Prie tuščių šulinių. 43 dalis

43. Meilė Venecijoje (3)



- Oho, koks nemandagus, – Beata žiūrėjo į mirksinčias lifto šviesas.
- Tai buvo Oliveris, – tarė Nojus.
- Tas vyras? Rimtai?
- Rimtai. Ir jis grįžo iš darbo daug anksčiau nei vakar...
Lyg nujausdamas, jog kažkas ketina patikrinti jo būstą.
Nojus žinojo, jog tokia mintis vargu ar galėjo būti pavadinta “logiška”. Veikiau gimusi iš įtampos ir paranojos. Antraip tai reikštų, jog kažkas įspėjo Oliverį, kas savo ruožtu reikštų, jog pati situacija gerokai peržengia paprasto “buitinio kanibalizmo” ribas. Vieninteliai žmonės, su kuriais jis aptarė šį jautrų klausimą, buvo Beata ir Hermis.
Hermis... Ūmai Nojus suprato, kas jam nedavė ramybės. Nuo tos akimirkos, kai Hermis užsiminė apie kanibalizmą, kaip vietinės “žaliavos” šaltinį, Nojus nesiliovė abejojęs, koks išties buvo tų žodžių tikslas. Ar Hermis tik suteikė informaciją, ar kažkaip tikrino Nojų? Ir ar jam iš viso derėtų laikyti Hermį patikimu informacijos šaltiniu?

***

- Man atrodo, Everestas turėtų tvarkyti šį mėšlą už mus. Per daug keistų sutapimų, nemanai? – paklausė Beata pakeliui į  Nojaus butą.
- Ne tiek jau daug, kai geriau pagalvoji, – nesutiko Nojus. – Ir jie kol kas per silpni, kad galėtume trukdyti Everestą. Tai, jog Oliveris nesulaikė lifto ir nepalaukė  mūsų, nieko neįrodo. Gal jis tiesiog rūpesčių užguitas žmogus, kuris tuo metu nespėjo sureaguoti į tavo žodžius. Ir galbūt jam išties pavyko susitikti savo žmoną po mirties, kad ir kokia maža būtų tikimybė. Jei dėl tokių sutapimų kreipsimės į SŽK agentus, gali gautis kaip toje pasakoje, kur berniukas šaukėsi vilko.
- Tuomet ką tu dabar darysi?
- Ieškosiu svaresnių įrodymų, – Nojus atrakino savo buto duris, žengė į kambarį ir klestelėjo ant sofos, sutelkęs dėmesį į prietaisą delne.
- Savo telefone? – nesuprato mergaitė.
- Hermis teigė, jog nulinė IP kategorija neišsiskiria iš minios.  Bet aš gerai pamenu Alicijos žodžius, jog tie žmonės gali tęsti egzistenciją be žymesnių sutrikimų. Reiškia, sutrikimai visgi yra ir jie kažkaip pasireiškia.
- Manai, Hermis tau melavo?
- Nežinau. Bet tuoj sužinosime, – Nojus suvedė į paieškos lauką “kanibalizmo aukos” ir išsiuntė užklausą.
Mirktelėjęs, naršyklės langas išspjovė sąrašą. Perskaitęs pirmuosius rezultatus, nusivylęs Nojus caktelėjo liežuviu. Tada, šiek tiek pagalvojęs, įvedė “Nulinės IP kategorijos simptomai” ir pamėgino iš naujo.
Jis spėjo perskaityti kelis pirmuosius rezultatus, kai telefono ekranas ūmai persimainė ir pats įrenginys ėmė skambėti bei vibruoti jo delne.
- Neįtikėtina, – burbtelėjo apstulbęs vaikinas. – Tik paminėk velnią...
Jam skambino Alicija iš SŽK. Išvydusi jos ID, Beata tik kilstelėjo antakį. Nojus atsakė jai tuo pačiu.
- Alio?
- Sveikas, Nojau, – pasisveikino agentė. – Tikiuosi, nesutrukdžiau?
- Ne, Alicija... Nesutrukdei nė kiek. Kas... kuo galėčiau padėti?
- Hmm... Tiesiog nusprendžiau patikrinti, ar gerai laikaisi ir ar neįsivėlei į kokią nors bėdą, – atsiliepė ji neutraliu balsu. – Tikiuosi, tu ir Beata jau įsikūrėte ir susipažinote su kaimynais?
- Žinai, Everesto variantas man patinka daug labiau, – šiek tiek pagalvojęs tarė Nojus. – Jis bent jau nevynioja į vatą. Tu stebėjai mano telefono naršyklę, tiesa?
Porą sekundžių buvo tylu. Tada Alicija trumpai susijuokė.
- Ne tiesiogiai. Stebėjimo algoritmas informavo mane apie panaudotus tam tikrus raktinius žodžius, į kuriuos SŽK turėtų raguoti.
- Kietai, – palinksėjo Nojus.
- Tai? – paragino ji. – Ar turėčiau išsiųsti žmogų tavo adresu, ar tai tik paprastas akademinis susidomėjimas kanibalizmo aukomis? Kas vyksta, Nojau?
- Kadangi pati paskambinai, galbūt mes išsiaiškinsime daug greičiau, – nutarė jis. – Gal kažkas išties vyksta, o gal mudu su Beata įtarinėjame be reikalo. Tačiau prieš pranešdamas problemą, norėčiau kad atsakytum į du klausimus.
- Klausk.
- Gerai. Pirmas klausimas. Ar yra kokia nors nervų ar psichikos liga, kuri galėtų persikelti į Srautą po mirties?
- Žinau vieną, – atsakė Alicija po trumpos pauzės. – Religija.
- Tai... – Nojus akimirką užsikirto, sutrikęs. - Tai juk ne liga?
- Juokauju, – atsiduso moteris. – Bet jei padirbėtum mano vietoje kokį dešimtmetį, pradėtum galvoti panašiai. Rodos, Gaudemundos testas turėtų išfiltruoti visus religinius fanatikus, bet jie nuolat praslysta į Regiją. Arba “atranda tikėjimą” jau patekę čionai. Nepaisant visų istorinių duomenų, kuriuos sukaupėme šioje pusėje. Nesupaisysi.
- Aha... – Nojus nežinojo, kaip turėtų reaguoti į tokį pareiškimą. – O kaip dėl tikrų ligų?
- Ne, Nojau. Fizinio pasaulio ligos čionai nepersikelia. Nei nervų, nei kažkokios kitos. O jei žmogus miršta būdamas silpno proto, tokiam net nelemta įveikti Gaudemundos testą. Jie ramiai iškeliauja į Srauto žiotis.
Alicijos atsakymas kol kas sutapo su Hermio pateiktuoju.
- Gerai, kitas klausimas, – tęsė Nojus. – Kanibalizmą išgyvenusios aukos. Ar yra kokie nors požymiai, pagal kuriuos būtų galima jas atpažinti?
- Man tikrai nepatinka, kur krypsta tavo smalsumas...
- Tai susiję su mūsų stebima situacija, – skubiai paaiškino Nojus.
- Mūsų? Beata dabar su tavimi?
- Ji... žiūri pro langą ir viena ausimi klausosi mūsų pokalbio, – jis dirstelėjo į mergaitę, kuri išties sėdėjo ant palangės ir stebėjo saulės nušviestą alėją apačioje. – Tai?
- Tie požymiai priklauso nuo to, kaip stipriai auka buvo pažeista, – nenoriai paaiškino Alicija. – Jei pasikėsinimas buvo sustabdytas laiku, tuomet ir nuostoliai minimalūs. Keli dingę prisiminimai, ne daugiau. Tokia auka niekuo neišsiskiria iš minios, skirtumas gali būti užfiksuotas tik su specializuota įranga.
- Praleiskime visus lengvus atvejus, – pasiūlė Nojus. – Tarkime, jog auka prarado ne tik daugumą prisiminimų, bet ir daugumą... kitų dalykų. Kas tada?
- Tada jau kiekvienas supras, jog įvyko kažkas negero. Toks žmogus bus arti suirimo ribos. Beveik nekalbės, beveik nieko neprisimins ar nesuvoks savo situacijos, – išvardino Alicija. – SŽK archyvuose tokias bylas galima suskaičiuoti ant pirštų. Jos neįtikėtinai retos.
- Ar tokią informaciją galima rasti viešosiose bibliotekose?
- Čia jau trečias tavo klausimas, Nojau.
- Aš ką tik sugalvojau ketvirtą ir penktą, – atrėžė jis. – Jei turi laiko stebėti mano telefoną, tuomet maloniai prašom prisidėti prie jaunųjų detektyvų kompanijos, Alicija. Galbūt išgelbėsime vieną kitą gyvybę.
- Na gerai, supratau. Ne, bibliotekose neturėtų būti jokios informacijos apie kriminalinius tyrimus.
- O apie kritinius nulinės kategorijos požymius?
- Ak, apie šituos... Taip, kažkuri gildija yra išleidusi keletą brošiūrų tuo klausimu. Pamenu, mūsų biuras užprotestavo, jog tokie dalykai neturėtų būti prieinami viešai. Nieko nepešėme.
Taigi, informacija buvo ir Hermis ją nutylėjo. Gal pats nežinojo?..
- Ketvirtas klausimas. Ar mirusiems sutuoktiniams dažnai pavyksta susitikti vienas kitą Regijoje po mirties?
- Apie tokius dalykus mes paprastai sužinome per žinias, – sumurmėjo Alicija. Nojus išgirdo, kaip fone ėmė tarškėti kompiuterio klaviatūra. – Jie pakankamai reti. Pamenu gal du atvejus per paskutinius dešimt metų. Ir aš jau matau, kur visi šie klausimai veda. Tavo pastate yra registruota viena pora. Marekas ir Kamila. Ar kažkuris iš jų panašus į užpuolimo auką?
- Tai ne Marekas ir Kamila, – paneigė Nojus. – Savo akimis jų nemačiau, tačiau Beata kalbėjosi su jais vakar. Abu atrodo sveiki ir laimingi. Verčiau patikrink 705-tą numerį.
- Oliveris Foras? – sumurmėjo Alicija po akimirkos. – Bet jis gyvena vienas.
Regis, SŽK gyventojų registras rodė daug išsamesnius duomenis, nei vieša duomenų bazė. Nojus dabar žinojo keistojo vyro pavardę.
- Ta proga paskutinis klausimas, – tarė jis. - Ar gyvenamos vietos registracija yra absoliučiai privaloma?
Šį kartą tyla užtruko daug ilgiau.
- Nojau, ar Oliverio Foro bute gyvena dar kažkas? – galop paklausė Alicija.

***

SŽK agentės nuotaika pasikeitė vos tik Nojus papasakojo visus pastaruosius įvykius. Jis nutylėjo savo įtarimus nujausdamas, jog kriminalistė bus sukaupusi nepalyginamai daugiau patirties. Pateikė tik faktus.
- Jei tai būtų bet kuris kitas atvejis, aš tiesiog užregistruočiau papildomą asmenį nekeldama triukšmo, – murmėjo Alicija, kažką spausdindama klaviatūra.
- Tačiau jūs registruojate nulinės kategorijos asmenis atskirai, – paspėliojo Nojus, – ir žinote, kur jie visi gyvena.
- Be komentarų, – atsikirto ji. Lyg būtų susidūrusi su įkyriu žurnalistu.
- Oho... Man dar neteko girdėti aiškesnio “taip”, ištarto kitais žodžiais, – nesusilaikė jis.
- Gerai, Nojau. Tavo istoriją išgirdau ir reikalą supratau. Bet dabar judviem metas liautis žaidus detektyvus, – pareiškė Alicija daug griežtesniu balsu. – Artimiausiu metu Oliverį patikrins mūsų žmogus. O judu užsiimkite reikalais, kurie nekeltų aliarmo mano telefone, gerai? Pažadu, jei aptiksime kažką išties blogo, aš pati paskambinsiu tau ir padėkosiu už iniciatyvą...
- Jis išeina iš pastato! – ūmai šūktelėjo Beata nuo palangės. – Jie abu. Oliveris išsiveda moterį į miestą!
- Ką? – po akimirkos Nojus jau stovėjo šalia mergaitės, žvilgsniu sekdamas jos pirštą.
Išties, tai buvo Oliveris. Ir jis iš karto atpažino jau regėtą moterį, kurią vyras vedė laikydamas už rankos.
- Kas ten vyksta? – paklausė Alicija. – Nojau?
- Regis, mūsų įtariamasis išsiveda žmoną į miestą, – atsiliepė jis.
Pakvėpuoti grynu oru? Ar dėl to, jog Oliveriui irgi nepatiko sutapimų skaičius?..
- Aš seksiu juos iš paskos! – Beata nušoko nuo palangės ir, nelaukdama atsakymo, išbėgo pro duris.
- Ką? Judu neseksite niekam iš paskos! – stūgtelėjo agentė kitame ryšio gale. – Ar ji jau pamiršo, kas nutiko su Audre Devero? Nojau, pasakyk jai...
- Alicija, ji jau išbėgo, – kantriai paaiškino Nojus, skubėdamas Beatai įkandin. – Ir... ir panašu, jog aš nepavysiu jos, nes liftas jau pajudėjo.
- Sušiktai neįtikėtina – plūdosi SŽK agentė. – Lik pastate, Nojau! Aš paskambinsiu į jos numerį ir liepsiu jai grįžti!
Nutrūkus ryšiui, jis akimirką dvejojo. Tačiau netrukus pasuko prie laiptų, ketindamas palaukti mergaitės prie įėjimo į pastatą. Nuojauta kuždėjo, jog paveikti Beatą grasinimais Alicijai vargu ar pavyks.
Ir išties, vos pasiekus pagrindinį įėjimą, jo telefonas suskambo dar kartą.
- Ji ignoruoja mano skambutį, – prakošė moteris nieko gero nežadančiu balsu.
- Turbūt nutildė telefoną, kad Oliveris neišgirstų. Ji pakankamai gudri, – linktelėjo Nojus. – Kol kas matau juos visus. Traukia tiesiai Ironijos aveniu, į dešinę nuo Bruno bokšto. Artimiausią sankryžą kirto tiesiai.
- Man atrodo, liepiau likti viduje? – urgztelėjo Alicija, tačiau tuoj pat giliai atsiduso. – Na nesvarbu. Nojau, privalai sulaikyti mergaitę. Aš patikrinau Oliverį Forą, jis dirba inžinieriumi Regijos Perimetre. Tai reiškia, jog jam pagal darbo pobūdį priklauso keli papildomi IP. Ir jeigu jis išties daro kažką blogo tai moteriai, jo IP gali būti daug aukštesnis nei pažymėta duomenų bazėje. Siūlau dabar pat panaudoti optimalią formą ir pasivyti Beatą, kol ji nepakliuvo į bėdą...
- Aš dar nė karto nenaudojau optimalios formos, – pertraukė jis. – Patarsi, kaip tą išmokti ypač greitai?
- Šūds... Aa... Gerai. Apsidairyk aplink save. Ar matai kokį nors nedidelį plyšį sienoje ar kur kitur?
- Plyšį... – Nojus lėtai apsuko ratą aplink savo ašį, dairydamasis. Jo nuostabai, Venecijos aplinka keistai stokojo plyšių. Net tarpai tarp akmens luitų jo daugiaaukščio sienoje buvo idealiai vienodi, be jokių statybos defektų. – Ar skylė gatvės žibinto ornamente tinka?
- Puiku. Dabar gerai pažvelk į tą skylę ir įsivaizduok, jog esi toks mažas, jog sutelpi į ją. Įsivaizduok save besislepiantį nuo kažkokio pavojaus tame plyšyje. Pavyzdžiui, nuo Oliverio.
- Jis neatrodo toks baisus, jog užsinorėčiau slėptis, – sumurmėjo Nojus.
Jo nuomone, Oliveris labiau panašėjo į vaiduoklį. Tokį, kuris pats slėptųsi nuo Nojaus spintoje.
- Įsivaizduok, jog Everestas ieško tavęs, kad nutvėręs išsiųstų atgal į Sapnų Sferą, – paslaugiai pasiūlė agentė.
Nojus atsiduso, tada pamėgino įsivaizduoti save, sutelpantį į minėtą plyšį. Ar jis privalėjo kažko bijoti, kad optimali forma suveiktų? Kol kas jis regėjo tik du atvejus, kai žmonės virto švytinčiais taškais. Audrė Devero “optimizavosi”, kad pasislėptų nuo savo aukų rūsyje ir užkluptų juos nepasiruošusius. Kitas atvejis įvyko tarpinėje stotyje, kai Srauto pašaukti keleiviai virto šviesos kamuoliais. Jie tikrai nieko nebijojo, nuo nieko nesislėpė ir tuo metu netgi nežinojo, kaip tą padaryti. Instinktas?
- Jei tau vis dar nepavyksta, tuomet greičiausiai dėl to, jog per daug galvoji, – pakomentavo Alicija kitame ryšio gale. – Tai kažkas panašaus į vaikišką norą tapti kuo mažesniu, kad išvengtum pavojaus. Man kitaip netgi sunku nusakyti šį procesą. Jis tampa gan įprastas vos po kelių bandymų...
- Gerai, aš plyšyje, – pertraukė Nojus, ūmai atsidūręs žibinto viršuje, tarp gerokai išaugusio ornamento metalo vingių. – Nežinau, kaip vis dar girdžiu tave, nes mano rankose tikrai nėra jokio telefono, juolab pačių rankų.
- Smulkmenos, – tarė Alicija. – Gerai. Dabar tu mažas ir sunkiau pastebimas. Pasivyk Beatą, kol ji dar nedingo iš akių. Neapribok savęs iki pėsčiojo greičio - optimali forma be vargo gali pasiekti kelių šimtų kilometrų per valandą greitį. Priversk mergaitę grįžti namo. Aš jau išsiunčiau jūsų kryptimi patrulį.
- Patrulis sulaikys Oliverį?
- Ne. Pirma bus atliktas tyrimas, pagal visas taisykles. Manyk, jog tavo parodymai pakankami, jog susirūpinčiau, tačiau nepakankami Oliverio sulaikymui. Man reikia daug rimtesnių įrodymų, Nojau. Atleisk.
Dar kartą paraginusi vaikiną paskubėti, Alicija nutraukė skambutį.
Mėgaudamasis naujais pojūčiais, Nojus pirma atsargiai pakilo virš alėjos medžių viršūnių. Atliko kelis staigesnius manevrus, stengdamasis perprasti navigaciją be kojų. Tada pastebėjo, jog alėja atrodo daug tuštesnė nei prieš kelias akimirkas.
Tiek Oliveris Foras su savo žmona, tiek Beata pradingo be pėdsakų.