Negrįžtamai

Sunkus molis delnuos kur dar vakar kaip gyvas žaliavo,
Mes abu išskalauti tų pačių vandenų ir dvejonių,
Tai ne žingsniai krante, tai tik laikas krūtinėj pulsavo
Atvilkęs sunkias mūsų nuoskaudas lipdęs į molį.

Mes stovėjom tenai kur dangus lyg drobulė mus dengė,
Krito ant mūsų pečių išvarvėjusiom kregždėm,
Prijaukint jas sunku, jos net žvilgsnio viena kitos vengė -
Lipdė savo lizdus maišydamos molį su žemėm.

Nei malda nepadėjo - rankos kibos į svetimą tėkmę,
Kai bandžiau išmatuoti kiek sielos dar telpa į saują.
Tas keistas ryšys, lyg išblukęs žemėlapis mėtės -
Jo šešėliai į dulkes mus semia ir nuodija kraują.
........
Tavo buvimas sunkesnis už visą šią žemę -
Kažkas manyje negrįžtamai virsta į kregždę...