Paieška Pelkės Planetoje

Ar mūsų ašaros galėjo užgesinti gaisrą? Tūkstantis akių greitai džiūvo nuo liepsnų. Gal ašaros apsaugojo tik mus pačius. Biblioteka degė. Amžiais kaupti raštai, senovinių gyvūnų odomis įrištos knygos, karalių ir slibinų mintys – visa tai po truputį nyko mūsų akyse.
Po ugnies atėjo neviltis, vieni iš mūsų kasė pelenus, krito iš nuovargio ir vėl kasė. Kiti elgėsi kaip anksčiau, tik be patogių krėslų, elektrinio apšvietimo perrašymui ir be knygų kopijavimui. Aš sėdėjau ir žiūrėjau, sėdėjau, kol įsiminiau, kaip pilkėja mūsų drabužiai velkantis griuvėsiuose, koks garsas, kai krenta lentynos, sunkesnės už dramblius.
Su kitais skyriais susisiekėme per savaitę, jų bibliotekos irgi sudegė. Per vieną naktį visa galaktika neteko didžiausių žinių saugyklų. Paranoja kuždėjo, kad čia buvo organizuotas darbas, kad kažkas buvo nusiteikęs prieš mus. Buvo aišku, kad reikia keisti savo būdus. Tik kaip išvengti priešo, kurio nematai?

Mes išsiskirstėme po vieną ar kelis, pradėjome kaupti savo mažas, judančias bibliotekėles. Versdamiesi mainais, mes batus iškeitėme į arklius, arklius į mašinas…

– O mašinas į erdvėlaivius. Taip, taip, jau šimtą kartų girdėjau tavo istoriją, – sakė jaunasis bibliotekininkas, jau greitai jis išskris pats vienas, pasiėmęs dalį savo mentoriaus knygų.

– Kartojimas atneša naujų įžvalgų, – citavo senasis mentorius ir po pertraukos tarė: – Todėl norėsiu, kad pakartotum vieną mano kelionę. Prieš sutinkant tave, palikau vieną knygą pelkėtoje planetoje, ir norėsiu paprašyti, kad tu ją parneštum.

Jaunuolio akys sužibo. Tai buvo paskutinis žingsnis prieš iškeliaujant savarankiškai. Grąžindamas knygą, jis įrodys, kad geba ieškoti ir saugoti žinias. Per metus knyga tikriausiai pakeitė daug rankų, paliko savo žymę pasaulyje.
– Jau keliauju, – jaunuolis net nepažiūrėjo atgal, į mentoriaus akis. Jei būtų taip padaręs, gal ne su tokiu entuziazmu keliautų į Pelkės planetą.



Aplink Pelkės planetą skriejo 2 mėnuliai, jų gravitaciniai laukai sukeldavo potvynius ar sausras. Augalai prisitaikė: žemai augantys augaliukai tapo panašūs į kempines, kurios siurbdavo kiekvieną lašą, kol prisipildydavo ir taip išlaukdavo sausros periodą. Aukštesni augalai, Balaki augdavo ratais, pradėję bręsti, kai potvynis grasintų jų stiprybei, jie pradeda lenktis žemyn ir naudoja save kaip atramą, tada vėl pradeda augti aukštyn, kol neišlaikę savo svorio privalo nusileisti. Kita augalų rūšis plito į plotį. Jos medieną primenančios šaknys turėjo kišenėles, kuriose kaupdavo purvą. Laikui bėgant, šis augalas tapo paviršiumi, ant kurio žmonės galėjo stabiliai gyventi ir įsikurti. Tokios vietos ir ieškojo jaunasis bibliotekininkas skraidydamas aplinkui. Iš viršaus planeta atrodė tarsi kovojanti tarp išsaugotos sausros ir viską pasiglemžiančio potvynio. Aktyvių kaimelių nesimatė, buvo tik pamatų be gyvybės kvapo. Pasibaigus trumpai kantrybei jaunasis nusileido šalia pirmo pasitaikiusio namelio.

Namukas apvalus, išaugintas iš Balaki. Perbraukus pirštais jautėsi kartų įdirbis, tikėjimas ir kantrybė. Galimai su tikslu pasigaminti ir sau buveinę, galimai bendrystė su aplinka.

– Išbaidėt žuvis, – tarė senoji moteris, stovinti skrituliniame tarpduryje.
– Taip, bet gal galite man padėti?
– Atima leidžiantis abiems ir dar pagalbos prašosi, – sumurmėjo jinai, – bet mano mėnulis dar gali sustoti, – tarė ji ir mostelėjo užsukti į vidų. Įėjusi pati, ji padėjo krepšį su žaliais vaisiais ant grindų ir patiesė kilimą, išaustą iš minkštų lapų, svečiui atsisėsti.
– Ieškau knygos, kurią paliko prieš tai viešėjęs bibliotekininkas. Prieš 20 metų jis čia buvo ir, – jaunasis patikrino užrašus, – ją paskolino ponui Žemės-Darbas.
– Žemės-Darbas, taip, žinau apie jį, ar tikrai nesusimaišei, jis meta didelį šešėlį. Tie, kas pas jį apsilankė, paliko savo namus, savo vandenis ir nebegrįžo, – tarė ji žiūrėdama tarp medžių. Jaunasis pasekė jos žvilgsnį ir pamatė daugiau namukų, jau pusiau panirusių po vandeniu. Tolumoje žuvis iššoko ir panėrė atgal. Moters ausis sukrutėjo.
– Poną rasi plaukiant su Lydimom. Jos neršia netoli Pono miesto. Nesunku jas atskirti, po savęs jos palieka perliukus, šviečiančius naktį. Ir tikriausiai atskirsi miestą pamatęs.
– Taip, ačiū jums labai. – Jaunasis stojosi, bet moteris jį sustabdė.
– Kad jau esi, pabūk dar truputį.
– Kuo galėčiau padėti, – susigėdo jaunasis, gi jis mokytas keistis, mainytis, už šias žinias jis turėjo bent tiek pat duoti, – galiu jums knygą paskolinti, ko...
– Nereikia, – nutraukė ji, – tik pabūk ir nejudėk, vėl žuvis išbaidysi. – Moteris atsistojo, pasiėmė krepšį ir, nepakeliant pėdų nuo grindų, nusliūkino, kad net oras nesudrebėjo. Prie pat medinės platformos krašto, šalia vandens, ji ištraukė vaisių, perlaužė ir lengvai nuleido į vandenį. Jaunasis net iš savo vietos užuodė vaisiaus poveikį, staiga pajuto tuščią pilvą ir didžiulį norą jį papildyti. Apsidairius nieko valgomo nebuvo, apvalus namukas pasižymėjo tuo, kad niekas į akis nekrito. Net nepažįstant kultūros, atrodė, kad kiekvienas daikteliukas savo vietose. Moteris tuo metu įbrido į vandenį. Ir žuvys išnešiojo ją po gabaliuką.


Pelkėje lengva nuskęsti, nugarmėti, nugrimzti greičiau, negu pirmas slystantis oro burbuliukas pasiektų vandens paviršių. Keliauti naktį nepatartina. Kryptį nustatyti, be abejo, buvo lengviau naktį. Lengvai švytintys perliukai už gidą nerekomenduojami, jie neatskleidžia vietinių paslapčių, nekuria amžių peizažo, jie tik apšviečia, kas čia ir dabar. Kaip vanduo raibuliuoja klampojant link jų, kaip paukščio ilgas snapas ištirpsta tamsoje, į kurią pusę lengva srovė gręžiasi. Ir prakalbinti perlų nepavyktų, bibliotekoje reta knygų su nuotraukomis, gal būtų įmanoma sukurti dar vieną, mąstė jaunasis. Nusprendęs tai atlikti, kai jau bus pilnavertis ordino narys, jis toliau nuosekliai judėjo į priekį.

Užėjus stipriam atoslūgiui, miestas laikėsi ant vieno Balaki juosmens, juosmens sulyg karaliaus erdvėlaivio varikliu. Kaip moters namas, miestas buvo suvyniotas iš medžio, bet jau ne kaip nuoširdus ir metodinis darbas, o archajiškos, chaotiškos pastangos tų, kurie norėjo daugiau, bet nežinojo, kaip tai pasiekti. Miestas buvo vienas didžiulis kamuolys. Jo viduje – labirintas koridorių, kambarių, žinomų tik patiems gyventojams. Klaidžiojant jaunasis pastebėjo, kad „gatvių“ pločiai seka tam tikra tvarka: nuo plataus, tokio, kokiu jie įėjo, ir nuo jo išsišakojančių į mažesnes, kapiliarines atšakas. Tas miesto ponas – tikriausiai į jį veda plačiausia vena, tokią suradęs jaunasis sekė iki paties miesto centro.

Ponas Žemės-Darbas aštrino kirvį.

– Jei sumažinsime sąnaudų kiekį, padidės išeigos, ir mes turime persikelti, kol savęs nesusinaikinome. Kol vienas kito nepaklaidinome šioje gilioje pelkėje. Mes išaugome šią vietą ir kaip stipriausioji rūšis turime judėti toliau. Mes paliksime šitą bambagyslę ir perimsime savo tikrąją vertę tarp žvaigždžių. Mes keisime savo kūnus ir mūsų vaikai bus protingesni, greitesni, stipresni už mus. Beliko tik vienas veiksmas. Jei sumažinsime kiekį, mes galėsime persikelti. Mes turime judėti toliau…
– Laba diena, aš atstovauju biblioteką ir esu čia, kad atsiimčiau knygą. Prieš 20 metų ji buvo palikta jums, o dabar grįžau jos atsiimti.
Ponas nepakėlė akių nuo savo darbo.
– Aš sakiau jums, paskandinau knygą. Paskandinau pats, kad neatimtumėte iš manęs. Žinau jūsų kelius, Komitete, – paskutinį žodį ištarė su tokia pagieža, kad jaunasis pasijuto kaltas už visas negrąžintas knygas.         
– Ne ne, aš ne iš Komiteto, aš iš bibliotekos, – bandė laikytis savo. Ponas pakėlė akis. Jo žvilgsnis iškart susigėdo ir pasitraukė, kai tik jų akys susitiko.
– Man sakė, kad grįš kažkada pasiimti. O jūsų ordinas žiaurus… - ponas pradėjo skardžiai juoktis, – tikriausiai tau nieko nesakė, kaip prieš 20 metų bibliotekininkui iškeičiau knygą į savo vaiką. Už pačią stipriausią knygą. Savo vienintelį vaiką… Neimk knygos, pasilik su manimi.

Pelkė praryja auką, net burbuliukai nespėja ištrūkti, kaip greitai krūtinę užpildo keistas sunkumas. „Neminėjo, jis to neminėjo. Būtų pasakęs, jis tikrai būtų pasakęs. O gal ponas meluoja? Tuoj užpuls su kirviu. Mano, kad aš esu su Komitetu. Ne. Akys mūsų panašios. Rankos… irgi. Iškeitė mane į knygą. Aš buvau mainas. Bet kokie nesveiki abu. Jis juokiasi, kitaip verktų. Neišskrido jis, arti, bet ne. O visi kiti, gyventojai? Jis vienišas. Belikau tik aš ir knyga. Nesąžininga abiejų prašyti, mainai. Mainai mus apsaugo. Mainai įprasmina veiksmą. Mainai mus keičia. “
– Šiame tuščiame mieste? Tu pasirinkai knygą už mane, už tai, ką galėjome turėti. Tu pasirinkai sekėjus, žinias iš už žvaigždžių vietoje savo kūno ir kraujo. Ir dabar, kai tu visiškai nieko neturi... Ne, tėti, aš atėjau knygos, o ne tavęs.