Sugrįžimas. Burtininkai-25

Burtininkas grįžo iš medžioklės. Jis nusimetė purvinus drabužius ir įsitaisė prie židinio. Jam buvo liūdna. Jį, kaip ir daugumą burtininkų, kamavo vienatvė. Dažniausiai tai būdavo gerai, bet kartais… Margenis piktai papurtė galvą. Nėra čia ko pasiduoti liūdnoms mintims! Galima būtų ką nors nuveikti… Fe! Negi velsies dabar į kokias niekingų žmogiūkščių intrigas? Tiesą pasakius, paskutiniu metu niekas į jį ir nebesikreipdavo. Taigi, kaip jis ir norėjo, paliko ramybėje. Ištiesė kojas arčiau židinio ir įsispoksojo į ugnį. Kažkodėl šįvakar buvo neramu. Ugnis kėlė jaudulį ir traukė akį. Jis prisiminė jauną gražią moterį, kuri… Burtininkas jau kelintą sykį šį vakarą papurtė galvą, bandydamas nuvyti netinkamas mintis. Tačiau atplėšti akių nuo ugnies negalėjo.
Židinyje ramiai spragsėjo ugnis. Šalia ant stalelio stovėjo raudono vyno taurė. Prie kojų snaudė du skalikai.
Paskui ėmė dėtis keisti dalykai. Ugnis lyg ir pradėjo spragsėti garsiau. Jos liežuviai, rodos, veržėsi iš židinio. Galiausiai šunys pakėlė galvas, neramiai uosdami orą. Dar po akimirkos pašoko ir ėmė skalyti žvelgdami į ugnį.
Margenis sumurmėjo keletą apsauginių burtažodžių. Bet ugnis išsiveržė iš židinio, o šunys visai pasiuto. Burtininkas dar bandė kokiu nors burtažodžiu sugrąžinti ugnį į židinį, tačiau jam nepasisekė.
    - Na, - burbtelėjo sau po nosim, - tapsiu visuotinės pajuokos objektu. Juodosios magijos Magistro pilis sudegė…
Jis bejėgiškai knaisiojosi po atmintį ieškodamas kokio užkeikimo. Tuo tarpu vienas ugnies liežuvis atsiplėšė nuo ugnies, iššoko iš židinio ir ėmė suktis vilkeliu. Šunys jau staugė. Ugnis siautėjo kambario vidury, tačiau nieko neuždegė. Galų gale kažkas sutraškėjo, sušnypštė, pasipylė žiežirbos ir… burtininkas priešais save išvydo jauną moterį. Tą pat akimirką iš kraujo spalvos apsiausto atpažino raganą ir susiraukė:
    - Na žinai! Nemėgstu nekviestų svečių! Ypač įlekiančių pro kaminą. Ir kur tavo šluota?
Moteris tik linksmai nusijuokė:
    - Atleisk, burtininke! Aš pirmą kartą. Tai nelabai pavyko.
    - Nepavyko! – prunkštelėjo burtininkas. – Galėjai pirma namie išbandyti.
    - Nepyk, Magistre Margeni. Neturėjau laiko.
    - O aš laiko turiu į valias. Todėl būk tokia maloni, grįžk į kaminą! Ir, jei nori su manim susitikti, atvyk žmoniškai.
    - Žmoniškai atvyksta žmonės! – pyktelėjo ragana. – O aš, jei dar nepastebėjai, esu ragana.
Margenis irzo vis labiau:
    - Na ir įžūli tu! Pailsėt neleidi! Įsiverži su liepsnom ir dar…
    - Ar neužsičiaupsi?! – riktelėjo ragana netekusi kantrybės. – Prisiklausiau apie tave visko. Visgi maniau, kad esi mandagesnis. Pailsėti jis, mat, nori! Nusidirbęs vargšelis. Kada paskutinį kartą koją iš namų buvai iškėlęs, darbštuoli?
    - Tavo žiniai, keliauninke, ką tik grįžau iš medžioklės…
Abu taip karštai ginčijosi, kad net negirdėjo aršiai lojančių šunų, kol vienas, nesulaukęs šeimininko komandos, prisitaikė ir norėjo kibti raganai į koją.
    - Jukš! – mostelėjo ši.
Ir šunys, pabrukę uodegas, nutepeno kampan. Tai kiek atvėsino abu. O Žaižara sudribo į krėslą ir iškvėpė:
    - Uf… paskui pasibarsim. Duok vandens ar vyno. Tik daug.
Burtininkas atsikėlė ir nuėjo prie spintos kur laikė gėrimus. Atnešė didoką butelaitį raudonojo vyno ir taurę. Ragana pirmas tris taures ištuštino vienu mauku, o su ketvirtąja patogiai įsitaisė krėsle.
    - Na, jei gersi tokiais tempais, tai nusmigsi nespėjusi man pasakyti, ko čia taip atlėkei lyg akis išdegus, - ir nusijuokė iš tokios minties.
    - Nenusmigsiu. Burtų knygoj parašyta, kad po tokios kelionės reikia daug skysčių. Ypač patariamas geras raudonas vynas iš burtininko Margenio rūsių.
    - Na ir liežuvis tavo…
    - Gyvenimas verčia.
Abu tylėjo. Burtininkas todėl, kad manė, jog kalbą turi pradėti viešnia. Ragana todėl, kad nežinojo nuo ko pradėti.
    - Atleisk, Juodosios magijos Magistre Margeni, kad nekviesta atvykau, - pradėjo oficialiai. Kadangi anas tylėjo, tai tęsė toliau: - Jei ne keisti įvykiai, nebūčiau drįsusi tokiu būdu atvykti…
Žaižara vėl nutilo. Tačiau burtininkas atkakliai žiūrėjo į ugnį ir niekaip nereagavo. Teko kalbėti toliau.
    - Gal aš pradžioje prisistatysiu. Mano vardas Žaižara. Esu, kaip pastebėjai, Didžiosios Ragės ordino kariūnė. Mano žymė – ugnis. Ir mes… lyg ir pažįstami.
Ragana įdėmiai stebėjo Margenio veidą. Po žodžio “ugnis” jis neramiai krustelėjo. O po žodžio “pažįstami” įdėmiai pažvelgė į raganą ir papurtė galvą.
    - Na, gal ne taip jau tiesiogiai. Prieš dvidešimt septynerius metus tu, burtininke, dalyvavai oficialiose Apvalymo apeigose. Ir dar žadėjai, kad kada nors priklausysiu Burtininkų gildijai.
Margenis dar kartą įdėmiai pažvelgė į moterį ir netikėtai nusišypsojo:
    - O Praamži, kaip greitai bėga laikas! Tai tu ta mergytė, kuri sėdėjo ant aukuro ir žarstė žarijas? Cha! Aš gi sakiau, kad iš tavęs kas nors gero išeis.
    - Ačiū. Bet dabar man reikia pagalbos.
Žaižara nutilo, nežinodama nuo ko pradėti.
    - Gerai. Jei jau taip netikėtai atvykai, tai turėjai rimtą priežastį. Šiaip jau raganos, kurias pažįstu, labai mandagios ir jokiu būdu nedrįstų burtininko be reikalo trukdyti.
    - Žinia, burtininke, reikalas bjaurus. Prasidėjo visa tai prieš kokius dvidešimt penkerius metus. Tiksliau pasakyt negaliu, nes pati nežinau. O tie, kurie žino, tyli lyg vandens į burną prisisėmę.
    - Na jau! – vyptelėjo Margenis. – Girdėjau, Ordinas moka visas paslaptis geruoju ar bloguoju išpešti.
    - Taip, burtininke. Moka. Tik laiko nebebuvo. Į tą reikalą neseniai įsivėliau. Ir per neišmanymą nesusivokiau, koks tai bjaurus reikalas. O dabar nėra laiko pešti paslaptis. Reikia kovoti su kažin kokia Empūsa ir Senojo Egipto žyniu iš nežinia kelinto Ciklo.
    - Raganėle, pasakoji neįmanomus dalykus. Empūsa jau kadai Juodojoj bedugnėj. O Egipto žyniai…
    - Tai kad ne, burtininke. Turiu prašyti tavo pagalbos, nes pati nieko nesuprantu. O ten, kur turėtų būti galingas burtininkas, tėra Sykas.
    - O Šventoji ugnie! Jis gi paprasto vaiduoklio ar vilkolakio suvaldyti negalėtų.
    - Mhmm… Negražu raganai apie burtininką taip kalbėti. Bet Sykas tik krenkščia ir dejuoja. Ir dar daro tai, ką aš jam liepiu. Viena laimė, kad nors Empūsos padarytas žaizdas atpažino.
    - Tai dabar pradėk nuo pradžių.
    - Laiko, burtininke, neturim.
    - Brangioji raganėle, aš dar nežinau, ar sutiksiu padėti. O jei sutiksiu, privalau viską nuo pradžių žinoti.
    - Ką gi, - ragana gurkštelėjo vyno. – Vynas puikus. Būčiau dėkinga, jei dar ir valgyti gaučiau. Paskutiniu metu maitinausi tik džiovinta mėsa ir žuvim, nes bijojau nunuodijimo.


Kai ragana baigė pasakoti, Margenis ilgai tylėjo gurkšnodamas vyną. Tada pakilo ir pamojo Žaižarai:
    - Eime į biblioteką. Turim viską išsiaiškinti. Sykas, turėdamas Šventąją ugnį, ir prieš Empūsą, ir prieš žynį atsilaikys. Leistis ten apgraibomis neketinu.
Bibliotekoje jis surado paskutinio šimtmečio Metraščių knygą. Kurį laiką tylomis vartė. Galų gale rado ko ieškojo:
    - Tu tik paklausyk. Prieš dvidešimt šešerius metus vienas galingiausių burtininkų, Juodosios magijos Magistras Kodis, dingo lyg į vandenį. Savo pilį paliko apgaubtą Didžiuoju užkeikimu. Niekas nežino, ką jis tuo metu veikė. Niekas nežino, ar jis gyvas, ar išėjęs, ar miręs, ar sėdi toj savo pily ir nenori nieko matyti. Niekas nenori su galingu magu pyktis. Tai ir paliko jo pilį ramybėj. Tačiau mudviem teks į tą pilį patekti. Na, tau visai paprasta. O aš irgi galiu. Tik reikės tavo pagalbos. Nes aš po kelionės nebūnu toks guvus kaip tu.


Žaižara ugnies kamuoliu įsiveržė į Kodžio pilį. Ji nė kiek nesivaržė. Jei šeimininkas negyvas, tai nieko baisaus. O jei ten yra kokia bjaurastis, tai Šventoji ugnis padės ją kuriam laikui nuraminti. Atsidūrė bibliotekoje. Šį kartą jautėsi geriau. Tik troškino dar labiau. Ragana apsižvalgė ir įsiklausė. Visur ramu. Pro langus aiškiai buvo matyti apsauginio kupolo švytėjimas.
Ką gi, Margenio dar reikės palaukti. Jis nesakė kaip ir kada atvyks. Todėl nuėjo ieškoti vyno rūsio, kuris būtinai turėjo būti.
Betuštindama antrą butelį Žaižara išgirdo keistus garsus. Kažkas traškėjo braškėjo… O po akimirkos atrodė, kad net pilis susvyravo. Viskas aplinkui ėmė drebėti. Buvo girdėti kaip lūžta lentos ir byra akmenys.
    - Vargeli tu mano… - sudejavo Žaižara. – Tik žemės drebėjimo tetrūko.
Ji, paskutinį kartą truktelėjusi iš butelio, puolė viršun. Triukšmas sklido iš didžiosios menės, kur ir patraukė. Įlėkusi menėn išsitiesė visu ūgiu, nes užkliuvo už medžio šaknies. Gerokai susitrenkė galvą, tačiau visgi sugebėjo pašokti ant kojų. Ir net aiktelėjo iš nuostabos. Pačiame menės vidury augo ąžuolas. Jo drūtas kamienas užėmė pusę menės. Grublėtos šaknys išardė grindis ir išvartė baldus. Viršūnės gi nebuvo matyti. Visą medį gaubė silpnas smaragdinis švytėjimas, kuris pamažu blėso. Ąžuolo kamienas ėmė skaidrėti, o viduje ryškėjo žmogaus siluetas. Galiausiai jau buvo matyti burtininkas Margenis. Jis stovėjo tiesus kaip styga ir, rodos, nė nekvėpavo.
Raganai nebeliko nieko kita – tik laukti.
Netrukus ąžuolo lapai ėmė kristi ir dužti į galybę šukių. Paskui ėmė lūžti ir dužti šakos. Kol galų gale sueižėjo ir sudužo kamienas, o tvirtos ąžuolo šaknys suskilinėjo garsiai poškėdamos. Burtininkas, išsivadavęs iš savo krištolinio būsto, susmuko be gyvybės ženklų.
Ragana puolė prie nejudraus kūno. Margenis pamažu gaivelėjosi. Kvėpavimas dar buvo trūkčiojantis, veidas išblyškęs.
Žaižara paguldė burtininką patogiau, paėmė už rankos ir prakalbo:
    • Nagi, atsibusk, mielasis. Laikas nelaukia. Kol tu čia ilsiesi, nežinia kas dedasi Vijūno dvare.
Pagaliau Margenis atsimerkė, atsisėdo ir apsižvalgė kiek nesusivokiančiu žvilgsniu.
    • Na štai: mes jau čia. Kas girdėti?
    • Nieko. Rodos, Kodis tenorėjo, kad į jo namus niekas nosies nekištų.


Visi popieriai gulėjo bibliotekoje ant stalo. Ten pat buvo ir nuorodos į knygas, kurias Kodis skaitė ir kuriomis rėmėsi savo darbe. Taip pat susirašinėjimas su bajoru Vijūnu.

Didžiai gerbiamas Juodosios magijos magistre Kodi,
rašo tau bajoras Vijūnas, bajoro Laidoto sūnus, bajoro Ašiaus sūnaus sūnus, bajoro Žengio sūnaus sūnaus sūnus, bajoras iki penkioliktos kartos iš tėvo pusės. O mano motina - Galvė, bajoro Visiaus duktė, bajorė iki vienuoliktos kartos.
Išdrįsau sutrukdyti Tavo didžiai gerbiamą asmenį, nes neseniai buvau išvykęs į ilgą kelionę po svečias šalis. Labai toli - šalyje, kurią mes vadiname Stebuklų šalimi (nors turiu pasakyti, kad jokių stebuklų ten nemačiau; tik daugybė gražių daiktų ir valkatų, kurie juos kažkur nugvelbę pardavinėja tokiems keliautojams kaip aš). Taigi, toje šalyje vienas valkata pasiūlė man karstą, kurį jis kažkodėl sarkofagu vadino. Aš, Tavo kilnybe (girdėjau, kad esi iš bajorų kilęs, todėl į tave taip kreipiuosi), nė nebūčiau susidomėjęs, bet man pasirodė, kad tas karstas ar sarkofagas (kaip minėjau, valkata jį taip pavadino) yra iš gryno aukso. O dar papuoštas brangiaisiais akmenimis, kurių aš nė vardų nežinau. Valkata buvo visai kvailas (taip pamaniau tada; ogi dabar manau visai kitaip), nes už tą aukso luitą, kuris svėrė tiek, kad šeši vyrai vos įkėlė į mano vežėčias, jis tepaėmė trisdešimt auksinų.
Taigi, Tavo kilnybe, parsigabenau tą brangenybę namo ir niekam, lyg ką nujausdamas, nerodžiau. Tik savo žmonai bajorei Kregždūnei, bajoro Sočio dukrai, bajorei iki keturioliktos kartos iš tėvo pusės. O jos motina - bajorė Gybė, kurios tėvas bajoras Misilogijas, ir taip bajoras ligi penkioliktos kartos. Ir dar savo tijūnui Stičui, kuris yra labai ištikimas mano asmeniui, nes dar jo tėvas Norgis ir jo tėvo tėvas Verstas, ir visi kiti iš jo giminės iki devintos kartos tarnavo man, mano tėvui, mano tėvo tėvo tėvui ir taip ligi devintos kartos. Iš pradžių kaip kumečiai, o nuo penktos kartos visi vyriausieji sūnūs buvo tijūnai ir šiaip patikimi žmonės.
Taigi, paliepiau aš savo brangenybę nunešti į rūsį. O tenai užrakinau viename sandėly, kurio durys tvirtos, o raktą tik aš vienas teturėjau, o tą raktą visą laiką ant kaklo su savim nešiojau. Tuos gi šešis kumečius liepiau savo ištikimam tarnui Stičui nužudyti. Šitai jis ir atliko: nudūrė patylom visus šešis, o kūnus apdėjo šakomis ir sudegino, kad tikriau būtų.
Tada paliepiau savo ištikimam tarnui Stičui surasti gerą auksakalį. O tokį, kuris mokėtų ir su brangiaisiais akmenimis elgtis. O gal ir jų vardus žinotų, o dar vienas gyventų (kad tėvų, žmonos, vaikų ar kitų artimų giminaičių neturėtų), o kad po to, kai baigs šį darbą, jį nugalabyti galėčiau. Ir kad niekas jo nepasigestų, ir minte neatmintų.
Tai mano nuolankus tarnas ir surado tokį. Buvo tai Švenklys, kurio tėvas Pagrindis ir tėvo tėvas Tautis jau buvo auksakaliai. O anksčiau jo giminė užsiėmė kalvyste. Švenklys turėjo apie keturiasdešimt metų. Gyveno vienas, nes per darbus vis neturėjo laiko pačios pasižvalgyti. Tėvai jo jau buvo mirę, o jo brolis Mametas ir jo žmona Byčia nuskendo per vieną potvynį. Telikęs buvo tik jų sūnus Postmas, kuris gyveno pas dėdę ir turėjo aštuoniolika metų. Kad savų vaikų neturėjo, tai Švenklys mokė jį savo amato ir ketino viską jam palikti. O pats nesitikėdamas pačią susirasti, ieškojo tokios Postmui, nors anas dar buvo jaunas ir ženytis nenorėjo. Tik dėdė vis tiek surado jam garbingą mergelę. O josios vardas Šarba. Ir ji nėra bajoraitė, bet turi bajoriško kraujo, nes jos tėvas yra bajoras Iras, kurio tėvas yra bajoras Grįžis, o tėvo tėvas bajoras Kafas, ir taip visi bajorai iki septynioliktos kartos. O jos motina yra Josa, kuri tarnavo pas bajoro Iro žmoną kambarine.
Postmas bajoriško kraujo per visas kartas neturėjo nė lašo. Tačiau, kaip žinai, Tavo kilnybe, auksakalio amatas yra labai garbingas ir daug piniginės naudos duoda. Todėlei bajoras Iras ir sutiko savo dukrą Šarbą už jo išleisti ir dar už gerus pinigus pažadėjo Švenkliui, kad Postmas gaus bajoro titulą.
Kaip ir minėjau, mano ištikimam žmogui Stičui buvo liepta surasti vienišą žmogų. Bet, kad tokio neatsirado, tai jis į mano, bajoro Vijūno, dvarą pakvietė Švenklį. O Postmą liepė namie palikti. O kai Švenklys iškeliavo, jis, mano ištikimas žmogus Stičas, suvaidino plėšiką ir užpuolė Postmą, o kad tikriau būtų, viską iš namų paėmė ir namus padegė. O žmonės apylinkėse kalbėjo, kad Švenklio namus plėšikai užpuolę.
Tavo kilnybe, Švenklys buvo tikrai geras auksakalys. O jis apžiūrėjo tą karstą (sarkofagą) ir pasakė daugybę tų brangių akmenų vardų. Ir dar pasakė, kad auksas tikras ir kad labai aukštos kokybės, kurios mūsų kraštuos nėra, o tik kartą jam teko matyti, kai buvo atvykęs keliautojas iš tolimų kraštų ir atnešė jam savo papuošalą taisyti.
O tada aš liepiau Švenkliui tuos akmenis išlupinėti, o auksą išlydyti. Ir dar norėjau, kad mano žmonai, bajorei Kregždūnei, nukaldintų daug tokių papuošalų, kokių mūsų krašte niekas nematė. O dar norėjau vieną didelį raudoną akmenį (kuris buvo dydžio kaip penkerių metų vaiko kumštis; o Švenklys jį rubinu vadino) padovanoti Mėnulio šventyklos žyniams. O dar liepiau nukalti aukso taurę ir tais visokiais akmenimis papuošti. Ir norėjau tą taurę mūsų kilniajam kunigaikščiui Tadžiui, kurio tėvas yra kunigaikštis Netis, kurio tėvo tėvas Dakis, ir taip kunigaikščiai iki septintos kartos, o anksčiau buvo bajorai ligi dvyliktos kartos, padovanoti. O jo žmonai, kilmingajai kunigaikštienei Gilrai, kurios tėvas buvo bajoras Nygis, ir taip bajoras iki dvidešimt pirmos kartos, norėjau, kad nukaldintų aukso žiedų ir kitų papuošalų su brangiaisiais akmenimis. O visa kita norėjau sudėti į skrynias ir savo sūnums Sapniui, Kemšiui, Raukui ir Vaukšliui kaip palikimą palikti. Nes nors aš esu dar nesenas, o sveikata nesiskundžiu, bet mirti vis tiek teks.
Taigi, viską sutarėme su Švenkliu. Tada tame pat rūsyje įrengiau jam dirbtuvę ir palikau dirbti.
Tačiau rytojaus dieną auksakalys atėjo pas mane, pagarbiai nusilenkė ir pasakė, kad negalės mano užduoties įvykdyti, nes, kad ir ką darė, nesugebėjo nei akmenų brangiųjų išlupti, nei to karsto (sarkofago) išlydyti ar supjaustyti. Nors, sakė jis, auksas yra minkštas ir lengvai pasiduoda. Tada aš jam paliepiau, nors jis to ir nenorėjo, kūju tą karstą (sarkofagą) daužyti. Kai tai nepadėjo, nusprendžiau aš, bajoras Vijūnas, visą jį į ugnį įmesti ir taip išlydyti. O niekas nepadėjo. Stovėjo jis visą laiką toks, koks buvo.
Tada aš sumokėjau auksakaliui Švenkliui ir paleidau jį. O savo nuolankiam tarnui Stičui liepiau jį nužudyti. Ką jis ir padarė. O apylinkėse paėjo gandas, kad plėšikai jį užmušė.
Taigi, Tavo kilnybe, rašau tau ir nužemintai prašau, kad atvyktum ir tą karstą (sarkofagą) apžiūrėtum. O tai man atrodo, kad ant jo koks burtas uždėtas. O tai laikyti jį be jokios naudos man neišeina, nes už jį mokėjau trisdešimt auksinų. O tas valkata, kuris man jį pardavė, kurį aš palaikiau kvailu, o dabar pasirodo, kad buvo už mane protingesnis. O aš, nors bajoras garsios giminės būdamas, apsikvailinau.
Taigi, dar kartą nužemintai prašau tavęs, Tavo kilnybe, Juodosios magijos Magistre Kodi, pas mane kaip tik galėsi greičiau atvykti. Aš, bajoras Vijūnas, esu turtingas ir išgaliu kiek tik reikės apmokėti, o priimti tave galėsiu tikrai prašmatniai.
Taigi, Tavo kilnybe, atvyk kuo greičiau. Meldžiu tave. O kad negalėsi, tai pranešk man laišku ar per tą patį žygūną (kaip patogiau).
O gal ir baigsiu.
Telydi Tave visuose Tavo darbuose Praamžio palaiminimas.
Linki tau bajoras Vijūnas, bajoro Laidoto sūnus, bajoro Ašiaus sūnaus sūnus, bajoro Žengio sūnaus sūnaus sūnus, bajoras ligi penkioliktos kartos iš tėvo pusės, kurio žmona yra bajorė Kregždūnė, kuri yra bajoro Sočio dukra, bajoro Jausmio sūnaus dukra, bajorė ligi keturioliktos kartos iš tėvo pusės.
Parašyta septynioliktaisiais metais po Didžiojo potvynio. Išsiųsta per žygūną Sirtį.

Žaižara lengviau atsikvėpė, kai burtininkas baigė skaityti:
    • Na ir rašo! Man tokiam laiškui parašyti penkių sakinių būtų užtekę.
    • Ko norėti? Giminė prakeikta bajoriška! Be galo be krašto išpuikę. Kol visą giminę išvardins… Bet dar ne blogiausias raštas. Matau, kad čia ir Kodžio atsakymų juodraščiai susegti.

Didžiai gerbiamas bajore Vijūnai, bajoro Laidoto sūnau, bajoro Ašiaus sūnaus sūnau, bajoro Žengio sūnaus sūnaus sūnau, kilmingasis bajore ligi penkioliktos kartos iš tėvo pusės
Rašo tau Juodosios magijos Magistras Kodis. Siunčiu tau kuo geriausius linkėjimus ir Praamžio palaiminimą tau ir tavo žmonai kilmingajai bajorei Kregždūnei, bajoro Sočio dukrai, bajorei ligi keturioliktos kartos iš tėvo pusės, taip pat tavo sūnums Sapniui, Kemšiui, Raukui ir Vaukšliui.
Savo laiške įdomių dalykų man papasakojai. Pats esu daug po svečias šalis keliavęs. Buvau ir šalyje, kurią tu vadini Stebuklų šalimi. Tačiau mes, burtininkai, žinome, kad negalima ko papuola toje šalyje pirkti ir namo vežti. Ypač sarkofagų (karstų, kaip tu sakai). Senovės burtininkai, kurie žyniais kažkada toje šalyje buvo vadinami, labai galingi. Tam, kad jų brangenybės ir kūnai, kuriuos jie labai gerbė, būtų apsaugoti, žyniai visokių spąstų prigalvodavo.
Dėlei to, gerbiamas bajore Vijūne, aš labai apgailestauju, kad tu nepaklausei apie tą šalį kokio burtininko prieš vykdamas į tą kelionę. Dabar, bajore, turi didelę bėdą bei vargą, kuriame, deja, aš, negalėsiu padėti.
Su gilia pagarba tau rašo Juodosios magijos Magistras Kodis.
Parašyta septynioliktaisiais metais po Didžiojo potvynio ir išsiųsta per tą patį žygūną Sirtį.

    - Mano galva, - burbtelėjo ragana, - neturim laiko laiškus skaitinėti.
    - Turim. Niekad nežinai ką rasi burtininko užrašuose. Ypač tada, kai jie taip tvarkingai surišti. Be to, Kodis nepasakė griežto “ne”. O tai reiškia, kad reikalas jį sudomino.
    - Štai! – šūktelėjo po akimirkos. – Parašęs laišką Kodis ėmėsi darbo.
    - Na, skaityk!
Raštelis buvo trumpas.

Perskaičiau viską, ką radau apie žynių burtus. Nieko konkretaus. Ir nieko paguodžiančio. Reikėtų paieškoti pas Baltosios magijos magistrą Savį. Išvykstu šiandien.

    - Hmm… - numykė ragana. – Tai gal dar mums reikės to Savio ieškoti?
    - Ne. Skaitykim toliau. Dar vienas Vijūno laiškas. Gerokai trumpesnis.
    - Varyk, kol neužmigau…

Didžiai gerbiamas Juodosios magijos magistre Kodi,
vėl rašo tau bajoras Vijūnas, bajoro Laidoto sūnus, bajoro Ašiaus sūnaus sūnus, bajoro Žengio sūnaus sūnaus sūnus, bajoras ligi penkioliktos kartos iš tėvo pusės.
Ačiū, didžiai gerbiamas burtininke Kodi, kad atsakymą man atsiuntei su tuo pačiu žygūnu. Tik labai nuliūdau ir apgailestavau, kad negali padėti. Gal nežinojai, kad esu labai turtingas. Galiu sumokėti kiek reikės. Tik už tai, kad pas mane atvyksi, pažadu sumokėti dešimt auksinų. O jei reikės, didžiai gerbiamas Juodosios magijos Magistre Kodi, kokių priemonių imtis, tai aš pažadu visas išlaidas tau apmokėti ir už darbą tiek, kiek sutarsime.
O labai žemai tau lenkiuosi ir nužemintai prašau padėti, nes gal aname laiške nepapasakojau, bet dvaro rūsy, kuriame stovi tas karstas (sarkofagas), keisti dalykai dedasi. Apie kuriuos nesakiau net savo žmonai bajorei Kregždūnei, bajoro Sočio dukrai, ir taip bajorei iki keturioliktos kartos iš tėvo pusės. O tik pasakiau mano ištikimam tarnui Stičui, apie kurį jau aname laiške minėjau.
Taigi, ponas burtininke, po to, kai auksakalys išvyko, aš kiek pagalvojau ir panorau tą karstą (sarkofagą) dar kartą pamatyti. Bet nebegalėjau. Kai pabandžiau duris į rūsį atidaryti, mane taip trenkė nuo jų, kad gerą laiko tarpą be sąmonės gulėjau. O atsigaivelėjau savo lovoj, kur mane buvo mano ištikimas žmogus Stičas nunešęs, kai rado rūsy be gyvybės žymių gulintį.
Dėlei to dabar aš manau, kad joks paprastas žmogus negalės prie to daikto prieiti. Dar bijau, pone Juodosios magijos Magistre Kodi, kad ko blogo  man ar mano šeimai nenutiktų, ir prašau tavęs nužemintai dar kartą: atvyk ko greičiausiai, o už darbą aš tau gerai užmokėsiu.
Telydi tave Praamžio palaiminimas.
Pasirašo bajoras Vijūnas, bajoro Laidoto sūnus, bajoro Ašiaus sūnaus sūnus, bajoro Žengio sūnaus sūnaus sūnus, bajoras iki penkioliktos kartos iš tėvo pusės.
Parašyta septynioliktais metais po Didžiojo potvynio. Išsiųsta per žygūną Sirtį.

    - Taigi, Kodis neveltui iškart vilkui į nasrus nešoko. Bajoras Vijūnas, pasirodo, pamelavo. Na, nutylėjo kai ką. O burtininko atsakymas, žiūrėk, visai trumpas.

Didžiai gerbiamas bajore,
atvyksiu į tavo dvarą vienas kuo greičiau. Prašau manęs vardu nevadinti, o tik Magistru. Ir niekam mano vardo neminėk.
Telydi tave ir tavo šeimą Praamžio palaiminimas.
Pasirašo Magistras.
Parašyta septynioliktaisiais metais po Didžiojo potvynio ir išsiųsta per tą patį žygūną.

    - Toliau! Skaityk toliau! – nekantravo Žaižara.
    - Atleisk, raganėle, teks tau kiek pakentėti. Jei aš skaitysiu viską garsiai, užtruksim ligi amžiaus pabaigos. Dabar aš paskaitysiu taip, kaip moku. O tada viską tau papasakosiu.


Pagaliau burtininkas Margenis pakėlė galvą ir pasakė:
    - Aš turiu šauktis pagalbos.
    - O Šventoji ugnie! – susiraukė Žaižara. – Tai, vadinasi, vieno Juodosios magijos magistro jau nebeužteks?
    - Ne.
    - Paguodei mane, burtininke.
    - Tai aš išvis nenoriu į šitą mėšlą lipti. Bet vienas burtininkas jau žuvo. Aš manau, kad Kodį tas žynys sugebėjo išstumti į Juodąją bedugnę. Kitaip Kodis būtų paprašęs pagalbos. O jis buvo vienas galingiausių burtininkų. Ir todėl įtariu, kad žynys yra ne juodasis, o baltasis. Kodis gal suklydo. Tokia klaida gali būti lemtinga. Todėl ir mum reikėtų burtininko, kuris valdo baltąją energiją. Ir, išvis, čia mums nebėra ką veikti, todėl grįšim į mano pilį. Iš ten aš pasiųsiu žinią Baltosios magijos Magistrei Naktižiedei.


Burtininkas Margenis išsiuntė žinią Baltosios magijos Magistrei Naktižiedei. O dabar abu su Žaižara vakarieniavo ir kaupė jėgas kelionei į bajoro Vijūno dvarą.
    - Taigi, Kodis, - lėtai kramsnodamas kalbėjo Margenis, - gerokai pasirausė knygose. Turiu pasakyti, kad jam reikėjo pavargti. Beveik visi praeitų Ciklų raštai dingsta. Todėl jis keliavo pas Baltosios magijos Magistrą Savį, kuris renka senovines knygas ir raštus. Ten atkapstė, kad kažkuriame Cikle egzistavo gana didelė ir pakankamai išsivysčiusi valstybė Egiptas. Kažkaip ji transformavosi į tą Stebuklų šalį, apie kurią bajoras pasakojo. Ten buvo stipri žynių kasta. Kai kurie iš jų buvo galingi burtininkai. Taigi, vieną dieną staiga mirė vyriausias dievo Anubio šventyklos žynys Leidas. Šiaip į tą mirtį dėmesio nekreiptum. Bet Kodžiui užkliuvo, kad kiti žyniai jį balzamavo naujoviškai ir skubiai palaidojo nežinomoje oloje. Tai buvo neįprasta. Balzamavimas užtrukdavo ilgai. Tokiems svarbiems asmenims dar ir kapą įmantrų įrengdavo. O čia mirtis tokia netikėta ir laidotuvės paslaptingos. Ir kapas nežinia kur. Įdomiausia, kad visi šeši žyniai, kurie jį balzamavo ir laidojo, mirė netikėtai. Kokie buvo Leido planai nežinia. Tais laikais, o ir vėliau, kapus dažnai plėšdavo. Tačiau ten, kur buvo palaidotas Leidas, įvyko žemės drebėjimas ar kokia kita katastrofa. Ir kapo nieks neatrado. O paskui visokių atsitiktinumų grandinė. Ir Leidas atsidūrė pas bajorą Vijūną. O žynys prisikėlė ir prikėlė Empūsą. Tai rodo koks jis galingas.
    - Arba tas, kuris jam padeda, - tarstelėjo Žaižara.
    - Gali būti ir taip. Gal įsikišo koks senas dievas.
    - Aš manau, - pareiškė Žaižara, - man metas keliauti. O jūs su burtininke Naktižiede atvykit kuo greičiau.