Sugrįžimas. Burtininkai-26

Žaižara įvirto menėn su žiežirbų spiečiumi ir linksmai šūktelėjo:
    - Na, sveiki visi! Kaip laikotės?
Niekas neatsiliepė. Tik Sykas krenkštelėjo:
    - Che! Nelabai skubėjai, Žaižarėle.
    - Užtat pagalbą atsivedžiau. O kas gero pas jus girdėti?
    - Che! – krenkštelėjo. – Kad nei gero, nei blogo.
    - Ponia ragana! – klyktelėjo kažkuri tarnaitė. – Pagrindiniai vartai dega!
Žaižara ir Sykas puolė prie lango. Degė ne vartai, o už vartų. Žaižara ramiai paaiškino:
    - Na, viso labo atvyko Baltosios magijos Magistrė Naktižiedė.
    - Che! – krenkštelėjo Sykas. – Tai tu ją pakvietei? Rodos sakei, kad Margenį kviesi? Ar ne ten pataikei?
    - Ten. Tai Margenis ją pakvietė.
      Ragana patraukė prie Sapnio, kuris stovėjo atsirėmęs į durų staktą.
    - Na, sveikas.
    - Sveika gyva ir tu, ponia ragana. Pasiilgau tavęs. Čia nė pasišnekėt nėra su kuo. Burtininkas tik krenkščia ir dejuoja, o visi kiti…
    - Taip ir maniau, - vyptelėjo Žaižara. – Na, įdomybės mūsų, rodos, dar tik laukia. Todėl tu geriau eik nusnūsti. Aš duris pasaugosiu.
    - Ačiū. O tai mano brolių ir tėtušio iš akių išleist negalima. Tiesa, kai burtininkui įgriso, tai sutramdė kiek.
Ragana peržvelgė bajorus. Šie buvo sudribę kas kur ir miegojo.
Žaižara ištraukė iš krepšio butelį vyno ir padavė Sapniui:
    - Imk. Labai geras.
Vyras linktelėjo ir patraukė prie židinio, kur išgėrė vyno ir išsyk užmigo krėsle. O Žaižara užėmė jo vietą prie durų.


Ąžuole ąžuolėli!
Bernužėli sakalėli!
Kelki iš saldaus miegelio,
Kelki iš saldaus miegelio…

Ąžuole ąžuolėli!
Bernužėli sakalėli!
Pabalnoki juodą žirgą,
Pabalnoki juodą žirgą…

Ąžuole ąžuolėli!
Bernužėli sakalėli!
Pagaląski kalaviją,
Pagaląski kalaviją…

Ąžuole ąžuolėli!
Bernužėli sakalėli!
Reiks į mūšį stoti,
Reiks į mūšį stoti….

Ąžuole ąžuolėli!
Bernužėli sakalėli!

Daina čiurleno lyg upelis pavasarį. Ją dainavo švelnus balsas, kurio negalima buvo su niekuo supainioti. Protarpiais balsas šnarėjo ir šiureno tarsi laužo liepsna. Ir niekas be jo, be to bernelio, kuriam buvo skirta daina, negalėjo suprasti žodžių. Burtininkas Margenis kurį laiką dar klausėsi dainos. Tada atmerkė akis.
Gulėjo lygioje pievoje. Šalia sėdėjo Naktižiedė. Ji laikė burtininko ranką ir tyliai dainavo. Aplinkui liepsnojo ugnies ratas.
    - Atsigavai? – šyptelėjo burtininkė. – Tu gerokai pavargęs. Aš jau senokai laukiu.
    - Ir jaučiuosi prastai, - išspaudė Margenis. – Trys transformacijos per tokį trumpą laiką – tikrai perdaug.
    - Na, kolei kas niekas aplinkui nejuda, nepuola. Todėl dar gali kaupti jėgas. Tačiau manau, kad mums reikia eiti vidun.
    - Einam, - sunkiai atsistojo burtininkas.
Naktižiedė prisisegė kalaviją ir, kažką sumurmėjusi po nosim, mostelėjo ranka. Ugnies liežuviai ėmė blėsti.
Kol ugnis dar neleido išeiti iš rato, burtininkas sugriebė Naktižiedę už rankos. Smaragdinės burtininko akys pritvinko vakarės rasos. Rudose burtininkės akyse plaukiojo ūkas. Tarytum sklaidytųsi paskutiniai užgesintos gaisravietės dūmai. Nereikėjo žodžių. Užteko, kad susikibo už rankų. Stovėjo greta. Veidas į veidą.
Tą akimirką miške. Kažkur dar labai toli. Bent jau jiems taip pasirodė. Trakštelėjo šakelė po atsargiai statoma koja. Ir burtininkai tą pat akimirką susiglaudė nugaromis spausdami rankose kalavijus. Aplinkui vis dar viešpatavo tyla. Tačiau tai jau nebebuvo ta pati tyla. Aplinkui viskas pulsavo laukimu ir baime. Kažkas buvo tame dabar jau vakaro miglų apgaubtame miške. Artėjo kažkas didelis ir grėsmingas. Galbūt tai sėlino Empūsa ir jos šeimininkas. Abu atkeliavę iš nematomų laiko tolių.


Kurį laiką jie dar klausėsi grėsmingos tylos. Nieko. Tačiau dabar jau žinojo, kad siaubas artėja. Amuletai ėmė blyksčioti ir pašėlusiai siūbuoti.
    - Laikas eit, - pasakė Margenis.
    - Taip. Gaila, kad neturim žirgų.
    - Na, ligi Vijūno dvaro nueisim ir pėsčiomis.
    - Ligi dvaro taip. Tačiau nesėdėsi gi ten rankas sudėjęs. Reikės tos Empūsos ir žynio ieškoti. Mes nežinom kas vyksta apylinkėse.
    - Taip. Reikės ką sugalvoti.
    - Eime. Gal dvare kas išeitį pasiūlys.
Abu patraukė link vartų, vis dar atidžiai įsiklausydami į tylą.
Margenis kalavijo rankena pabeldė į vartus. Ir tas garsas tyloje nuaidėjo lyg griaustinis.
    - Ei! Žaižara! Atidaryk! Už vartų labai jau nejauku.
Viršutiniame lange, kur degė žiburys, šmėstelėjo šešėlis.
    - Tuoj! Sapnys nuėjo vartų atrakinti.
    - Užsirakinę, - burbtelėjo Naktižiedė. – Galima pamanyti, kad užraktas kuo nors pagelbės.
    - Na, vis būtų šiokia tokia kliūtis. Bent jau Empūsai. Ji lyg ir neskraido.
Brakštelėjo užraktas.
    - Labą vakarą, ponai burtininkai.
    - Nesakyčiau, kad tas vakaras toks jau labas, - skambiai nusijuokė Naktižiedė. – Tačiau matyti draugišką veidą visada malonu.
    - Vartų nerakink, - paliepė Margenis. – Pats užrakinsiu.


    - Labas vakarėlis visiems! – pašaipiai šūktelėjo Margenis, žengdamas per slenkstį.
Atsakė jam tik Sykas ir Žaižara. Visi kiti baimingai gūžėsi. Kregždūnė gulėjo eilinį kartą nualpus. O bajoras Vijūnas gaižiai išsišiepė:
    - Kokia garbė! Trys burtininkai ir ragana mano dvare. Tokios smagios kompanijos dar niekada neturėjau.
    - Užsičiaupk, tėve! – piktai metė Sapnys. – Vis dar vaipaisi kaip juokdarys. Tik kepurės su skambalėliais trūksta.
    - Tai užauginau sūnelį ąžuolėlį…. – buvo bepradedąs Vijūnas.
Tačiau prie jo prišoko Naktižiedė:
    - Klausyk, bajore, mes tau ne Žaižara ir ne Sykas. Dar kartą prasižiosi… Sugalvosiu tau tokią bausmę, kad Empūsa pasirodys tik meilus kačiukas.
Vijūnas susigūžė lyg kuolu per galvą gavęs.
    - Na, va. Šitokią kalbą, rodos, ir tu supranti, - paniekinamai metė burtininkė.
Menėje įsiviešpatavo mirtina tyla.
Tada visi trys burtininkai pasitraukė į nuošalesnį kampą. Žaižara mostelėjo Sapniui saugoti duris ir nusekė paskui.
    - Na, ponai burtininkai, - paklausė priėjusi, - tai ką dabar darysim?
    - O ką čia bepadarysi. Mums su Naktižiede žirgų reikėtų. Bet, kaip suprantu, dvare nė vieno nebeliko.
    - Yra vienas. Tačiau jis žirgo vardo nevertas. Nebent… Sapny, eik šen!
    - Na?
    - Burtininkams žirgų reikia. O ir mums praverstų.
Sapnys kiek pagalvojo, o paskui netvirtai tarė:
    - Jeigu ta… Empūsa dar neprasisuko, tai už poros varstų yra senos arklidės. Tėvas neseniai pirko naujų ir paliko ten, nes dvaro arklidėse vietos nebuvo.
    - Che! Pora varstų… - numykė Sykas. – Kad šiaip, tai pasišvilpaudami nueitume. O dabar…
    - Josiu aš, - pasisiūlė Žaižara. – Ant asilo.
    - Negalim, vaikeli, tavęs vienos išleisti. Che! Che! – pasipriešino Sykas.
    - Negalim, - sutiko ir Naktižiedė. – Tačiau mes su burtininku Margeniu negalim joti.
Sykas liūdnai atsiduso:
    - Che! Aš josiu. Che! Che! Tiek pagelbėt dar sugebėsiu.
    - Nežinau, - prikando lūpą Naktižiedė. – Margeni?
    - Neturėtume jų išleisti. Tačiau kitos išeities, rodos, nėra. Žirgų mirtinai reikia.
    - Gal Sapnį su burtininku išleisti? – pasiūlė ragana.
    - Ne! Ne! Ne! – ėmė protestuoti visi trys burtininkai.
    - Jeigu man, Žaižarėle kas nors nutiktų… che! che!, tu viena gal ir sugrįžtum. O Sapnys – tikrai ne. Che! O žirgai dabar svarbiau nei visa kita.
    - Tikriausiai… - atsiduso ragana. – Todėl nėra čia ko delsti. Jojam!
    - Taip. Delsti nėra prasmės. Paimk, Žaižara, Šventosios ugnies. Gal padės…
    - Kodėl turėtų nepadėti, burtininke Margeni? – nustebo ragana.
Burtininkai susižvalgė.
    - Supranti… - pradėjo Margenis, - Senojo Egipto žyniai buvo ir Šventosios ugnies saugotojai. Taigi, Žemėje tas Leidas dabar yra seniausias Šventosios ugnies saugotojas. Jis ir už deivę Gabiją senesnis.
    - Todėl nežinia, kokią galią jis turi Šventajai ugniai, - užbaigė Naktižiedė.
    - Nieko sau… - išplėtė akis Sapnys.
Tuo metu kažkas nerimastingai pabeldė į langą. Visi pašoko kaip įgelti, o Kregždūnė vėl nualpo. Tačiau į ją jau niekas nebekreipė dėmesio. Net tarnaitėms pabodo aplink bajorę šokinėti.
Margenis prišoko prie lango ir atidarė jį. Vidun šmurkštelėjo du šešėliai, o už vartų pasigirdo tylus urzgimas ir miauksėjimas.
    - Savi, - nusišypsojo Naktižiedė. – Įleisk, Margeni.
Po akimirkos paukščiai jau tupėjo šeimininkams ant pečių, o žvėrys įsitaisė prie burtininkų kojų.
    - Na, va, - pasakė Naktižiedė, - ir turim pagalbininkų.


Sykas su Žaižara iškeliavo ankstyvą rytmetį. Danguje piktai tebežioravo pilnatis, kurią nemaloniai atspindėjo tūkstančiai žvaigždžių. Burtininkas lingavo balne ant savo klipatos, o ragana apžergė asilą.
Lyti nustojo. Užtat negailestingai draskėsi šiaurys, kuris šiuo metų laiku buvo neįprastas. Oras taip atšalo, kad rodės tuoj tuoj pradės snigti. Per vėjo šniokštimą nieko daugiau nebuvo girdėti. Tik kartais virš galvų ūkteldavo Apuokas. Jis tai dingdavo tamsoje, tai vėl pasirodydavo. Savo ūktelėjimu lyg ir pranešdavo kažką. Nei Sykas, nei Žaižara jo nesuprato. Gal tik iš paskos tipenantis Vilkas. Todėl kiekvieną sykį, kai Apuokas išnerdavo iš tamsos, ragana neramiai žvalgėsi į Vilką. Ir nurimdavo, nes tas nekreipė jokio dėmesio į paukščio klykavimus.
Apuokas vėl išniro iš tamsos ir pratisai suūkė. Žaižara nespėjo nė apsižvalgyti, o Vilkas, tyliai viauktelėjęs, dingo priekyje. Apuokas gi įsitaisė raganai ant peties ir, rodos, užsnūdo.
    - Kas gi tai? – tyliai paklausė ragana. – Ar tai sargybos perdavimas, ar…
Ji nesuspėjo nieko daugiau paklausti, o Sykas – atsakyti. Apuokas piktai šaižiai klykdamas vėl šovė į viršų. Iš kažkur atsirado Vilkas ir gailiai inkšdamas įsitaisė tarp arklio ir asilo.
    - Didįjį Užkeikimą! – riktelėjo Sykas. – Viens, du, trys!
Jie suspėjo. Vos tik ištarė paskutinius žodžius ir juos apgaubė ugninis kupolas, miškas atgijo: ėmė piktai staugti, loti, urgzti, dūsauti, šiurenti, verkti…
    - Ir kas gi čia, kad juos kur Giltinė?!
    - Nežinau, vaikeli. Nieko gero, kaip matyti… Che! Che!
Ugnies kupolo pakraščiais šmirinėjo šešėliai. Jie dar saugojosi šviesos, tačiau aiškiai ketino pulti. Žaižara atsigręžė į Syką, norėdama paklausti, tačiau tai, ką ji išvydo, išgąsdino. Geraširdis burtininko veidas buvo persikreipęs. Jis visas tirtėjo ir grabaliojo aplink kaklą, tarsi mėgindamas nuo jo atplėšti kažkieno kibias rankas. Žaižara vikriai nušoko nuo asilo ir griebė burtininko arklį už apynasrio. Tą akimirką Sykas kaip maišas nudribo žemėn.
    - Burtininke! Burtininke, kas tau? Ar girdi mane? Sakyk, kas tau?
Sykas nieko neatsakė. Jis tik gargaliavo ir grabaliojo aplink kaklą. Lūpos pamėlo. Akys išsprogo. O Žaižara tik puldinėjo aplink, nieko nesuprasdama.
Staiga gūdžiai sustūgo Vilkas.
    - Ša! Ar nenutilsi?! Ko dabar?
Vilkas nekreipė į ją jokio dėmesio ir staugė toliau. O po akimirkos kažkur viršuje nuaidėjo bjaurus juokas. Ragana pakėlė akis ir sustingo žado netekusi. Tamsiame dangaus fone virš apsauginio kupolo palinko to bjauraus juoko sudarkytas blyškus milžiniškas veidas.
    - Ką, raganėle, nesitikėjai? Cha-cha-cha!
    - Utis… - iškvėpė Žaižara, o mintyse pasigailėjo, kad ji – ne Kregždūnė ir negali bajoriškai nualpti. Tada nematytų to šlykštaus snukio ir negirdėtų bjauraus balso.
    - Ką, raganėle, susimovei? Nesupratai, kad skarmalius Utis – visai ne Utis, o galingas burtininkas. Žynys. Toks, kokio Žemėje nėra. Manęs niekas nenugalės! Niekas! Cha-cha-cha!
    - Klysti! – staiga supyko Žaižara. – Vis tiek rasi galą! Nesuprantu tik, už ką tą vargšą Syką kankini?
    - Tai jis ir nereikalingas. O kitiems bus pamoka. Noriu, kad grįžtum ir pasakytum visiems, kad manęs nė Didysis Užkeikimas nesustabdys! Jūs ne tik kovoti, apsiginti nuo manęs nesugebėsite, jei panorėsiu.
    - Tai kodėl manęs nepribaigi, a?
    - Jeigu negrįžtumėt abu, tai niekas nesužinotų kas nutiko. O aš noriu, kad papasakotum… Cha-cha-cha! Ir dar noriu, kad bijotum!
Ir veidas dingo.
Žaižara dar kelias akimirkas klūpojo prie Syko kūno. Tačiau nieko daugiau neatsitiko. Ji vėl palinko virš burtininko. Tik jam jau niekuo nebegalėjo padėti. Sykas buvo negyvas.
    - Tokios tokelės… - burbtelėjo sau po nosim. – Vadinas, dabar keliausim šitaip.
Ragana nuėmė Didįjį Užkeikimą ir patraukė toliau. Aplinkui viskas nurimo. Apuokas vėl įsitaisė raganai ant peties. Vilkas tepeno priekyje. Iš paskos kinknojo asilas, nešdamas Syko lavoną.


Grįžo ragana vidudieny. Parsivedė šešis puikius žirgus.
    - Sveikučiai! – linksmai šūktelėjo. – Kaip gi jūs visi gyvuojate?
Ją pasitiko tyla. Žmonės žiūrėjo įtariai, burtininkai – susirūpinę.
    - Sveika gyva, - pagaliau atsiliepė Margenis. – Žirgus, kaip matau, parsivarei.
    - O taip! Puikių žirgų radau.
    - O dievai nemirtingieji! – sukvykė Vijūnas. – Jie dar ir mano žirgus…
Dėmesio į jį niekas nekreipė. Tik Žaižara mestelėjo:
    - Liaukis! Namai dega, o jis arkliais rūpinasi.
Tada nerūpestingai pasakė:
    - Na, ponai burtininkai, malonėkit paskui mane. Žirgus apžiūrėsit.
Prie žirgų Naktižiedė nebeištvėrė:
    - Gana jau! Gana! Sakyk, kas atsitiko.
Žaižara nervingai apsižvalgė:
    - Tyliau. Mum, man regis, visai nereikia panikos.
    - O Praamži! – tyliai aiktelėjo Naktižiedė. – Nebegąsdink, pasakok!
Žaižara, vis apsižvalgydama, viską papasakojo. Kurį laiką buvo tylu, kol galų gale Margenis pareiškė:
    - Vadinas, bus sunkiau nei manėme. Bet dabar turime grįžti. Jie ten mūsų jau pasigedo.
    - Manau, - pradėjo Naktižiedė, - pasakysim, kad Sykas išjojo namo.
    - Tiks, - tvirtai pareiškė Margenis. – Ką čia beprigalvosi.
    - Puiku, - linktelėjo Žaižara.
Jie jau lipo laiptais ir žengė pro duris, kai kieme pasigirdo triukšmas. Tarp kojų vikriai šmurkštelėjo Vilkas ir Lūšis. O virš galvų pralėkė paukščiai.
    - Kas gi čia? – nervingai paklausė Žaižara.
    - Nežinau. - burbtelėjo Margenis. – Tu lik čia. Mes einam.
Burtininkai keliais šuoliais išlėkė kieman. Žirgai blaškėsi kaip patrakę. Tačiau nieko nebuvo matyti. Tik burtininkų amuletai ėmė neramiai blyksčioti. O prie vartų piktai urzgė Vilkas ir purkštavo Lūšis. Paukščiai buvo dingę.
    - Kažkas artinasi… - sušnabždėjo Naktižiedė. – Kaip manai, tai jis?
    - Ko gero, ne, - taip pat tyliai atsakė Margenis. – Greičiausiai vėl ta valkata Empūsa. Reikėtų ją kuo greičiau sudoroti. Nesmagu kai aplinkui valkiojasi.
    - Tu teisus, žinoma. Tik ką su ja daryti?
Abu kiek patylėjo atsargiai visais pojūčiais tyrinėdami aplinką.
    - Man rodos, kad ji vaikšto aplinkui, tačiau jaučia mus ir nenori artintis.
    - Gal… - pritarė Margenis. – Vertėtų kam nors išeiti už vartų ir ją pričiupti.
    - Turbūt eiti ruošiesi tu? – pašaipiai paklausė Naktižiedė.
    - Žinoma, aš. Tu lik čia. Vis tiek nežinia, ar aš ją rasiu, ar ji puls tave, kai tik aš išeisiu už vartų. Juk nežinom ką ji galvoja ir ko nori.
    - Klausyk, Margeni, man kažkodėl atrodo, kad Leidas prie tos Empūsos iššaukimo neprisidėjo.
    - Eik jau!
    - Jinai jam tokia pat pavojinga kaip ir mums. Juk Empūsa – Hado pavaldinė. Vadinasi ji jokiam burtininkui nepaklūsta. Esu tikra, kad net Leidas nėra toks galingas.
Jie ilgokai klausėsi. Empūsa, jeigu tai buvo ji, atrodo, pasitraukė. Žirgai aprimo. Nurimo ir žvėrys, grįžo paukščiai.
    - Reikėtų žirgus laikyti arčiau savęs.
    - Taigi. Bet viršun jų nevesi.
Tuo metu žemyn nulipo Žaižara.
    - Na, kas čia vyksta?
    - Nežinia. Ko gero, aplinkui valkiojasi Empūsa, - paaiškino Naktižiedė.
    - O Didžioji Rage! Nenorėčiau dar kartą pamatyti tai, ką mačiau anąkart.
Visi dar kurį laiką klausėsi garsų už vartų. Tačiau ten jau buvo tylu.
    - Žinot, ponai burtininkai, žmones reikėtų išvesti kur nors kitur.
    - Taip, - atsiliepė Margenis. – Mes irgi apie taip galvojom. Turbūt geriausiai tiktų bajoro Vijūno rūsiai.
    - O žirgai? – paklausė Naktižiedė.
    - Žirgai… Įėjimas į rūsius juk iš kiemo pusės. Tai šalia ir juos galima laikyti.
    - Puiku! – tarė Žaižara. – Liepsiu žmonėms susirinkti daiktus ir kraustytis. Maisto ir vyno rūsiuos užteks.
    - Eime! – mostelėjo Margenis. – Žirgai aprimo. Gal toji Empūsa tiesiog pro šalį praėjo.
    - Kur gi ne! – pasišaipė Naktižiedė. – Pasivaikščioti.


Ligi pietų visi buvo perkraustyti į rūsį. Kregždūnė raukė nosį ir dejavo.
    - Užsičiaupk kvaiša! – suurzgė Vijūnas. – Ir be tavo maivymosi gyvenimas apkarto.
    - Pats apkartinai gyvenimą ir sau, ir kitiems! – pyktelėjo Sapnys. – O dar tiesos nesakai.
Vijūnas neramiai pasimuistė, bet nutylėjo.
    - Klausyk, bajore, - Naktižiedė priėjo artyn. – Suprantu, tau sunku pripažinti, kad per neišmanymą prikrėtei tiek kvailysčių. Betgi dabar tau ir tavo šeimai gresia didelė bėda. Juk Vaukšlys jau dabar nei gyvas, nei miręs.
Nors Vijūnas tebetylėjo, tačiau buvo akivaizdu, kad norėtų išsipasakoti. Ir po keleto slogios tylos akimirkų Vijūnas prabilo.
    - Gerai. Aš turiu ką papasakoti.
Margenis linktelėjo ir patraukė į koridorių. Kiti nusekė iš paskos. O Sapnys atsirėmė į durų staktą.
„Kad jį kur! – mąstė sau. – Jeigu tik iš šitos košės gyvas išsikapstysiu, mesiu viską ir vyksiu mokytis į Atirksą. Tegul tėvas ir pinigų neduos. Badu nemirsiu. “
Tuo tarpu Vijūnas pasakojo:
    - Tiesą pasakius, Empūsa atsirado pirma. Prisiekiu dievais nemirtingaisiais, aš nežinau iš kur ji. Nė nežinojau kaip ji vadinasi. Bet turiu didelę biblioteką. Dar mano senelis kur nutverdamas visokių retų knygų prisipirko. Ir suradau ten ko ieškojau. Aplink mano dvarą valkiojosi kažkokia pabaisa, Empūsa vadinama. O ir Vaukšlys nebuvo pirmoji auka. Radom galvijų ir žvėrių su tokiom žaizdom. Ir kumečių keletą. Tai ir nusprendžiau, kad tik tų laikų burtininkas galėtų ją įveikti. Galų gale sugalvojau iš kur galima tokį burtininką pasikviesti. Apgavau aš burtininką Kodį. Žinojau, kas tame sarkofage. Tik negalėjau jo pažadinti. Didžiausia mano klaida, jog maniau, kad tokį galingą burtininką galėsiu į savo pusę pinigais ar kaip kitaip palenkti. O laimėjau tik tiek, kad jis manęs nenugalabijo. Ir privalėjau aš jam į žmonas savo dukterį Švitrę atiduoti. Bijojau ir vis galvojau kaip man iš jo nagų ištrūkti. Ir sumaniau burtininką Rubulą į pagalbą pasikviesti. Jis viską išsiaiškino. Bandė bent su Empūsa susidoroti. Bet nepavyko. Pavargo, išseko ir nusprendė išvykti. Aš, kvailys, vis dar nesupratau į kokią kebeknę įklimpau. Todėl dar ir burtininką Stičui, tebūna Pikuolis jam gailestingas!, liepiau nužudyti. Tik iš to išėjo dar didesnė nelaimė. O kitą burtininką kviestis jau bijojau. Tik kai Vaukšlį užpuolė Empūsa, kreipiausi į ponią raganą Žaižarą. Ji padėti negalėjo, o Utis, kaip dabar vadinasi Leidas, tik pasišaipė iš manęs ir atsisakė Vaukšlį gelbėti…
Bajoras nutilo. Atrodė gerokai pasenęs ir sugniužęs.
    - Tai dabar jau viską papasakojau, ponai, - pasakė po akimirkos.
Visi tylėjo. Tiesą sakant, nieko labai naujo ir nesužinojo.
    - Tai gal aš eisiu… - neryžtingai tarė Vijūnas ir, nesulaukęs prieštaravimų, nulapsėjo prie durų, kurias saugojo Sapnys.
    - Dovanok, sūnau, - pasakė tyliai ir, vėl nesulaukęs atsakymo, įėjo vidun.
Ten patraukė tiesiai prie žmonos.
    - Kregždūne, atleisk man… Prikankinau tave ir vaikus.
Bajorė tik pažvelgė į savo vyrą, puolė jam į glėbį ir ėmė raudoti. Į ją pažiūrėjusios lyg vištos ėmė kudakuoti tarnaitės.
Sapnys įkišo galvą ir riktelėjo:
    - Liaukitės, kvaišos!
Tada pamatė tėvą ir motiną apsikabinusius, gūžtelėjo pečiais ir uždarė duris.


Avilė sėdėjo priešais veidrodį ir šukavosi. Buvo ankstyvas ūkanotas rytas. Tačiau, nors mėgdavo numigti vos ne ligi piet, šįryt jai nesimiegojo. Jau nuo vakar kankino nerimas. Nei iš šio, nei iš to prisiminė Ąžuolą ir Gabiją.
„Senokai bemačiau juos… - mąstė. – Gal reikėtų aplankyti? Skubių reikalų kaip ir nėra. Ir jie neatvyksta. Na, galų gale, ko gi jiems čia trenktis? Jie gal užimti. Ir šiaip burtininkų tarpe neįprasta bičiuliautis ir į svečius be reikalo vaikščioti. Kita vertus, jie gi…“
Mintis nutraukė atsargus beldimas į duris.
    - Užeik, brolau! – šūktelėjo.
    - Ir tu nemiegi, vadinas… - nutęsė Duogas įeidamas.
    - Nemiegu. Ir kas?
    - O kodėl nemiegi?
    - Ne tavo reikalas! – iš įpratimo purkštelėjo Avilė.
Duogas žiojosi ką sakyti, tačiau tuo metu kambarin įzvimbė Žirnis.
    - Laiškas! – sucypė jis.
    - Kas? – vienu balsu perklausė burtininkai.
    - Laiškas, sakau! Ar apkurtot? Dirbi, stengiesi… - įsižeidė šis.
    - Palauk, nezirsk. Pasakyk aiškiau. Laišką gavom?
    - Aha.
    - Man ar Duogui?
    - Nežinau.
    - Na jau! Skaityti nemoki?
    - Moku! Ten parašyta: Bedugnės jūros sala, Pilis. Ir viskas.
    - O kas laišką atgabeno? – pasiteiravo Duogas.
    - Nežinau. Radau ką tik virtuvėj ant stalo.
    - Na, man užteks! Lipam žemyn, brolau.
Avilė susijuosė juodą atlasinį chalatą, ir burtininkai nusileido į virtuvę.
Ant stalo tikrai gulėjo laiškas. Paprastų paprasčiausias. Keistas tik adresas ir būdas, kuriuo jis atsirado.
Avilė atsargiai paėmė laišką, pavartė rankose.
    - Tikrai… - burbtelėjo. – Adresas labai jau įdomus.
Ji atplėšė voką ir nustebusi kilstelėjo antakius:
    - Duogai, brolau, tu tik paklausyk…

Sveika gyva, brangioji sese!
Ilgai tavęs ieškojau. Sužinoti vardą ir gyvenamąją vietą pasirodė sudėtinga. Senuoju vardu, kurio aš minėti nenoriu, tavęs niekas nepažįsta. Naująjį vardą sužinoti sekėsi sunkiai. Kai sužinojau, kad Gaiše vadiniesi, tai pasirodė, jog tavęs daugel metų niekas nematė. O jei matė, tai nežino iš kur atsirandi ir kur dingsti.
Teko man, vargšui tavo broliui, smegenis gerokai pakrutinti. Galų gale suradau Naujajame Pasaulyje vietą, kuri yra pati keisčiausia ir įdomiausia. Nusprendžiau, kad kaip tik ten turėtum gyventi. Tiesa, žinau, kad ten gyvena du keistoki burtininkai. Betgi tu – nemažiau keista. Gal ten ir tau vietos užtenka?
Taigi, brangioji mano sese, sumaniau tave aplankyti ir apie šį bei tą pasišnekučiuoti.
Tavo brolis, Senojo Egipto žynys Leidas.

    - O Praamži! – šūktelėjo Duogas.
    - Taigi… - susimąsčiusi nutęsė Avilė. – Man atrodo, mūsų laukia šiokie tokie nemalonumai, jeigu…
    - Pavojus! – suspiegė Žirnis, kaip visada įzvimbdamas pasiutusiu greičiu.
    - Na?! – pyktelėjo Avilė. – Gal gali konkrečiau?
    - Kad nežinau! Aš nieko nejaučiu! Ir netgi nematau! Tik Bedugnė jūra siautėja. Bet aš nieko nejaučiu ir nematau… - baigė verksmingai.
    - Greičiau! -  šūktelėjo Duogas. – Mes privalome virsti Gaiše!


Kai Gaišė baigė susijungimą, priešais save pamatė senį ilga balta barzda bei auksu spindinčiais drabužiais. Jis sėdėjo išsidrėbęs krėsle ir pašaipiai žiūrėjo į ją. Paskui ėmė teatrališkai ploti ir šaukti:
    - Nuostabu! Šaunuolė, sese! Gal ir mane šito triuko išmokysi?
    - Tai ne triukas, brolau. Ir čia ne cirkas, o mano namai. O aš negaliu pakęsti nekviestų svečių. Nors svečias būtų mano brolis…
    - O-ho-ho! Rodos, per tuos tūkstantmečius… Atsiprašau! Per milijonus metų nė kiek nepasikeitei.
    - Tu irgi ne! Toks pat įkyrus ir nuobodus.
Gaišė atsisėdo priešais ir paklausė:
    - Tave pavaišinti ar pasakysi ko nori ir išsinešdinsi?
    - Tu labai maloni, sesule. Išgerčiau vyno.
Gaišė mostelėjo ranka. Ant stalo išsirikiavo užkandžiai, vaisiai, vynas.
    - Brangute! Tiesiog stebuklai! Ar dabar kulinarijoje specializuojiesi? Aš maniau…
    - Leidai, man nusišvilpt ką manai. Sakyk, ko nori, ir dink.
    - Pikta tu, sesule… Tiek to! Teisybę pasakius, aš nė reikalo jokio neturiu. Tiesiog norėjau draugišką veidą išvysti. Tačiau tu, brangioji, manimi visai nesidžiaugi.
    - Brolau Leidai, aš gi aiškinau tau. Nemėgstu nekviestų svečių. Net savo giminaičių. O dar turėjau sparčiai ruoštis.
    - Na, mane ir paprasčiau sutikti galėjai.
    - Baikim šitas nesąmones pliurpti.
    - Gerai. Supranti, visai neplanavau dabar prisikelti. Norėjau pralaukti šį Ciklą ir prisikelti kitame. Apskaičiavau, su dievais pasitariau, kad ta vieta per kelis Ciklus nesikeis. Tačiau atsirado avigalvis, kuris mane prikėlė. Dabar turiu nemalonumų. Tiesa – nemalonumai menki. Bet šių laikų burtininkai, o ir dievai, atrodo, nėra tokie galingi.
    - Įdomi nuomonė. Ar jau su kuo nors susipažinai?
    - Susipažinau. Dviem susitikimas baigėsi mirtimi. Tada laukia kiek sunkesnė kova. Tačiau, pažadu, tai ilgai netruks. O va bėda…
    - Vardus sakyk! – nervingai paliepė Gaišė.
Leidas kiek nustebęs pažvelgė į ją, tačiau nieko nepaklausė.
    - Na, pribaigiau Kodį ir Syką. O tada teks susikauti su Naktižiede ir Margeniu.
Gaišė paėmė taurę, gurkštelėjo vyno ir ramiai paklausė:
    - Tai, vadinas, pirmas buvo Kodis?
    - Taip. Jis mane ir prikėlė bajoro Vijūno dvare.
    - Tada Sykas. O kuo tas užkliuvo? Juk visiškai nekenksmingas.
    - Aš tenorėjau tuos du pagąsdinti.
    - Na ir juokeliai tavo! Tai tu čia Margenį su Naktižiede gąsdini?
    - Jie nusprendė su manimi susikauti.
    - Tai bent nusižengimas! Tai ko prisidirbai?
    - Nežinau. Aš gi gerutis. Juk žinai, - nusivaipė Leidas.
    - Žinau, - taip pat maloniai nusiviepė Gaišė. – Tai kokios ten tavo bėdos? Ko pas mane atlėkei?
    - Jeigu sakyčiau tiesą, tai man reikia pagalbos.
    - Cha-cha-cha! Tai prajuokinai, brolau! Ką tik sakei, kad nieko iš manęs nenori.
    - Nieko čia juokingo! Tu dar nežinai apie ką kalbu.
Gaišė gūžtelėjo pečiais. Tiesą sakant, jai nerūpėjo šitas brolis, atsibastęs nežinia iš kur. Ji sužinojo viską, ką manė esant reikalinga. Dabar tenorėjo svečiu kuo greičiau atsikratyti.
    - Negalėjau patikėti, - tęsė Leidas, - kai prisikėlęs radau Empūsą.
    - Ką? –  Gaišė vos nepaspringo vynu. – Niekus paistai!
    - Gerai būtų, - ramiai atrėmė Leidas. – Pats negalėjau patikėti. Betgi įsitikinau. Savo laikais būčiau kreipęsis į Hadą. Ir kvit! Tas nemėgo, kai Empūsa pernelyg įsisiautėdavo. Tačiau dabar… Todėl ir atvykau pas tave. Tu šiuolaikinius papročius išmanai geriau. Pagelbėk man. Tiesą pasakius, visam pasauliui. Empūsa visai kuoktelėjusi. Daro nei šį, nei tą.
    - Palauk! Netauškėk taip. Paaiškink dar kartą, iš kur ji atsirado. Juk dar aname Cikle buvo nutrenkta į Juodąją bedugnę.
    - Galbūt. Tačiau dabar ji – čia. Ir kažkas labai galingas ją globoja.
    - Žinia, iš Juodosios bedugnės niekas taip paprastai negrįžta. Tuo labiau į kitą Ciklą. O gal tu klysti?
    - Nekvaršink man galvos tokiais kvailais spėliojimais. Ją net Sykas atpažino.
    - Gerai jau. Neširsk.
Gaišė plačiu vyrišku žingsniu ėmė vaikščioti po menę. Leidas žiūrėjo į ją kiek nustebęs. Paskui paklausė:
    - Kaip manai, ar mes dviese su ja susidorosim?
    - Ir nesvajok! Visiškai neaišku, iš kur ir kaip ji čia atsirado. Ar tikrai čia ji? Ir kas prikišo nagus?
Gaišė vėl ėmė žingsniuoti pirmyn atgal, sunėrusi rankas už nugaros.
    - Žinai, brolau, gal tu kol kas lik mano Pily, o aš tuo metu kai ką aplankysiu.
    - Ar nemanai, kad turėčiau vykti drauge? Jei keliausi į Olimpą, ar kaip ten dabar ta vieta vadinasi, aš norėčiau vykti drauge.
    - Nė nesvajok! Tavęs, kaip ir Empūsos, čia neturėtų būti. Geriau bus, kad nesišlaistysi visur. Ir nemėgink iš Pilies išvykti. Nepavyks.
Daugiau Gaišė nesileido į jokias kalbas. Ji išvyko, kažkodėl nusprendusi, kad geriausia bus keliauti skraidančiu kilimu.
Leidas sunerimęs pasekė ją žvilgsniu. Nors „brangioji sesė“ nematė iš kurios pusės jis atvyko, tačiau iškeliavo būtent ten.
    - Tiek to! – pagaliau numojo ranka. – Geriau pasižvalgysiu čia. O tada keliausiu.


Burtininkai drauge pašoko ant kojų ir pažvelgė vienas į kitą.
    - Girdėjai? – po akimirkos paklausė Margenis.
    - Taip. Turim svečių.
    - Jūs pasiliekat čia, - griežtai įsakė burtininkas.
    - Empūsa? – pasiteiravo Žaižara.
    - Ne. Sunku suprasti kas. Bet galėtų būti burtininkas.
    - Hmm… - numykė Žaižara. – Aš, žinoma, nieko negirdėjau. Gal tai Leidas?
    - Ne. Einam.
Burtininkai petys į petį lengvais žingsniais ėmė kopti aukštyn. Abu amuletai lengvai švysčiojo.
Staiga iš viršaus sugriaudėjo:
    - Labas, vaikeliai! Svečių nelaukėt?
    - O-lia! Svečių mes čia turim ligi soties. Tačiau tavęs tikrai nesitikėjom, - atsiliepė Naktižiedė.
    - Tai gerai. Netikėti svečiai paįvairina gyvenimą.
    - Ne visi, - burbtelėjo Margenis.
    - Tu visada optimistas, - pasišaipė Gaišė. – Kvieskit vidun ir pasakokit.
    - O ką čia pasakoti? – lipdama žemyn pradėjo Naktižiedė. – Aplinkui valkiojasi Empūsa. Nežinia kada gali atsitrenkti tas išpera Leidas. Sykas ir Kodis negyvi. Rubulas irgi.
    - Taip. Žinau. Leidas dabar mano Pily svečiuojasi. Linksminasi, manau, išeiti norėdamas.
Visi trys įėjo į patalpą kur buvo visi žmonės.
    - Oho! Gyvenat karo sąlygomis.
    - Panašiai ir yra, - pritarė Margenis. – Žaižara, eikš susipažinti. Tai burtininkė Gaišė, Juodosios ir baltosios magijos Magistrė. O čia mūsų bičiulė ragana Žaižara.
    - Labai malonu, - nusišypsojo Gaišė.
    - Labai malonu, - mandagiai atsiliepė ragana. – Apie tave daug esu girdėjusi. Bet maniau…
    - Cha! Žinau, kad apie mane daug gandų sklando. Bet, vaikeli, niekada jokiom kalbom netikėk kol savo akimis nepamatei.
    - Na, pasakokit. Man Leidas kai ką paporino. Bet jis, kaip sakoma, iš savo varpinės.
    - Gal tegul Žaižara, - pasiūlė Naktižiedė.


Kai visi pasakojimai buvo baigti, Gaišė kurį laiką susimąsčiusi tylėjo.
    - Ką gi, teks man pas Praamžį keliauti. Nieko nebesuprantu. Man atrodo, kad kažkokia nematoma ranka diriguoja visai šitai nesąmonei.
    - Na, tu išvyksi. O mums ką daryti? – paklausė Margenis.
    - Leidas kol kas jums neturi rūpėti. Piliai liepiau neišleisti. O ir Dugninis piktas.
    - O Empūsa?
    - Na, sėdėkit čia tyliai. Ji neis.
    - Tikėkimės… - niūriai burbtelėjo Margenis.
    - Tai aš ir keliausiu. A, beje! Kur Syko amuletas ir žiedas?
    - Aš turiu, - Naktižiedė ištraukė iš užančio kapšelį ir ištiesė Gaišei.
    - Puiku! Aš juos išvalysiu ir atiduosiu jūsų raganėlei.
Gaišė padėjo ant delno Syko daiktus, tada paėmė Žaižaros kairiąją ranką ir uždėjo ant jų. Tyliai ir greitai ėmė berti užkeikimą senąją burtininkų kalba. Po akimirkos Žaižara pajuto, kad amuletas ir žiedas po jos delnu įkaito. Ji vos galėjo tverti. O tada, kai jau manė, kad turės ranką atitraukti, karštis staiga atslūgo. Po kelių akimirkų daiktai tapo maloniai vėsūs.
    - Gali nešioti. Beje, turiu jums užduotėlę. Suraskit Rubulo amuletą ir žiedą.
    - O Praamži! – nervingai suspaudė kalavijo rankeną Naktižiedė. – Per visą tą bėgiojimą visai pamiršom.


Naktižiedė stovėjo priešais kampe susispietusius žmones ir nuoširdžiai pamokslavo:
    - Jei manote, kad iš tų daiktų turėsite naudos, tai klystate. Burtininko žiedas ir amuletas yra tarsi jo kūno dalis. O mirtingajam tai išvis pavojinga. Pirmas pavojus – pamatys koks burtininkas, atpažins. Tada jau bėdos neišvengsite. Na, o jei šita nelaimė lenks, tai kita – tikrai ne. Po kurio laiko, netekę savo šeimininko, daiktai ima išdarinėti keistus dalykus. Jie gali panorėti susargdinti ar priversti turėtoją daryti tai, ko jis šiaip nieku gyvu nedarytų. Aš jau nepasakosiu apie tai, kad jie gali užsimanyti pabendrauti su monstrais, demonais ar dvasiomis.
Kol Naktižiedė visus įtikinėjo, Margenis su Žaižara stovėjo jai už nugaros ir įdėmiai visus stebėjo.
Žaižara kumštelėjo Margeniui:
    - O jeigu Leidas nutvėrė tuos daiktus?
Margenis atidžiai pažvelgė į raganą ir paklausė:
    - Ar supranti, mergele, kokius baisius dalykus čia bandai man pasakyti? Jeigu tai, ką tu sakai, yra tiesa, tai…
Kaip tik tada Naktižiedė baigė savo pamokslą, nužvelgė visus rūsčiu žvilgsniu ir pasisuko į bičiulius:
    - Na?
    - Ką „na“? Visi tokie išsigandę, kad galima pamanyti, jog kiekvienas turi po amuletą ir žiedą, - purkštelėjo Margenis. – O štai Žaižara jau sumąstė, kad jie galėtų pas Leidą būti. Ir…
Staiga Margenis išblyško lyg lavonas. Smaragdinės akys susiaurėjo ligi brūkšnelių.
    - Kas tau? – susirūpino Naktižiedė. – Ei! Ar girdi mane?
Margenis mostelėjo abiem:
    - Einam iš čia.
Visi trys išėjo į koridorių.
    - Aš… aš kai ką prisiminiau. Ar kas nors pasidomėjo, kur yra Kodžio amuletas ir žiedas?


Darbas buvo bjaurus. Terliotis su mirtingaisiais, kai jie mano galį apgauti. Arba su tais, kurie taip bijo, jog gali papasakoti tai, ko girdėt nėra girdėję. Fe! Iš pradžių visi trys pasikalbėjo su Sapniu, kuris, kaip ir reikėjo tikėtis, nieko nežinojo.
    - Na, o dabar? – paklausė Žaižara.
    - Pradėsim nuo bajoro Vijūno, - pasakė Margenis. – Gaila, kad Stičo jau nebėra.
    - Nėr ko gailėtis, - burbtelėjo Naktižiedė. – Nebeprikelsi.
    - Taip, - susimąstęs tarė Margenis. Tada paliepė Sapniui, - Kviesk tėvą.
Visi trys nusivedė bajorą į atskirą patalpą.
    - Štai ką tau, bajore, pasakysiu: klok viską ką žinai, - pradėjo Margenis. – Nenoriu tavęs gąsdinti. Manau ir pats supranti, kad košės privirei daugiau nei gali išsrėbti.
    - Apie Rubulo amuletą ir žiedą aš nieko nežinau. Stičas jį nužudė ir kūną palaidojo. Net nežinau kur. Gal tuos daiktus užkasė draug su kūnu. Nors… nelabai tikėčiau. Godus buvo, tepasigaili jo Pikuolis! Jis tik burtų knygą namo parvilko. O man tada ne tas rūpėjo. Ir aš jo nė nepaklausiau. O Kodžio amuletą ir žiedą paėmiau aš. Žiedą atidaviau žmonai. Pasakiau, kad iš auksakalio nebrangiai pirkau. O amuletas turėtų spintoj, kur sąskaitas ir pinigus laikau, būti.
Bajoras baigė ir dar kurį laiką tylėjo. Paskui pridūrė graudžiai:
    • Ponai burtininkai, bajoro garbės žodis, daugiau nieko nežinau.
    - Bajoro garbės žodis… - susiraukė Žaižara. – Garbės tu neturi nė per nago juodymą. Jei būtum turėjęs, tai tokių nesąmonių nebūtum pridaręs.
    - Baikit! – sudraudė Margenis. – Nėr kada dėl garbės ginčytis.
Bajoras išėjo dar labiau susikūprinęs ir susmukęs, kojas vilkdamas ir sunkiai dūsaudamas.
Kregždūnė įplaukė tikrai bajoriškai. O kad buvo gana aukšta, tai atrodė tikrai didingai. Žengė lėtai ir ramiai, šilkais šnarėdama. Atrodė rami, gal net rūsti. Tik užverktos akys rodė, kad ne viskas gerai.
    -  Kregždūne, - kreipėsi šįkart Naktižiedė, - pasakyk mums, kur žiedas, kurį vyras padovanojo. Toks sidabrinis, gana grubaus darbo. Akis turėjo būti žydra, o aplinkui vynuogių lapai.
    - Pamenu, - ramiai atsakė bajorė. – Aš jį nešiojau gal dešimt metų. Man labai patiko, nors, kaip sakote, gruboko darbo. Tačiau paskui kaip ir… išsigandau…
    - Ko? – vienu balsu paklausė burtininkai.
    - Na, tik nesijuokite. Žiedas man lyg ir gyvas ėmė atrodyti. Tai aš neapsikentusi Šventyklai padovanojau.
    - O Praamži! – susinervino Naktižiedė. – Tai dabar turėsim „malonaus“ darbelio.
    - Palauk, - nutildė Margenis. – Bajore, o kodėl jis tau gyvas ėmė atrodyti?
    - Tai… padedu jį ant stalelio vakare. O ryte jo jau nebėra. Imu ieškoti. Manau sau, gal nukrito.  Visur išsidairau. Nėra. Pakeliu akis. O jis vėl ant stalelio. Akis tartum į mane žiūri ir šaiposi. Kad taip vieną sykį, tai nė dėmesio nebūčiau kreipusi. Bet pradėjo tai kartotis vis dažniau. Aš ir pamaniau, kad jį geriau žyniams atiduoti.
    - Kam atidavei?
    - Vyriausiam žyniui Roliui.
Kai bajorė išėjo, Naktižiedė tarė:
    - Matyt, joti reiks man. Bet iš pradžių reikėtų paieškoti amuleto, kuris lyg ir turėtų būti bajoro Vijūno spintoje.


Bajoro Vijūno spintoje buvo tokia netvarka, kad sunku ir apsakyti. Įvairių maišelių ir kapšelių galybė. Ten buvo visokiausių brangenybių, pinigų ir visai nesuprantamų daiktų. Ilgai visi rausėsi po tas spintas, tol kol visas turtas iš spintų persikraustė ant stalo ir grindų. Tačiau amuleto, deja, nerado.
    - Tai ką manot, ponai burtininkai?
    - Na, bajoras Vijūnas, nemelavo, aš manau.
    - Gal ne, sesule, - sutiko Margenis. – Tačiau tą amuletą jis padėjo seniai. Jį galėjo pavogti. Arba pats panoro dingti. Galbūt net tą pačią minutę, kai sužinojo, kad mes jo ieškom.
Naktižiedė įdėmiai apsižvalgė, tarsi dar tikėdamasi amuletą pamatyti.
    - Aš manau, - pradėjo ji, - tegul Žaižara eina ir papurto Sapnio brolius. Gali būti, kad jie iš tėvo spintos dažnai ką nugvelbdavo. Panašūs. O mes dar pabandykim.


Žaižara sėdėjo ant dėžės, o priešais stovėjo abu Sapnio broliai. Jie nebuvo dvyniai, tačiau panašaus amžiaus. O ir kalba bei elgesys mažai tesiskyrė. Vos tik broliai įkėlė koją pas ją, Žaižara tiesiai šviesiai paklausė:
    - Tai ką? Vagiliaujat iš tėtušio spintos po truputį?
Broliai pažiūrėjo vienas į kitą. Tada pažvelgė į raganą ir sutartinai papurtė galvas.
Ragana pašaipiai šyptelėjo ir įtaigiai pakartojo:
    - Sakau, kad vagiliaujat, vadinasi, žinau. Tiesą sakant, man tai nėmaž nerūpi. Tačiau dabar dingo burtininko Kodžio amuletas. Dingo iš jūsų tėvo spintos. Taigi?
Broliai dar kartą susižvalgė ir papurtė galvas. O Kemšys dar ir pridūrė:
    - Ponia ragana, kaip mes galėtume? Iš savo tėvelio…
Žaižarai staiga tapo nejuokinga. Jai įkyrėjo bajoriškas melas. Bajoras, kuris nemeluoja, bajoru vadintis negali. Ragana staigiai atsistojo ir sušnypštė:
    - Tai, vadinas, tiesos man nesakysit?
Bajoraičiai žengtelėjo atgal, bet laikėsi savo. O Kemšys gana tvirtai pareiškė:
    - Be reikalo, ponia Žaižara, mus vagini. Iš tėvelio nieko nevogtume. O apie tą amuletą tai mes nieko išvis negirdėjom.
Žaižara susisupo į apsiaustą, susisuko sūkuriu ir priešais brolius pasirodė baisi senė, jie net atšlijo.
    - Ką? Manėt imsiu ir patikėsiu jumis? Cha! Nereikia man meluoti!
Senė lėtais plėšriais žingsniais tipeno link bajoraičių, o šie traukėsi atbuli link durų.
Tuo metu sugrįžo burtininkai ir vos visko nesugadino. Margenis jau žiojosi klausti Žaižarą, kokias nesąmones čia išdarinėjanti. Gerai, kad Naktižiedė suspėjo jam ranką ant peties uždėti. Tačiau abiejų burtininkų akyse liko juoko kibirkštėlės. Ir tai trikdė raganą, nes pačiai buvo juokinga. Du bajorai, kurie be baimės pultų į mūšį prieš visą pulką, dabar traukėsi atbuli nuo iškaršusios senės, kuri tebuvo jų vaizduotės vaisius.
    - Na, broleliai, sulauksiu tinkamo atsakymo ar ne? Neturiu laiko juokauti! Arba sakot tiesą, arba…
Raukas prabilo staiga, springdamas žodžiais:
    - Ponia ragana, prašom nedaryti mums nieko blogo. Mes nemanėm, kad tas labai svarbu. Mes… Mes kartais pasiimam kai ką iš tėvelio spintos… Tą… amuletą… tėvas jau gal ir užmiršęs buvo. Mes nežinojom kas tai per daiktas. Manėme, kad tai paprasčiausias papuošalas. Pagalvojom, kad gal kiek gausim. Ir pardavėm. O gavom vienus niekus! Tik septynis auksinus.
    - Kam? Kam pardavėt? – palinko Žaižara.
    - Nagi pirkliui… pirkliui Turiui…
Ragana lengviau atsikvėpė ir atgavo savo pavidalą. O Margenis išgrūdo brolius lauk. Vos tik anie atsidūrė už durų, visi trys prapliupo juoktis.


Pirmiausia Naktižiedė nusprendė aplankyti pirklį Turį. Jo namas stovėjo miestelio pakrašty. Tai buvo didžiausias ir gražiausias namas. Turis prekiavo brangenybėmis, ginklais ir prabangiais audiniais. Žinia, miestelyje pirkėjų nebuvo daug. Tačiau pirkliui sekėsi, nes jis turėjo gerą vardą tarp aplinkinių bajorų. Be to, jį labai gerbė Kartų kunigaikštis Prėslas, kurio šeima buvo didelė, o kunigaikštystė – turtinga. Rūmuose trynėsi daugybė turtingų bajorų, kurie puošė savo žmonas ir dukteris kaip lėles, kad tik tos neatrodytų prasčiau už kunigaikštienę ir kunigaikštytes. O ir sau nieko negailėjo.
Vartai buvo atlapi, ir Naktižiedė įjojo kieman. Prie jos tuojau prišoko žvitrus berniokėlis, žemai nusilenkė ir griebė už pavadžio.
    - Sveika atvykusi, ponia burtininke, - berniokėlis nusivedė žirgą. O Naktižiedė patraukė link durų, kurios, jai priartėjus, atsivėrė. Ant slenksčio stovėjo pats pirklys.
    - Sveika atvykusi, ponia burtininke, - nusilenkė žemai, kiek tik leido apvalus pilvukas. – Telaimina tave ir tavo darbus Praamžis. Ir telaimina mano namus, kad mane aplankei.
Naktižiedė pažvelgė į pirklį atidžiai. Po solidžia pirklio išvaizda buvo justi akivaizdi baimė.
„Gerai, - pamanė sau. – Jeigu bijo, tai man pasisekė. “
    - Telaimina Praamžis tave, tavo šeimą, namus ir verslą, pirkly Turi.
    - Ačiū. Ačiū, maloningoji ponia. Prašau užeiti. Burtininkai mano namuose visada laukiami, - saldžialiežuviavo pirklys.
Jis nusivedė burtininkę į prabangiai, tačiau neskoningai apstatytą svetainę.
    - Prašau sėsti, - parodė ranka į gausiai nukrautą stalą. – Kaip tik ruošėmės pietauti.
    - Dėkui, praalkau kelionėje.
    - Gal galėčiau sužinoti tavo vardą, ponia burtininke?
    - Naktižiedė, Baltosios magijos Magistrė.
„Baltosios magijos magistrė“, rodos, nuramino pirklį. Ir kol valgė pietus, jis buvo linksmas ir plepus.
Papietavę jie įsitaisė krėsluose prie židinio. Tada pirklys Turis atsargiai pasiteiravo:
    - Burtininke Naktižiede, ar galėčiau sužinoti, kokiu reikalu pas mane atvykai?
    - Taip. Prieš kokį dešimtį metų bajoro Vijūno sūnūs Kemšys ir Raukas pardavė tau vieną papuošalą.
    - Ach, ponia burtininke, leisiu sau pastebėti: bajoro Vijūno sūnūs dažnai mane su tokiais dalykėliais aplankydavo. Nelabai gražu, žinoma, iš mano pusės buvo pirkti tuos daiktus. Aš gi nuvokiau, kad iš tėvo gvelbia. Bet aš iš to gyvenu. O bajoras Vijūnas taigi tuos daiktus ne sąžiningu darbu uždirbo. Taigi, ponia burtininke, - baigė Turis, - gal galėtum konkrečiai apibūdinti kokio papuošalo ieškai.
    - Galiu. Tai buvo sidabrinis papuošalas ant kaklo. Gana grubaus darbo. O jame įtaisytas žalsvai melsvas akmuo. Tas amuletas priklausė burtininkui.
    - O dievai nemirtingieji! – perbalo pirklys. – Žinojau, kad vieną dieną tie avigalviai įvels mane į bėdą. Bet kad šitaip… oi-oi-oi…
    - Ša! – pertraukė griežtai. – Tiesą pasakius, jei man tą amuletą gražinsi, tai tau niekas negresia. Taigi, kur amuletas?
    - Ponia burtininke! Ponia Baltosios magijos Magistre! Ponia Naktižiede! Tą daiktą savo rankose porą dienų teturėjau. Tuoj po to vykau pas kunigaikštį. Jo šviesybė dabar pakluso madai. Renka visokias senienas. O tas daiktas tikrai atrodė labai senas. Tai jo šviesybė man labai gerai sumokėjo. Tai gal ir dabar tebeturi…
    - Ką gi, pirkly… - atsiduso Naktižiedė. – Teks man pas kunigaikštį keliauti.
Turis pasimuistė ant kėdės:
    - Kad, ponia burtininke, jo šviesybės dabar nėra. Jie pradėjo karą su Tylų kunigaikščiu Esmu. Tai niekas tuose jo lobynuose be kunigaikščio leidimo…
Naktižiedė staigiai atsistojo:
    - Kuo mane laikai, pirkly? Ar manai, kad nusižeminusi prašysiu kokio kunigaikštuko malonės?
Pirklys irgi žvitriai, kiek leido pilvukas, pašoko:
    - Ką tu, Baltosios magijos Magistre Naktižiede! Aš…
Naktižiedė tik ranka numojo ir išėjo.