Minutė prieš mirtį erdvėlaivyje

Net pradėjus gimdyti erdvėlaiviuose įrodyta, kad šiltas apšvietimas, linkęs į raudoną, rudą, geltoną spalvas, erdvėlaivių keliautojams padeda emociškai. Gal ne tiek kad primena žemę, ar saulę, kas anksčiau buvo įprasta visiems, bet primena kitą žmogų. Primena kad čia visgi kažkas sugalvojo šitą vietą, kažkas dėjo pastangas, kažkas iš visų galimų savo laisvos valios pasirinkimų, kūrė būtent šį erdvėlaivį. Komiteto erdvėlaiviuose apšvietimas visada būna baltas.

Viename iš tokių laivų du sargybiniai inžinieriai lėtai vaikščiojo po erdvėlaivio koridorius. Vieno iš jų kišenėse degtukai ir benzino kapsulės.
-Ar jau skaitei naują komiksą?
-Tą su super kareivėmis, kur viena iš herojų sužeidžiama tik nusileidus į planetą. Man nepatiko, laukiu kito.
-O aš sakau, nova. Ta drama kai vietinis jai atneša maisto ir žaizdas sutvardo. NOVA! Pats geriausias darbas čia. Kai tik nupiešia, esame pirmi perskaityti.
-Su tokiais produkcijos kiekiais, aš sunkiai turiu laiko pasivyti iki naujausio. Dėl manęs galėtų ir lėčiau, labiau apgalvoti kokias istorijas kuria.
-Taip tik dabar galvoji, sakau, kai tik randi progą, nereikia laukti, kaip planetose. Po metų pradedi vertinti tokį pasiekiamumą, tokį platų pasirinkimą. Kaip tie, ten žemiau planetoje. Jie dar atsistatinėja po karo. Įsivaizduoji kiek jiems reikia laukti iki naujo komikso?
- Aš pats iš Jos. Ir tavo žiniai, komiksus dalina pats Komitetas. Pasiekdavo mus pakankamai greitai.
- Tik tau taip atrodo, jau supranti, kad tie ką jie skaito, ką dalino, pasenęs šūdas, va čia, ką mes turim yra tikras menas. Šviežias nuo Stankey rankų. Kai pasiekia planetas, jau pasensta, praranda savo… nu kažką praranda.
-  Net pats nežinai. Mes planetose tą patį gaunam. Na gal tik dabar spalvos ryškesnės, akies ekranuose. Bet tai nekeičia nieko.
- Ne, einam parodysiu. Tiesiai iš Stanley rankų paimsim. Pamatysi kaip skiriasi, net nuo to ką mes gaunam. 

Jie pajudėjo link integracijos kambarių.
Visi integracijos kambariai turėjo panašų išplanavimą, sienos plastikinės, važinėjantys staliukai, grindyse nutekėjimo skylė. Skyrėsi tik aparatas viduryje.
-Oho, ką tik naują komiksą įkėlė.
-Kaip tau gerai, aš neskaitysiu. - Jo akys vengė paveiksliuku periferijoje, bet kiek bandytų sukti, negali pabėgti nuo to kas jo kūne. Tokios Komiteto politikos. 
- Ne tik žaizdas sutvardė… oho kokią naktelę turėjo. Dar grįšiu prie šito vėliau.
-Ar gali nustoti, aš nenoriu. - Jo kumščiai balo.
-Baik jau, nejauti dramos. Ir tas vietinis prisiekia jai savo nemirštančia meilę. Jis prisijungia prie jos kare prieš savo žmones.

Durys užsidaro aklinai, nei pypt pro jas nepraeis. Uždarumas saugo psichinę sveikatą.
Po integracijos ėjo asimiliacija. Datos kubai išrikiuoti kapinių tikslumu ramiai sau diegia reikiamą informaciją užrašytiems.
-Tai kaip manai, kas bus toliau?
-Ji keliaus toliau ir laimės karą. Kaip visada. Herojai laimi.
-Aš kartais susimąstau. Net pergalėje yra niuansų. Ji tikriausiai turės palikti tą vyrą. Argi ne liūdna.
-Dėl jos tikrai ne liūdna.

Spirito kvapas skverbėsi į nosį, plaučiai tapo dezinfekuoti, o alveolinės užduso. Stanley rankos dirbo be perstojo, organiniai originalūs nervai perpinti su metalu neturėjo poreikių. Apart vieno, neišnykti, išlikti šiame tinkliuze. Kas net nebūtinai pačių nervų pasirinkimas, jie tik vykdo elektra-magnetinių signalų pulsus, generuotus atminties integruotos su Komiteto datos bankais. Jo plaukai buvo reti, kaip lėlės. Ramiai, senoli, kažkada ir tu buvai vaikas.
Vienas inžinierius skaito paskutinį komiksą. O kitas ištraukia kapsules, jos lengvai sprogsta ir tykšta ant sienų. Degtuko galva be pasipriešinimo įsižiebia prieš šiurkštų paviršių.


Akimirka prieš mirtį, dainuodavo inžinieriaus tėvas. Minutę prieš mirtį sodresnės spalvos ir prasmingesnės kalbos. Tėtis buvo karžygys, planetos paviršiuje kovojo už savo vaikų ateitį, kol jo kūno nepagrobė kita pusė. Smegenis su nervais įgrūdo į metalinį karstą, ir jis žengė tėviškėn su nauju kraujo troškimu. Vaikas slėpėsi kol žuvo jo broliai, sesės rasotomis akimis nuklydo į miškus. Nebeliko nieko jo širdyje. 
Po užkariavimo atėjo statytojai, jie kapines pavertė parkais, namus perstatė pagal savo architektus. Jie suleido šaknis į sudegusius miškus ir augino saldžius vaisius. Jie augino savo vaikus, kalba kurios negirdėjo šį žemė. Komitetas leido komiksus, tiems vaikams su užkariavimo herojėmis. Jie ištrynė skausmą ir pavertė tai emocine pornografija. Priešai panaudojo tėvą kare. O laimėjus Komitetas pavertė jį į sėslumo įrankį.
Kad laimėsime karą, pažadas per daug jau lengvas, dainavo tėtis, kad grįšiu gyvas, gal kiek per sunkus.



--------
Dainos žodžiai iš “Minutė prieš”, grupės Aistė Smilgevičiūtė ir Skylė.