Tiesos

Tiesos tik trokštu net jei ji sudaužo
Mane į tūkstančius aštrių kristalų
Aš jai save aukoju iki galo
Iki akmens iki metalo laužo

Nebebijau te perlydo iš naujo
Netobulą šį dirbinį Kūrėjo
Ugnis tyra iš rankų Prometėjo
Šeolo kaulus vėl pripildo kraujo

Palaukti teks kol stiklas grįš į smėlį
Žinutės buteliuos įgaus pirmykštę formą
Ir mes ramiai atlaikę jūroj štormą
Įkrisime kaip upėn akmenėliai

Į savo vietą ten kur turim būti
Tiesa pati visus kelius suranda
Jai išdrįstu atsukti kitą žandą
Ir lyg vanduo nuplaunu kelio kliūtį