Sugrįžimas. Burtininkai-23

Į bajoro Vijūno dvarą Žaižara atjojo pavakare. Ten rado visus prislėgtos nuotaikos. Bajorė Kregždūnė sėdėjo svetainėje tiesi lyg mietą prarijusi. Ir nors tvyrojo prieblanda, o bajorės veidas kiek papudruotas, vis tiek buvo matyti, kad pastarosiomis dienomis ji daug verkė. Vijūnas stovėjo prie lango sunėręs rankas už nugaros. Veidas rūškanas ir kiek apsigandęs. Už motinos nugaros stypsojo du vidurinieji bajoro sūnūs – Kemšys ir Raukas – akmeniniais veidais. Vyriausias sūnus Sapnys stovėjo prie židinio įsmeigęs akis į ugnį. Ir Žaižara suprato kodėl Švitrė pasirodė jai matyta. Ji kaip du vandens lašai panaši į Sapnį.
“Tai bajoras Vijūnas smarkus vyras besąs. Švitrė jaunesnė už Sapnį. Na na…”
Ragana patogiai įsitaisė krėsle ir paklausė:
    - Tai kas šį kartą atsitiko, ponai bajorai?
    - Nelabai skubėjai, ponia Žaižara.
    - Žinai, bajore, darbo turiu daug.
    - Kiek žinau, visoje apylinkėje nė vienam bajorui tavo pagalbos nereikėjo.
    - Apylinkėse ne vien bajorai gyvena.
    - Tie gali palaukti.
    - Man, bajore, visi lygūs.
    - Gerai. Tu jau čia. Ir esi labai reikalinga. Mano sūnaus Vaukšlio žaizda negyja.
    - Ir nesugis, - abejingai pasakė. – Nesugis tol, kol nepasakysit man tiesos. Negaliu gydyti, jei nežinau kuo serga.
    - Kad aš irgi tiek težinau: rado jį kumetis miške…
    - Gana, tėve! – staiga griežtai nutraukė Sapnys. – Jau gana! Vaukšlys miršta! Turim raganai pasakyt.
Kregždūnė pakėlė ranką su nosine prie akių, Kemšio ir Rauko veidai irgi tapo ašaringi.
    - Tu ir pasakok, kvaily! – riktelėjo Vijūnas ir skubiais žingsniais išžirgliojo lauk.
Sapnys tik pečiais gūžtelėjo ir nusišypsojo Žaižarai:
    - Einam, ponia ragana. Aš tau kai ką papasakosiu. O tada patarsi ką daryti.


Bibliotekoje jaunasis bajoras įteikė raganai seną storą knygą:
    - Turbūt, žinai, ponia ragana, kokia čia knyga.
Žaižara pavartė knygą ir pasidėjo ant kelių:
    - Taip. Tai Chaoso burtininkų Didžioji magijos knyga. Iš kur ją gavai?
    - Tai vis Stičas. Kad jį laumės užjodytų! Prieš penkerius metus jis nužudė burtininką ir…
    - Ir kaip gi?
    - Rubulas tada turėjo reikalų tėvo dvare. Jaunas buvau, tai nelabai žinau. Bet darbelis, matyt, buvo nelengvas, nes Rubulas puolė į tą savo miegą. Tada jį ir…
    - O Praamži! - tyliai šūktelėjo ragana ir sudėjo apsauginį ženklą. – Nieko kvailesnio ir sugalvot negalima.
Sapnys tylėjo, nesiryždamas kažko sakyti.
    - Paklausyk, Sapny. Aš dar nežinau, ar galėsiu padėti. Geriausia būtų burtininką kviesti. Tik kur dabar tokį rasi?
    - Gerai. Nemalonu apie tai kalbėti, bet…
Sapnys patylėjo bandydamas susikaupti.
    - Paslaptis, matyt, labai baisi. Esu tikras, kad tėvas geriau sutiks paaukoti Vaukšlį ir mane, negu atskleis ją. Šią paslaptį žino tik tėvas, Stičas ir, manau, motina. Jei pavyktų ją prakalbinti…
    - Žinai, bajoraiti, kad esu ne eilinė ragana, o Didžiosios Ragės ordino kariūnė. Man, tiesą pasakius, nerūpi nei tavo tėvas, nei visa jūsų šeimyna. Bet aš žinau, kad pavojus persimes į apylinkes. O tu, ar sutiktum man padėti, net jei tai kainuotų Vaukšlio, o gal ir tavo gyvybę.
Sapnys nustebęs pažvelgė į raganą. Paskui priėjo prie lango ir ilgai žiūrėjo į apniukusį dangų.
Žaižara jo neskubino. Sapnys tikrai vertas savo vardo: lėtapėdis ir ramus. Tačiau sąžiningas ir tiesaus būdo. Juo, jei pažadės, galima bus pasikliauti.
    - Sutinku, - lėtai pratarė Sapnys. – Nėra ko prarasti. O taip gyventi toliau nebegaliu.
    - Ar gali trumpam išjoti, kad niekas nepastebėtų?
    - Galiu, - kiek pagalvojęs atsakė.
    - Puiku! – džiugiai nusišypsojo. – Aš parašysiu laišką. Nuneši burtininkui Sykui. O aš einu pas Vaukšlį.


Žaižara ėjo į Vaukšlio kambarį ir mąstė, kad ligi ryto čia neturi nė vieno patikimo žmogaus. Užtat priešiškai nusiteikusių – į valias. Ji atidarė kambario duris. Silpnai žvakių apšviestame kambaryje plačioje lovoje gulėjo bajoraitis. Iš toliau buvo panašus į numirėlį. Šalia lovos sėdėjo Kregždūnė ir laikė sūnų už rankos. Kūrenosi židinys. Kambaryje buvo karšta ir trošku, nes nevėdinta, matyt, nuo pastarojo Žaižaros apsilankymo.
    - Na, žinote! – suraukė nosį ragana. – Juk sakiau, kad kambarį vėdinti reikia.
Ji prišoko prie lango ir plėšte atplėšė. Vidun plūstelėjo gaivaus šalto oro gūsis. O ragana grįžo prie ligonio.
    - Tai ką, bajore, nesitaiso Vaukšlys? Och! sakiau aš jums…
Bajorė tylėjo, ir Žaižara sustojo priešais, piktai įsisprendusi į šonus.
    - Tyli?
Tada palinko prie ligonio ir ėmė vangiai apžiūrinėti jo žaizdą. O ką beįžiūrėsi? Tokia pat kaip ir prieš mėnesį: nei geryn, nei blogyn.
    - Tavo sūnui nė kiek negerėja. Gerai, kad nepablogėjo. Bajore, tu žinai kas čia vyksta. Tačiau tyli, kaip ir tavo vyras. Prisišauksit dar didesnę bėdą.
Kregždūnė nuleido akis, tačiau atkakliai tylėjo.
Ragana varė savo:
    - Aš, brangioji, galiu patarti tik viena: reikia kviesti burtininką.
Bajorė tik atsiduso giliai, bet ir vėl nutylėjo.
    - Žinoma, nesu tikra, kad koks burtininkas kels koją į jūsų namus. Žinoma, jeigu pagalbos paprašyčiau aš…
Žaižara tyčia nebaigė sakinio. Ji akies krašteliu stebėjo Kregždūnę. Toji neramiai sukrutėjo krėsle, baimingai pažvelgė į raganą ir žiojosi ką sakyti, bet ir vėl susičiaupė, nuleidusi galvą.
    - Kiek dar tylėsi, bajore? Ar nori netekti Vaukšlio? O gal ir kitų savo sūnų? Žinau, kad slepiat kokią didelę šeimos niekšybę. Ko čia buvo atvykęs Rubulas? Ar jam pavyko? Kodėl Stičas jį nužudė? Ir kas atsitiko Vaukšliui?
Bajorė išblyško taip, kad, rodos, tapo baltesnė nei patalai, kuriuose merdėjo sūnus. Ji drebėjo visu kūnu, o skruostais ritosi ašaros.
Žaižaros tas vaizdas visai nesugraudino. Ji apsisuko ir patraukė dvaro koridoriais, kiekviena kūno ląstele jausdama virš savęs besikaupiantį pavojų. “Oi, nelauks bajoras Vijūnas, kol imsiuos reikalo iš peties… Galanda dabar durklą Stičas. ”
Staiga pajuto: pavojus! Ragana pašaipiai vyptelėjo: “Nepraėjo veltui Snopio ir Žvilguolio pamokos. Snopis vis sakydavo: turi matyti užrištomis akimis ir girdėti užkimštomis ausimis. ” Ką gi… Žaižara vėl vyptelėjo. Jos ranka lengvai nuslydo link kalavijo. Ji nei sulėtino, nei pagreitino žingsnio. O žmogaus širdies tvinksniai vis artėjo. Aha! už to posūkio…
Kai ragana priartėjo prie tos vietos, kur buvo pasislėpęs žudikas, kalavijas tarytum pats įslydo rankon. Ji kirto. Ir koridoriais nuaidėjo klaikus riksmas. Kairiąja ranka ragana sugriebė Stičą už kitos rankos ir suspaudė tarytum geležiniais gniaužtais. Žudikas suglebo - matyt, apalpo.
Po akimirkos atbildėjo sargybiniai. Teikėsi ateiti ir pats bajoras Vijūnas. Kai fakelų šviesa užliejo koridorių, visi sukrėsti sužiuro į ant grindų gulintį Stičo kūną. Dešinioji ranka buvo nukirsta prie pat peties ir voliojosi atokiau, vis dar mėšlungiškai spausdama durklą.
Žaižara demonstratyviai kruviną kalaviją nušluostė apsiausto skvernu ir kreipėsi į Vijūną:
    - Tai ką, bajore: burtininko tau neužteko?


Naktis praėjo ramiai. Ragana gerai išsimiegojo ir pabudo vėlai. Užkando džiovintos žuvies ir atsigėrė vyno iš savo gertuvės. Tada paėmė Rubulo knygą ir ėmė vartyti. Ko ieškojo? Nežinojo nė pati. Burtininkas! Žaižara staiga prisiminė. Koks buvo jo vardas? Mer… Mergel… O taip! Margenis! Štai į ką ji galėtų kreiptis. Tik, kiek žinojo, jis gyveno toli. Be to, nenoriai veldavosi į tokias istorijas. Tikras keistuolis – aplink jį sklandė tiek gandų.
“O Didžioji Rage! – sušnabždėjo Žaižara. – Mano žymė… Tai turėtų man kažkaip padėti…”
Ji ėmė skubiai versti storosios knygos puslapius. Pagaliau rado skyrių “Ugnis”. Aha, štai! “Tas, kas valdo ugnį, gali perduoti žinią arba keliauti su ja. Reikalinga Šventoji ugnis. O tai daroma šitaip…”
Šventoji ugnis! Šventykla netoliese. Tačiau kaip išvykti iš dvaro? Kol negrįžo Sapnys… O kur Sapnys? Ar jis grįžo? Laikas būtų…


Žaižara pabeldė į Sapnio duris ir, nelaukdama kvietimo, įėjo.
Sapnys stovėjo prie lango ir žvelgė į kiemą. O prie židinio sėdėjo abu broliai.
    - Labą rytelį visiems! – linksmai pasisveikino.
    - Labą, - burbtelėjo Kemšys. – Tik ne rytas jau. Greit pietūs. O tu ilgai miegi. Nemanau, kad gali broliui padėti ligi pietų lovoj drybsodama.
    - O aš nemanau, kad jūsų tėvas sūnui gali padėti žudikus man siuntinėdamas! – atšovė Žaižara.
Sapnys greitai atsigręžė ir perklausė:
    - Žudikus?
    - O kaipgi! Manau, Stičas dabar mirtimi vaduojasi. Vargu išsikapstys.
    - Na, žinot! – įpyko Sapnys.
Abu broliai net krūptelėjo. Nebuvo pratę, kad vyresnėlis taip jausmams pasiduotų.
    - Dar tėvui burtininko negana? Dar tos nesąmonės su Vaukšliu. Ir to, kas po dvarą ir aplinkui valkiojasi.
    - Neširsk, Sapny, - nusišypsojo Žaižara. – Pyktis tikrai nepadės. Tiesą sakant, išvis nežinau, kas jums gali padėti. Jūsų tėvas ar motina galėtų viską paaiškinti, bet tyli. Šitaip ne tik Vaukšlys, bet ir jūs kojas pakratysit. Man…
Raganai baigti neleido. Su trenksmu atsilapojo durys ir vidun įvirto kareivis. Nors ir labai stengėsi valdytis, buvo aišku, kad paklaikęs iš baimės.
    - Atleiskite… - sušvogždė jis. – Negaliu… niekur bajoro Vijūno… O ten… ten tokie dalykai… Bajoraiti Sapny, eik pažiūrėti…
Ragana pirmoji prišoko prie kareivio, griebė jį už pakarpos ir stipriai papurtė:
    - Kur?! – riktelėjo. – Kur mums eiti?
    - Ten… - suvapėjo karys, bet kiek atitoko. – Arklidėse, ponia ragana…
Žaižara nebesiklausė. Ji nustūmė karį ir lengvu žingsniu puolė link laiptų.


Arklidėse tikrai dėjosi velniava. Dar neišbėgusi į kiemą, Žaižara išgirdo baisų triukšmą ir žirgų žvengimą. O išpuolusi laukan pamatė, kaip pro arklidžių duris išlėkė nuplėšta žirgo koja, kuri žnektelėjo visai šalia raganos. Ji sustojo, išsitraukė kalaviją ir ėmė lėtai slinkti artyn. Trepsėjimas už nugaros nutilo dar ant laiptų. Paskui ji išgirdo kažkieno atsargius žingsnius ir žvilgtelėjo per petį. Iš paskos ėjo Sapnys. Jo broliai ir karys liko ant laiptų. Žaižara žengė dar kelis žingsnius ir sustojo. Arklidėse triukšmas pamaži rimo. Reikia manyti, kad gyvų žirgų nebeliko.
    - O Didžioji Rage… - sumurmėjo po nosim. – Antra kumelė per dvi savaites.
Ji atsigręžė į Sapnį:
    - Žinai, ten eiti, man rodos, neverta. Tegul visi susirenka pokylių salėj. Ir bajorai, ir tarnai.
Sapnys tylom linktelėjo ir pamojo broliams:
    - Girdėjot?
Broliai skubiai dingo už durų, o jis sugrįžo prie raganos, kuri rymojo ant kalavijo ir atidžiai žiūrėjo į arklidžių duris bei klausėsi.
    - Ir ką manai, ponia ragana?
    - Galvoju, ar nevertėtų man dingti iš čia.
    - Praamžio vardu prašau… - iškvėpė Sapnys. – Nemyli manęs šiuos namuos, bet jie – mano šeima. Liepk man. Padarysiu ką reikia. Tik padėk.
    - Reikalas, bajoraiti, toks, kad ir galvą gali palydėti. O ar nori? Už juos?
    - Nežinau… Bet gi ir man tas pats pavojus gresia.
    - Na, tave aš pasiimčiau drauge. Tu man patinki, nes esi visai… - pagalvojo kiek ir užbaigė, - nebajoriškas.
    - Mano tėvui pasakyk, - gūžtelėjo pečiais Sapnys. – Gal tada supras, kad man jo turtai rūpi kaip pernykštis sniegas.
    - Nesupras! – kaip kirviu nukirto ragana. – Nieko nesupranta ir suprast nenori. Oi atsirūgs jam… Na, eime.


Į menę Žaižara įlėkė kaip vėjas. Na, žinote, tas, šiaurinis. Kuris plėšia nuo medžių lapus, neša šaltį ir visokią kitokią bjaurastį. Ji skubiai peržvelgė susirinkusius:
    - O kur Vaukšlys?
    - Na, ponia ragana, lyg nežinotum, kad… - žiojosi Vijūnas.
    - Tylėk, velnio išpera! – užriko. – Ar nesakiau, kad čia visiems susirinkti reikia?
Vijūnas piktai sudilbakiavo į raganą, bet, mostelėjo kareiviams. Atseit, eikit ir atneškit.


Ragana įsitaisė krėsle prie lango taip, kad galėtų stebėti ir kiemą, ir visus susirinkusius.
    - Tai va! – pradėjo linksmai. – Įkliuvau per jus. Bet tikiuosi išsikapanoti. Ir dar jus, kvailius, ištraukti. Tiesa, reikia jūsų pagalbos. Jei atvirai, tai ir pati galiu susidoroti. Bet tai užtruktų, o laiko mažai. Tau, Sapny, ir toliau teks duris saugoti. Manau, kai kam netrukus užeis didis noras iš čia sprukti… - Ji pašaipiai pažvelgė į bajorą Vijūną ir tęsė: - Perspėju, kad to daryti nebandytumėt. Už durų jūsų laukia daug didesni nemalonumai. Taigi… Aš tikiuosi, kad tu, Vijūne, ir tu, Kregždūne, pagalvojot ir nusprendėt man viską papasakoti.
Žaižara atsistojo ir priėjo prie Vaukšlio lovos. Bajoraitis vos kvėpavo. Tebebuvo išblyškęs. O pro tvarstį sunkėsi kraujas.
    - Mat kaip… - kilstelėjo antakius ir atsisuko į bajorę. – Kregždūne, turiu blogą naujieną. Tavo sūnui pablogėjo. Greičiau galvok, kol nepasimirė.
Bajorė krūptelėjo ir baimingom maldaujančiom akim pažvelgė į vyrą. Šis piktai papurtė galvą. Kregždūnė, sunkiai atsidususi, pakėlė nosinaitę prie akių.
Ragana dar kartą pažvelgė į Vijūną, tada į jo žmoną, peržvelgė visus ir paklausė:
    - Ar atsiras drąsus karys, kuris gali išjoti iš čia ir, svarbiausia, grįžti užduotį atlikęs?
              Tyla dar sutirštėjo. Po akimirkos prie Žaižaros patraukė senas karys. Jo veidas visas randuotas. Kairė ranka be dviejų pirštų. Ėjo truputį vilkdamas kairę koją.
    - Aš, ponia ragana, visko šiame gyvenime mačiau. Nebeturiu artimųjų anei giminių. Mirties seniai nebebijau. Aš sutinku. Tik, jeigu arklio negausiu, tai ėjikas iš manęs prastas…
Žaižara pritariamai linktelėjo.
    - Skila! – pašaukė. – Eik šen!
Mergina priėjo, nervingai tampydama prijuostę.
    - Tau, mergele, užduotį turiu. Eisi su šiuo žmogumi. Už pusvarsčio nuo dvaro lauks brolis. Jis turi gerą žirgą. Tai kariui. Tu keliauk namo. O tu, kary, jok į šventyklą kiek įkabindamas. Perduosi vyriausiajam žyniui laišką. Jis tau duos ko prašau. Grįžk kuo greičiau, tai labai svarbu.
Tada, nekreipdama dėmesio į kitus, ėmė vartyti burtų knygą. Tikėjosi, kad Sykas, gavęs žinią per Sapnį, atvyks greitai. Tada ji galės iškeliauti, kad pagalbą pasikviestų. Žinoma, bandyti tai, ko niekada nedarei, tokiom neįprastom aplinkybėm nėra gera mintis. O ką daryti? Sykas, vargu, pagelbės. Juk čia tikrai klaidžioja ne koks paprastas žvėris. Ko čia buvo Rubulas? Ir ką tokio veikė, kad labai išseko? Ar yra dar kas nors?
Staiga ragana išgirdo kalavijų žvangėjimą.
Dar gerai nesuvokusi kas vyksta, pagriebė ginklą ir puolė garso pusėn. Tada pamatė, kad bajoras Vijūnas bando išeiti, o Sapnys nė už ką neketina jo išleisti. Už tėvo nugaros neryžtingai trypčiojo Kemšys ir Raukas.
    - Liaukitės! – šoko į tarpą Žaižara ir lengvu smūgiu išmušė Vijūnui ginklą iš rankų. – Nė minutėlės be priežiūros negaliu palikti. Kad jus laumės užjodytų! Giminė prakeikta bajoriška!
Ragana piktai žaibavo akimis. Ji lengvu judesiu truktelėjo aplink juosmenį apvyniotą virvę. Ši nuslydo ant grindų. Žaižara įsikišo kalaviją ir surišo vangiai besipriešinantį Vijūną. Tada persimetė per petį, nunešė ir nudrėbė į krėslą.
    - Žaižara! – kvyktelėjo šis. – Tu man dar už tai sumokėsi!
    - Man jau gana! – visai pasiuto ragana, išsitraukė iš kišenės nosinę ir užkimšo bajorui burną.
Dabar šis tik raudonavo kaip vėžys, bet negalėjo nei kalbėti, nei judėti.
    - Uf! – nusišluostė prakaitą. – O, Praamži, ko aš su jais prasidėjau?!
Ragana vėl ėmėsi knygos. Girdėjo kaip kūkčioja Kregždūnė, muistosi Vijūnas ir kažko pusbalsiu ginčijasi bajoraičiai. Tačiau nekreipė į juos dėmesio. Pasiskaičiusi nusprendė, kad gal pasiseks. Viena bėda, kaip reikės išvykti, kai nebus kam visų šitų saugoti. Stipraus puolimo Sapnys neatlaikytų. Nebent… surišti visus…
Žaižara atsistojo ir patraukė prie Kregždūnės.
    - Kregždūne, nežinau kokiais žodžiais į tave kalbėti. Bet pabandysiu. Prieš penkerius metus tavo vyras pasikvietė burtininką Rubulą. Darbas turėjo būti ne iš lengvųjų, nes Rubulas taip pavargo, kad turėjo pailsėti namo nevykdamas. Tada Stičas, tavo vyro įsakytas, jį nužudė. Kai prieš porą savaičių jojau iš Šaršo dvaro, krito mano žirgas. Mes su bajoru kiek apsipykom, tai pamaniau, kad jis taip smulkmeniškai man keršija. Bet tada sutikau tą netikėlį Utį, kurį palaikiau begėdžiu brakonierium ir tiek. Tiesa, kai sužinojau, kad jis vedęs bajoro Vijūno dukterį…
Kregždūnė susigūžė lyg nuo smūgio. Jos akys baimingai išsiplėtė. Ragana apsimetė nieko nepastebėjusi ir varė toliau:
    - Žinia, Švitrė turi tik pusę bajoriško kraujo. Jos motina buvo kokia kambarinė ar virėja. Bet aš bajorų papročius gerai žinau. Savo, kad ir nesantuokinės, dukters už tokio kaip Utis tikrai neišleistų. O aplinkui vis visokios įdomybės. Utis ir Vaukšlį sužeistą rado, ir keistus padarus miške matė, ir šautuvą iš bajorų gavo, kad tų pačių bajorų miške brakonieriautų. Tai aš vis galvoju galvoju… Ir niekaip suprast negaliu. Aplinkui trainiojasi KAŽKAS. Tai kaip galiu padėti? Pagalbos reikia. O kas padės? Dar ta Vaukšlio žaizda. Burtininkai nepadeda tiems, kurie juos žudo. Gali ir ką linksmo už bausmę sugalvoti. Jų humoro jausmas tikrai savotiškas…
    - Ei, Žaižara! Ar tu dar čia? – pasigirdo seniokiškas, bet žvalus balsas.
Ragana puolė prie lango, plėšte atplėšė ir šūktelėjo:
    - Aš čia! Kur dėsiuos, Sykai!