Petit trésor

Tyliai ištirpsta sniegas prie Tavo kojų,
O gal tai haliucinacijos nuo mano norų.
Lyja, sninga ir noris numirt,
Gal tą šaltą mirtį Tavo lūpoms paskirt.

Kas naktį girdžiu popierinę viltį ateinant,
Užrakinu duris, šoku pro balkoną klumpant.
Ir liūdesys atbėga pievom akmeninėm,
Užtraukiu langą užuolaidom švininėm.

Mintis viena ir paskutinė,
Akis patraukia iliuzija stiklinė.
''Pasauli mano, neišeik'',
Klykiu tylioj, skaudžioj nakty, kad kiek.

Per daug Tavęs aš nematau,
Kliedėdama šiltų dienų bijau.
Gal nori tuščioj akimirkoj paskęst?
Ar neatrodo, kad lengviau manęs nekest?

Tau nebaisu, kai aušra visai arti?
Tad pakartok man - ''Tu gali''
Tuomet paduok man ranką,
Tvirtą, vėsią ir kaulėtą, nes man jau nebeužtenka.

Gali palikt tą kart mane,
Išeit. Išeit su ja.
Ištirps sienos platininės,
Sunyks ribos marmurinės.

Vis virpa sunkiai man blakstienos,
Jų geltoni atšvaitai ant mūsų sienos.
Pakeliu akis -
Man maivosi klaikus, žalias dangus.

Gi man velniškai nebesvarbu kas po juo bus,
Gal Jo akys žus,
Gal pakirps Jam sparnus,
O gal mes išvaikščiosim Eliziejaus laukus.

Liko noras pasilikti sapnuose,
Mėnulio ir paukščių takuose,
Saulės ir žmogaus delnuose.
Sapnai manyje, įaugo orchidėjos žiede.

Kadanors gyvensiu kaip žmogus,
Meilė, tikėjimas, viltis - taip vadinu jo turtus.
Noriu paskęsti Tavy,
Grimzti ir grimzti gilyn.

Viliuosi, pakelsi akis,
Pamatysi mano kančią kaip naktis.
Išeisi tada. Paliksi mane,
Pabėgsi su ja. Dingsit dulkinam rūke.

Ir be tikėjimo, be sapnų savyje,
Ilgai. Ilgai merdinčiam lange,
Stebėsiu mus abu,
Bučiuojant pamirštus sapnus.