

Rašalas bėga iš mano lūpų kampučių.
Nėra kitos laimės kaip mano.
Kandu poeziją.

Bibliotekininkė netiki tuo, ką mato.
Liūdnomis akimis,
ji vaikšto su rankomis suknelės kišenėse.

Eilėraščių nebėra.
Šviesa pritemdyta.
Šunys lūkuriuoja ant rūsio laiptų ir kopia aukštyn.

Jų akys vartosi,
jų šviesios kojos dega kaip šepečiai.
Vargšė bibliotekininkė pradeda trypti kojomis ir žliumbti.

Ji nesupranta.
Kai atsiklaupiu ir palaižau jai ranką,
ji suklykia.

Esu naujas žmogus.
Urzgiu ir loju ant jos.
Džiaugsmingai dūkstu knygiškoje tamsoje.

III. Esi graži

- Šie eilėraščiai, šie eilėraščiai,
šie eilėraščiai, – kartojo ji, – yra eilėraščiai
be meilės. Tai eilėraščiai vyro,
kuris paliktų žmoną ir vaiką,
nes kėlė triukšmą jo kabinete. Tai eilėraščiai vyro,
kuris nužudytų savo motiną, kad atsiimtų
palikimą. Tai eilėraščiai žmogaus,
kaip Platono, – palygino ji, turėdama omenyje kažką, ko nesupratau,
bet vis dėlto
įžeidė. - Tai eilėraščiai vyro,
kuris verčiau miegotų su savimi nei su moterimis, – tęsė ji. -
Tai eilėraščiai vyro,
kurio akys kaip ištraukiamas peilis, rankos kaip kišenvagio,
galūnės, supintos iš vandens, logikos
ir alkio, be jokios meilės gijos. Šie
eilėraščiai tokie pat beširdžiai kaip paukščių čiulbėjimas, tokie pat
beprasmiai
kaip guobos lapai, kurie, jei myli, myli tik
platų mėlyną dangų ir orą bei guobos lapų idėją.
Meilė sau yra pabaiga, – tarė ji, -
o ne pradžia. Meilė reiškia meilę
tam, kas dainuojama, o ne giesmei ar giedojimui.
Šie eilėraščiai, – tarė ji...
- Esi, – tariau, – graži.
- Tai - ne meilė, – teisingai užbaigė ji.

IV. paukščiai yra didieji dangaus rašytojai

Kai vienas dalykas virsta kitu,
kai rašymas transformuojasi,
kai valandos rašymas tampa noru
rašyti bet kuriuo metu ir naktį,
maitinamas kofeino ar vyno ir
trokštant rašymo priemonių;
rašomųjų mašinėlių, netgi plunksnos
ir rašalo šulinio, ir svarstant
visus erdvės ištempimo būdus,
skaitmeninius ar kietviršelinius;
„kietviršeliai“ – bjaurus
spausdintos medžiagos apibūdinimas,
ir, tiesą sakant, spausdinta medžiaga
yra efektyvi, bet jai trūksta grožio.
Puslapis – minkštas ir pailgas žodis;
puslapis – tęsinys mano pirštų galuose;
puslapis – ekranas, kuriame saugomos
svajonės ir troškimai; teisinio dokumento
puslapis, kuris įriša. Puslapis – pažadas.
Skaitau iš visų pusių, vartau puslapį
prieš laikrodžio rodyklę ir vėl apsuku
puslapį, ieškodamas to, ko galbūt praleidau.

Noras – tai lazda žodžiams įbrėžti į purvą
ir akmeniui kalti, kol žodžiai tampa tvirti.
Plunksna yra kūnas, anatomija, o ne sliekas
su neiššifruojamais galais; plunksna turi galvą
ir uodegą, ir rašalinius vidurius. O plunksnos
smegenys priklauso žymių kūrėjui.

vėlesnė valanda / kita valanda / vėlyva valanda /
ankstyva valanda / laiminga valanda / apsilankymo valanda

Visi „smertelnos“ valandos elementai supa
mano nešiojamąjį kompiuterį – mirštančiuose
nupjautos žolės stiebeliuose ir gęstančioje baterijoje.
Kikiliai toliau suka lizdą iš šakelių ir lapelių,
bet žinau, kad lizdas yra ankstyvas popierius,
žaliavos ir minkštimas. Žinau, kad pasaulis yra
puslapių vartymo įrankis, popierinis gaublys, ir
žinau, kad paukščiai yra didieji dangaus rašytojai.

V. Užsirašau šias eilutes

Užsirašau šias eilutes,
pasiskolinęs rašiklį iš padavėjos
šiame pakelės restorane. Trys surūdijusios pušys
laiko dangų languose.
Mano sriuba atšąla, o tai reiškia, kad

valgysiu ją vėsią. Netrukus
paliksiu arbatpinigių ant stalo,
įsiliesiu į keliautojų bičių avilį
ir įlipsiu į vieną iš keltų,
kur visada būna eilė prie tualeto
ir niekas nežino, kur yra kapitonas.

Šiek tiek pykina, vis rašau
apie vėjų rožes ir omarų gaudykles,
žuvėdras, jei tokių yra – o jų visada yra.
Patikrinkite orą ir pamatysite jas
virš šiaudinių skrybėlių ir kepurių.
Vidurdienio saulė slysta kaip monstriška jūrų žvaigždė

per debesis. Kiti geria ledinę arbatą,
nukreipdami veizolus į vilkiką.
Kai baigsiu šį laišką, gurkštelėsiu
iš gertuvės, kurią Svoloč davė kelionei,
tais laikais, kai buvau per jaunas, kad rūpinčiausi
tais ant prieplaukos, kurie pamojavo atsisveikindami.

Dabar jų ilgiuosi: pusbrolių ir pusseserių lininėmis suknelėmis,
senuko, tavęs, berniukų lengvais vasariniais marškiniais.
Gyvenimas per ilgas. Kompaso rodyklė šoka.
Viskas pralekia. Keltas plaukia
pro geltonus, nuskurusius krantus.

VI. N_esu Poetas

N_esu Poetas,
nes gyvenu realiame pasaulyje,
kur baimė dalija šviesą.
Neturiu jokios apsaugos nuo
tikrojo blogio ir pinigų,
kuris yra pasaulis,
kuriame praleidžiama dauguma gyvenimų.

N_esu Poetas,
nes negaliu dainuoti apie
prarastas teisumo karalystes.
Vietoj to matau moterį su mėlyna parka,
verkiančią gatvėje šiandien,
be vilties iš netekties.

N_esu Poetas,
nes nėra nieko, ką galėčiau pasakyti,
protingais posūkiais, kad atremčiau
kiekvienos dienos nebūties smūgius, kurie slenka į
šiuolaikinį horizontą.

N_esu Poetas,
o liudininkas, nešantis tuščią
erdvę, tampančia širdimis,
jei jos paliekamos dykinėti ar užsibūti,
be gyvenimo, kuriuo galėtų pasidalinti.

Mačiau liūdesį džiaugsmo gatvėje,
ir girdėjau ratukinio lyno miglą,
ir taip pat žinau, ką reiškia vakaras,
bet tai netikra – Poezija yra,
ir iš jos prisimenu,
kai akys įauga į išsivysčiusią tamsą.

VII. Eilės Jaunajam Poetui

Pirmiausia norėjau atsidurti girtuokliu latakuose
ir dvidešimtmetis vos ten neatsidūriau –

o paskui, kaip alternatyvą degtinei, gyvenau

vienas tarsi atsiskyrėlis filosofas, flirtuojantis su
kraštutiniu skurdu, kuris, kaip įtariau, laukė –

o tada atėjo metai, kai

labai reikėjo prieglobsčio vidutinybėje,
metai, kaip atbukusios žirklės, kruopščiai kerpančios kvadratus,

ir tai buvo šleikštu, labai šleikštu –

galima sakyti, kad visada gyvenimas
buvo kaip lopinė, visada suplėšyta –

mano pasaulis, kaip sapne susiūtos skiautės,

kuriame gyvūnai ir žmonės,
augalai, chimeros, žvaigždės,

net mineralai buvo iš anksto numatytoje harmonijoje –

sapnas, pamirštas, nes turi būti pamirštas,
bet kurio desperatiškai ieškojau, bet tik sporadiškai

radau fragmentus, ranka pakelta trenkti

ar paglostyti, arba tiesiog pakelta dėl kažkokios nežinomos priežasties –
ir atmintyje taip pat kažkoks konkretus skausmas, šalčio ar šilumos pojūtis.

Man patiko ta harmonija visais aistros etapais,

balsai, vis dar šnabždantys manyje... bet tada vietoj harmonijos,
buvo tik ant žemės išmėtyti skudurai.

Ir galbūt tai viskas, kas reiškia būti Jaunuoju Poetu.

VIII. Idiotas savantas

Talentas yra tai, ką sako,
turite po romano
išleidimo ir
palankaus įvertinimo. Prieš tai, ką
turite, yra nuobodus
kliedesys, hobis, kaip, pavyzdžiui, mezgimas.

Veikla yra tai, ką nuveikėte,
po to, kai spektaklis pastatytas,
ir publika ploja.
Prieš tai draugai vis klausia,
kada planuojate įsišaknyti ir susirasti darbą.

Genialumas yra tai, ką žino apie Jus,
po trečiojo
puikių eilėraščių tomo. Anksčiau
kaltino užsisklendimu,
klausė, kodėl neturite kūdikio,
vadino valkata.

Priežastis, kodėl žmonės nori įgyti magistro laipsnius,
lankė seminarus įmantriais pavadinimais,
kai viskas, ko iš tikrųjų galite
išmokti,
tai kelios technikos,
spausdinimo instrukcijos ir
kažkieno kito manieros,

yra ta, kad kiekvienas menininkas neturi
licencijos kabėti ant sienos,
kaip optikas ar veterinaras,
įrodydamas, kad galite būti nerangus sadistas,
kurio plombos įkrenta į troškinį,
bet esate sertifikuotas odontologas.

Tikrasis rašytojas yra tas,
kuris iš tikrųjų rašo. Talentas
yra išradimas kaip flogistonas
po gaisro fakto.
Rezultatas yra pats sau vaistas.
Jį reikia mylėti labiau nei būti
mylimam.

IX. Šis eilėraštis skirtas ne Jums

Šis eilėraštis skirtas ne Jums.
Galbūt trumpam pas jį užsuksite,
Bet niekas čia Jūsų neras, niekas.
Pasikeisite anksčiau nei eilėraštis.

Net ir sėdėdami, ir nejudėdami,
pradėjote nykti. Ir tai - nesvarbu.
Eilėraštis tęsis be Jūsų.
Jis turi netikrą tam tikrų tuštumų žavesį.

Jis nėra melancholiškas, iš tikrųjų, tik - tuščias.
Kadaise galbūt buvo liūdnas, niekas nežino kodėl.
Jis verčiau nieko neprisimena.
Nostalgijos nuo jo seniai nuluptos.

Jūsų grožio supratimui čia nėra vietos.
Naktis yra dangus virš šio eilėraščio.
Jis - per juodas žvaigždėms.
Ir neieškokite jokio apšvietimo.

Jūs nei galite, nei privalote suprasti, ką reiškia.
Klausykite, - ateina be gitaros, apsirėdęs
Nei skudurais, nei purpuriniu rūbu.
Ir jame nėra nieko, kas Jus paguostų.

Užmerkite akis, nusižiovaukite. Greitai viskas baigsis.
Pamiršite eilėraštį, bet ne anksčiau, nei
Jis pamirš Jus. Ir tai - nesvarbu.
Jis buvo gražiausias savo ištrynimuose.

O, išblukę veidrodžiai! O, paskendusiųjų vandenynai!
Nei viena tyla neprilygsta kitai.
Ir nesvarbu, ką Jūs manote.
Šis eilėraštis skirtas ne Jums.

X. nežinau, kaip baigsis šis eilėraštis

nežinau, kaip baigsis šis eilėraštis
kaip giliai po smėliu
bet dar ankstyvas vakaras
ir mes abu šiek tiek apsvaigę
atsiliepi į telefoną
įpili gėrimo
žinau, kad poezijoje nekenti buities, bet turėjai apie tai
pagalvoti prieš pakviesdama persikelti gyventi pas Tave
anksčiau maniau, kad ginčai yra tas pats, kas sąžiningumas
anksčiau maniau, kad rėkimas yra tas pats, kas aistra
anksčiau maniau, kad skausmas yra prasmingas
nebemanau, kad skausmas yra prasmingas
niekada nieko gero neišmokau būdamas nelaimingas
niekada nieko gero neišmokau būdamas laimingas
tai, ką jaučiu Tau, neturi nieko bendra su mokymusi
tai neturi nieko bendra su niekuo
bet jaučiu tai sarkofago kampučiuose
jaučiu tai miegodamas
net kai negalvoju apie Tave
vis dar liejiesi per mano kraują, kaip ugnis per apleistą ligoninės palatą
šios monetos darosi sunkios akims
buvo didelė garbė ir privilegija Tave mylėti
buvo didelė garbė ir privilegija valgyti šaltą picą ant Tavo laiptų auštant
meilė - tokia kvaila: tarsi smogtų kumščiu Saulė
ir milijono auksinių monetų lietus,
už kurį net nereikia mokėti mokesčių,
nes Saulės pinigai yra nemokami pinigai,
ir esu beveik tikras, kad dėl to nėra jokių įstatymų,
bet mokėčiau rinkliavas,
nes manau, kad ligoninės, švietimas ir menas turėtų būti finansuojami viešai,
net ir šis eilėraštis,
kai žiūriu į Tave, mano akys – tai du vienodi degantys kaimynystės namai,
kai žiūriu į Tave, mano akys iššoka iš kaukolės kaip vilko animaciniame filme,
kai esu su Tavimi,
apgaubia didžiulė tyla,
ir jaučiuosi taip, lyg grimzčiau į giliausią gyvenimo nuotykį,
einame gatve, žolei plaikstantis pirmyn ir atgal, aukštyn ir žemyn,
niekada nebuvau toks laimingas...
tada supratau, kad kartojimas gali būti pabaiga.
tada supratau, kad kartojimas gali būti pabaiga.
pabaiga, pabaiga ir sudie.