Tau

Tave nešu maldoj
kaip įsčiose kūdikį,
kad būtų šilta ir saugu.

Kad nenuvargintų vėjai šalti,
kad neišgąsdintų nakties šešėliai,
kad nepristigtum šviesos.

Laikau Tave tarp delnų
Ir taip esu, esi arčiau.
aš užkloju Tave tikėjimu —
lyg švelniausia skraiste.

Net jei nutylu, nutyli
Dievas kalba už mus —
švelniai, be žodžių.

Kiek Tau cukraus į arbatą?