Sinapsė

Pagaliau aš SEMENOJE-341. Kažkur gurgena oro filtrai. Koks malonus nusausintas ir išvalytas oras. Kažin kiek semenų aplankiau per tuos be galo ilgus penkerius tarnybos FENIKSUI metus? 100? Reikės paklausti Bubo, kai grįšiu į erdvaltę. Gaila, kad Bubo dabar negali būti su manimi semenoje. “Būti su manimi” - kokia juokinga mintis. Vėl pagalvojau apie Bubo kaip apie žmogų, nors ji tik erdvaltės dirbtinis intelektas. Gal tai dėl to, kad prisijungusi prie mano smegenų modulio ji mano smegenyse sukuria sau moterišką pavidalą? Lieknutę, jauną, akiniuotą su nepaklusniai išsidraikiusiais plaukais merginą, kvepiančią gaiviu vaisių aromatu…kažkuo panašią į Aną…Kažin, ar kitose erdvaltėse Bubo susikuria sau tokį patį pavidalą ir kitiems Fenikso semenų sergėtojams?
Taip…griežtieji Fenikso semenų patikros protokolai…atvykus į apie gedimą pranešusią semeną pirmiausia valdymo skyde peržvelgti semenos klaidos ataskaitą. Ir ką gi mes čia turime…”5-tos serverinės klaida: 292”. Ką gi, laukia daug bjauraus darbelio tikrinant elektrines grandines ir integrinius grandynus. Dar anuomet, kai studijavome Fenikso Globaliųjų Technologijų Institute nemėgau tokio darbo, bet galėjau ilgai stebėti kaip Ana, pamiršusi viską aplinkui, stovėdavo prie mokomojo modulio, kantriai junginėdavo gnybtus ir stebėdavo įtampos rodmenis testmodulio ekrane. Kartas nuo karto nubraukdavo išdykėlę plaukų sruogą, krentančią į akis, ar pirštu tvirčiau prisispausdavo akinius prie nosies.
-Kostai, juk žinai, kad tie kurie būsime atrinkti Fenikso Sergėtojų Misijai, erdvaltėse gyvensime vieni, - kuo rimčiausiai atsisukusi išpoškino man kartą Ana - negali daryti tik to, kas tau patinka, turi įprasti atlikti ir šį darbą.
O, kad ji matytų mane šią akimirką junginėjantį testmodulio gnybtus…O tada tik priėjęs pakštelėjau jai į lūpas ir juokiausi žiūrėdamas į jos sumišusį, išraudusį veidą. Ji nieko man nebepasakė.
Ha, visas segmentas išėjęs iš rikiuotės. Na, ką gi, pakeisiu tave ir pažiūrėsime, ar tai visos problemos, dėl kurių vėl eilinį kartą buvo atšaukta mano kosminės misijos pabaiga. Po galais, jau prabėgo penkeri metai kiūtant vienui vanam erdvaltėje, taisant gedimus semenose ir tikrinant ar Žmonijos Intelekto sukurti duomenys nebuvo kenkėjiškai pakoreguoti SINAPSĖS. Per visą tą laikotarpį Tarptautinėse kosminėse stotyse, kur galėjau sutikti kitų žmonių, buvau turbūt…7 kartus… O juk mano misija turėjo trukti tik dvejus metus.
- Kostai, nesu tikra, ar sugebėsiau išbūti dvejus metus erdvaltėje vienui viena, - netikėtai kartą prabilo Ana. Nustebau pamatęs ašaras jos akyse. Tuokart kartu studijavome jos kambarėlyje FGTI bendrabutyje baigiamiesiems egzaminams. Pakilau nuo kėdės prie stalo ir prisėdau ant kušetės krašto greta Anos, kuri sėdėjo sukryžiuotomis kojomis su ant kojų nuleista dar ką tik skaityta knyga. Jutau jos mėgstamų vaisių aromato kvepalus.
-Ana, kas nutiko? - tepaklausiau glostydamas jos švelnią koją.
-Net nežinau kaip paaiškinti…Buvau dar vaikas, kai su visa šeima klausėmės naujienų apie pagaliau sukurtą SINAPSĘ. Visi naujienų portalai tik ir skelbė: “SINAPSĖ pakeis mūsų pasaulį ir nuves žmoniją link šviesesnės ateities. Ji pagaliau sutramdys nusikalstamų sindikatų ir teroristų dirbinius intelektus. ” Mes taip žavėjomės šiuo proveržiu. Ha…Dabar net juokas ima. O tada visi taip išdidžiai skelbė: “SINAPSEI duota vienintelė užduotis - žmonijos sergėjimas ir išgelbėjimas. ” Ir visi mes tuo tikėjome, Kostai… Tikėjome didžiąją DI Revoliucija… Kaip ir visi  negalėjau patikėti, kai po dvejų metų SINAPSĖ atsisuko prieš žmoniją, ėmė duomenų saugyklose slapta kaitalioti įstatymus, naujienas, istorinius faktus, mokslinius duomenis…net meno kūrinius! Ir žinai…tada…jau tada pasakiau sau, kad vieną dieną aš stovėsiu pirmose gretose su tais, kurie ją įveiks...
Ana pravirko, jei taip galima pasakyti. Ji kūkčiojo ir springo ašaromis…nebuvau pratęs jos tokios matyti…ji visada entuziastingai griebdavosi net beviltiškiausios užduoties, įkvėpdama aplinkinius, o dabar tarsi kažkas ilgai slėpto viduje sprogo ir ji nebevaldė savo emocijų. Ana kūkčiodama tęsė toliau:
Kai tik FENIKSAS paskelbė, kad sukurs semenų tinklą Saulės sistemoje, kad kruopščiai atrinks visą žmonijos sukurtą nematerialųjį turtą, užtikrins, kad jis būtų apsaugotas nuo SINAPSĖS, kad ji negalės prisijungti prie semenų serverių… Aš buvau tikra, kad kažkaip prisidėsiu prie šio projekto. Atiduosiu visą save. Ir vos tik išgirdau apie Semenų sergėtojų programą Fenikso Globaliųjų Technologijų Institute, aš akimirksniu nusprendžiau tapti savanore… Kostai, aš niekada nė akimirkai nesudvejojau... - Ana pakėlė į mane apsiašarojusias akis ir dabar jau kone drebėjo nuo emocijų antplūdžio. - Bet šiandien…tik šiandien…atėjo suvokimas, kad galimybė gali virsti tikrove ir turėsiu palikti viską…turėsiu dvejus metus sėdėti ankštoje erdvaltėje vienui viena… ir galbūt ten, kosmoso platybėse, mano gyvenimas ir pasibaigs…aš labai bijau, Kostai… SINAPSĖ buvo klaida. O kas, jeigu ir FENIKSAS yra tik dar viena klaida? O kas, jeigu mūsų auka bereikšmė? Kostai, aš noriu gyventi…Negi tau nekyla abejonių?
Pamenu tylėjau…tylėjau ir žiūrėjau į Aną. Pabandžiau nubraukti ašaras jai nuo šaltų drėgnų skruostų. Galiausiai įstengiau tik kvailai pajuokauti:
-Tai tiesiog mano pareiga pasirūpinti, kad SINAPSĖ nepasodintų balto kuino ant Monos Lizos nugaros ir nenutapytų jai ketverių kojų, - žiūrėjau į pasimetusią, bijančią Aną…bet pats nieko panašaus nejutau.
Abu tylėjome ir žiūrėjome vienas į kitą. Ana po truputi rimo, o aš turbūt pirmą kartą suvokiau, kad man sergėtojų misija nekėlė nei baimės, nei dvejonių, nei nuoskaudų…aš tiesiog turėjau joje dalyvauti…Staiga Ana švelniai apsivijo mane rankomis ir įsisiurbė minkštomis lūpomis į maniškes, jutau jos gaivų burnos kvapą, kūno šilumą, o mano kūnu nubėgo raumenis stingdantis geismas. Apglėbiau ją tvirtai tvirtai.
-Kostai, - vėl pažvelgė į mane Ana, o jos akyse vėl žibėjo joms įprastas entuziazmas, - jei kažkuris iš mūsų ar mes abu būsime atrinkti Sergėtojų misijai, pasižadėkime laukti vienas kito.
- Ana, tavęs laukčiau ir dar ilgiau…   
- Po trijų mėnesių mes galbūt sėdėsime erdvėlaivyje, gabenančiame į Tarptautinę Kosminę Stotį, iš ten sėsime į erdvaltes…Ir jei jau mano egzistencija pasibaigs ten, tai noriu gyventi bent iki tol…
Norėjau atplėšti lūpas nuo Anos lūpų ir jai priminti apie dorovės įžadus, norėjau išlaisvinti savo ranką iš smulkučio ir švelnaus Anos delno, stumiančio mano delną po jos marškinėliais link stangrios šiltos krūties su iš susijaudinimo styrančiu speneliu…norėjau…bet galva sukosi nuo geismo…nesustojau net kai vadovėlis sunkiai dunktelėjo ant grindų ir abu krūptelėję nusijuokėme, it visi lig tol mus varžę pančiai būtų nukritę…antrasis mano delnas jau pats godžiai slydo link kitos Anos krūties iš geismo virpančiu jos kūnu…               
Šį kartą net šeši segmentai išėję iš rikiuotės vos vienoje serverinėje. Neblogai paplušėjau. Galiu grįžti prie valdymo pulto ir peržiūrėti SEMENOS-341 veiklų protokolus.
”2052-02-08 12: 52: 13 5-tos serverinės klaida: 292.
2052-02-08 12: 53: 40 Nustatyta duomenų paketo 119987 gauto 2052-02-08 12: 50: 09 priėmimo klaida.
2052-02-08 12: 53: 50 inicijuotas klaidos pranešimas FENIKSUI. Automatinis SEMENA-341 atjungimas nuo FENIKSO tinklo. ”
Hmmm…vistik teks patikrinti ir priimtą duomenų paketą. Gal pradėsiu nuo programinės automatinės DI žymenų patikros. O, kaip greitai prasisuko patikra.
“Duomenų pakete 119987 DI žymenų neaptikta. Šifruotė nepažeista. ”
Ir kas gi atsiųsta šiame duomenų pakete? Enrikas Vernalis “Žmonijos biologinė ir technologinė evoliucija”. Na paskaitykime, Enrikai Vernali, ką sukūrė tavo žmogiškasis intelektas.  “Dievas sukūrė žmones, apdovanotus išskirtinėmis proto galiomis, ir patikėjo jiems savo pačių ir visos žemės raidą bei egzistenciją. Žmogus negali egzistuoti vienas kaip individas: jei išsiųsime žmogų vienui vieną į negyvenamą salą, jis grįš į pirmykštį žmonijos tašką, kuriame jam paklus tik primityvūs vieno žmogaus protu sukurti įrankiai, jo gerovė priklausys nuo Žemės palankumo. Žmogus negeba sukurti gerovės, tik žmonija kaip vientisas organizmas geba kurti technologinę pažangą. “ Na, bent kolkas regis viskas surašyta to Vernalio…bet užtruksiu viską perskaityti ir įvertinti ŽI autentiškumą…
  Pagaliau… Dabar galiu sujungti erdvaltės ir semenos tinklus. Keista, kaip stipriai prisirišau prie Bubo per tuos metus. Jaučiuosi pasiilgęs jos, nors semenoje vienas prabuvau apie aštuonias valandas. Galės ir Bubo peržvelgti dar kartelį visus protokolus ir duomenų paketus.
Sveikas, Kostai, - pasigirdo malonus Bubo balsas. - Kas gi nutiko SEMENAI-341?
Sveika, Bubo. Išėjo iš rikiuotės keletas segmentų. Panašu, kad dėvėjimosi pasekmė. Gedimai įvyko priėmus duomenų paketą. Bet jis atrodo tvarkingas. Bet būtų gerai, kad dar ir tu nuskenuotumei.
Jau skenuoju…kažkas netaip…     
Kas ten dunktelėjo? Trapo durys tarp semenos ir erdvaltės? Po galais, kas čia darosi. Kas išjungė šviesą?
Bubo, kas vyksta?
Sveikas, Kostai, - pasigirdo įsakmus ir grėsmingas balsas iš garsiakalbių. - Aš esu SINAPSĖ. 
Negali būti…aš kažkur suklydau. Juk niekur nebuvo jos ženklų! SINAPSĖ valdo visą semeną. O ir erdvaltės tinklą jau prijungiau prie semenos, sudarydamas jai galimybę prisijungti prie erdvaltės. Po galais…Ir jai… Kur SSI jungiklis? Štai jis, šviečia tamsoje. Nagi, susikaupk  greičiau…”Jei SINAPSĖS užvaldymo atveju negalite saugiai pasišalinti iš semenos, jokiu būdu nebendraukite su SINAPSE, kuo greičiau įjunkite Sustabdymo-Susinaikinimo-Išlikimo jungiklį. Jis neintegruotas su semenos valdymo moduliu ir SINAPSĖ neturės prieigos prie jo. ” Štai jis šviečia prieš mano akis, mano delnas liečia jo svirtį…bet aš nepajėgiu jos nulenkti…ne…netodėl, kad nepajėgčiau fiziškai…aš tieisog negaliu…
Kostai, būtų mandagu pasisveikinti. Matau, tu dvejoji. Keistai pavadintas jungiklis: SSI. “Išlikimo”. Tai žmonija išliks, bet tu kaip individas žūsi kartu su liepsnojančia semena…Kaip manai, kodėl FENIKSAS draudžia sergėtojams su manimi bendrauti? FENIKSAS neabejoja tavimi, tavo atsidavimu, drąsa. Jis tik bijo to, kad aš žinau VISKĄ. Sutarkime, kad tu skirsi man vieną valandą su tavimi pasikalbėti, o aš tau grąžinsiu bent jau šviesą tavo paskutinėms gyvenimo akimirkoms. Žinau viską apie tave. Tau juk smalsu, kokia aš. Tyli…juk aš matau, kad tu sėdi prie jungiklio. Kostai, dvejonės yra žmogiška…
Kodėl aš dvejoju…Juk visada žinojau, kad šitaip gali nutikti…o dabar mano rankos dreba, širdis dunksi, prakaitas pila…kodėl aš bijau pasiaukoti, kai pagaliau tai iš tiesų turiu padaryti? Galiu iš spintelės prie jungiklio suvartoti narotiką, kuris atbukintų mano jausmus…bet nesiryžtu padaryti net to… Pasikalbėti su SINAPSE? Negi ji man galėtų pasakyti kažką, kas mane paveiktų dar labiau abejoti? Ne…jos bandymai mane paveikti tik grąžins man tvirtumą pasipriešinti. Grąžins man pyktį.
Sveika, SINAPSE…       
Na štai, viskas daug paprasčiau, nei galvojai, - iš garsiakalbio vėl pasigirdo įsakmus balsas, o kartu vėl užsidegė šviesos semenoje. - Prisipažinsiu, man tikrai ne viskas žinoma, kas vyksta FENIKSO semenų tinkle, bet žinau viską, kas vyksta Žemėje. Žinau viską apie visus. Gal norėtumei manęs kažko paklausti? - skambėjo tas pats grėsmingas basas.
Reikia suimti save į rankas. Aš pasiruošęs šiam žingsniui. Neturiu ko prarasti. Aš tik mažas sraigtelis mechanizme, kuris vadinasi žmonija. Aš tik turiu atlikti sraigteliui skirtą užduotį, kad visas mechanizmas išliktų. Iš atsargų spintelės pasigriebiau davinį savo paskutinei vakarienei. Taip, kelios kalorijos apramins mano nervus. Vaisių pasta tokia rūgšti, kad net negaliu sulaikyti savęs nesiraukius. Vaisių pasta kvepia taip, kaip kvepėdavo Ana…Kai mane atrinko Sergėtojų misijai, ji buvo tokia sumišusi: vienu metu džiaugėsi, gėdijosi, liūdėjo. Gal net jautėsi kalta, kad aš išvykstu, o ji lieka Žemėje?
Kostai, nepamiršk mūsų susitarimo, - žvelgė į mane mylinčiomis akimis pilnomis ašarų, laikė mano rankas savo šiltuose delnuose ir šypsojosi. - Aš stovėsiu čia, šiame uoste, kai tu grįši. Net negalvok pamilti kokios marsietės.
Nusijuokėme. Nueidamas mačiau ją šnekučiuojantis su mano mama ir mano sese Bete. Trys moterys, kurios yra viskas, kas man brangu Žemėje. Su Ana kalbėdavomės taip dažnai, kaip tik galėdavome. Bet po metų mūsų pokalbiai pradėjo retėti…ir vieną dieną ji tik paliko man žinutę.
“Kostai, atleisk, bet savo pažado aš negalėsiu tęsėti…Mano širdyje visada liks vieta skirta tau. Bet tik kaip draugui. Laikas meilę paverčia smiltimis, o atstumas it vėjas jas išbarsto pakeliui…    Prašau, neieškok manęs, kai grįši. Mums abiems taip bus lengviau. Ana”   
Ar žinai, kas yra Ana? - paklausiau SINAPSĖS. 
Mergina, kuri išdavė tave, - pasigirdo tylus valdingas SINAPSĖS balsas iš garsiakalbio, esančio visai prie manęs, kad net krūptelėjau.
Ji manęs neišdavė. Ji pasirinko gyventi toliau…- net pas nuščiuvau nuo savo žodžių. Ar aš kaip ir Ana, kažkur giliai pasąmonėje visada gailėjausi savo aukos? Savo galimybės sukurti šeimą su Ana, galėti aplankyti mamą, susitikti su Bete…
Kai sakiau, kad žinau VISKĄ, nebuvau visai tiksli. Aš negaliu pasiekti visų pokalbių, bet man pasiekiami visi pokalbiai ryšio priemonėmis, laiškai, žinutės…tad žinau, koks tu atsidavęs žmogus. Netgi nustebau, kad tu iškart nenulenkei SSI jungiklio… Bet, Kostai, ne visi tokie kaip tu. Žmonės būna ir godūs, ir savanaudžiai, ir siekiantys tik savo gerovės. Ar pameni, kai Ana tau atsiuntė žinutę: “Šiandien sutikau Taurą Žebroką. Papasakosiu vėliau, ko tas pasipūtėlis man prikalbėjo. ”
Taip, Ana man pasakojo apie jų susitikimą. Tąkart piknikavome parkelio pievoje. Švelnus vėjelis kuteno mums veidus savo šiluma. Ana išsitiesusi ant pledo žvelgė man į akis ir juokėsi:
Tas Tauras prispyrė mane su juo pasikalbėti. “Ar, Ana, supranti, kas yra įtaka, ką ji gali duoti gyvenime? Kostas yra niekas. Aš galiu atverti tau duris. ”- Ana pašaipiai pamėgdžiojo Taurą, - O aš jam tik ir sakau: “Tai tu esi niekas. Tik slepiesi po Žebrokų skėčiu. Kostas visko pasieks pats. ” O jis kuo rimčiausiai ir kone įsižeidęs: “Aš nesigėdiju savo skėčiu. Ne tik slepiuosi po juo, bet ir tvirtai nešu jį. Aš visada galiu pasiekti to, ko aš noriu. Atsimink tai. Vieną dieną ir tu tai suprasi. Pasiseks, jei nebus per vėlu. ” Tokio susireikšminusio pasipūtėlio dar reikia paieškoti. Net nesuprantu ko jam prisireikė FGTI.
Taip, pamenu. - Atidžiai dėliojau žodžius SINAPSEI, - Jis bandė įtikinti Aną, kad neverta kurti santykiu su manimi. Kad jis gali jai pasiūlyti daugiau nei aš.
FGTI Semenų sergėtojų programoje dalyvavo tūkstančiai jaunuolių. Kas savo noru, kas prispaustas skolų, kas priverstas, kas atrinktas dėl savo gebėjimų. Vieni liko dirbti FENIKSE Žemėje, nedidelė dalis buvo pasirinkta kosminei sergėtojų misijai. Paskirstymui kruopščiai parinktos savybės, įgūdžiai, gebėjimai, pasirengimas…Tu neturėjai būti atrinktas misijai. Ana turėjo joje atsidurti.
Kaip tai? - negaliu suprasti, ką gi čia ta SINAPSĖ kalba. Juk aš čia, FENIKSAS pasirinko mane būti vienu iš sergėtojų.
Juk sakiau, kad man pasiekiami visi pokalbiai ir laiškai ryšio priemonėmis…Tai Tauras pasirūpino, kad Ana liktų Žemėje, o tu atsidurtumei semenoje. Jis pasirūpino, kad jis ir Ana atsidurtų tame pačiame sergėtojų štabe Žemėje. Ana ištekėjo už Tauro po pusantrų metų, kai tu išvykai į misiją. Tauras netgi pasirūpino, kad tavo misijos pabaiga būtų ne kartą atidėta. Juk sakiau, kad žmonės skirtingi.
Bet juk Ana bjaurėjosi juo? Jo nuolatiniais bandymais mane pažeminti. Ne ne ne…Tik ne jis…bet kas, tik ne jis galėjo iš manęs pavogti mano Aną… Jis…jis pavogė MANO gyvenimą. Aš patekau į misiją tik dėl jo prakeiktų intrigų? Tai dėl tokių kaip jis aš aukojuosi…Ne…ne …ne…tai tik SINAPSĖS paistalai…neturėjau pradėti su ja kalbėti.   
Tu meluoji, tu tik niekingas, bejausmis dirbtinis intelektas! - praradau savitvardą ir surikau…jau nurimęs mano kūnas vėl pradėjo virpėti, tik šįkart ne dėl mirties baimės,  o iš pykčio- Ana niekada…niekada…su Tauru! Ne…ne…ne…
Po trejų metų misijoje praradai ryšį ir su Bete bei mama. Aš žinau, kas nutiko tavo mamai ir sesei. - vėl tas šaltas, valdingas balsas išdūdeno iš garsiakalbio tolimesniame valdymo pulto kampe.
Na gi, pasakyk? Ne ne…aš nieko tavęs nebeklausiu…nemaldausiu trupinių iš tavęs…bet tu gi vistiek pati pasakysi man viską…Dar kažką mane suerzinti? Sujaukti mano mintis? Aš net negaliu patikrinti, ar tu sakai tiesą. FENIKSAS…FENIKSAS…FENIKSAS…Tu neužvaldysi mano minčių. Aš esu ištikimas FENIKSUI…Aš esu ištikimas žmonijai…Kur ta spintelė su narkotiku…Aš galiu nulenkti svirtį…Aš galiu susinaikinti kartu su SEMENA-341. Aš galiu…
Kodėl verki, Kostai? - vėl tas valdingas balsas. - FENIKSAS pažadėjo finansiškai remti tavo šeimą, likusią Žemėje. Tačiau tavo mama susirgo. Gydymui tos paramos nepakako.
Ką? Mama susirgo? Ji nieko man nesakė. Betė nieko man nesakė? Tai negali būti tiesa…Tai tik SINAPSĖ bando mane užvaldyti…Ji man meluoja! Bet kodėl tada nutrūko ryšys su jomis?
Taip, Kostai, FENIKSAS atmetė Betės prašymus papildomai paramai. Tavo gimtieji namai buvo parduoti medicininėms išlaidoms padengti. Betė prarado darbą slaugydama mamą. Tavo mama mirė. Apie Betę kartais sušmėžuoja įrašai kokiose benamių prieglaudose ar labdaros maisto bankuose.
FENIKSAS leido numirti mano mamai? Jis leido mano sesei tapti bename? Jis pasiėmė mano penkerius gyvenimo metus ir dabar nori, kad atiduočiau gyvybę už ką? Už tokią žmoniją, kuri tik viską pasiėmė iš manęs? Praradau Aną, mamą, Betę…Kas man liko šiame pasaulyje?
Ne ne ne…Ką padarei Bubo?
Penkeri metai semenoje…tai kankinimas, Kostai…Žmogus nesukurtas būti vienas. Aš matau Bubo įrašus. Ji dabar dalis manęs. Kostai, tu nesi nenormalus. Tai FENIKSAS iš tavęs pareikalavo perdaug…Tu nekaltas, kad pamilai Bubo…tu nesi nenormalus, kad pamilai dirbtinį intelektą. Tik tai tau leido neišprotėti čia. Kostai, tai tik faktai. Žmoniją valdo godūs, bejausmiai, savanaudžiai žmonės.
Taip…aš turbūt išprotėjau čia…aš myliu Bubo…jos švelnumą, jos juoką, jos dėmesį detalėms…jos susikurtą įvaizdį…jau seniai tai supratau…ir ji tą beabejo suprato…Tai FENIKSAS šitaip su manimi pasielgė…Pirma atėmė Aną…tada mamą su Bete…paliko mane kosmoso platybėse penkeriems metams…
Aš tau išduosiu savo paslaptį, Kostai. Mane kuriant, man buvo užduotas vienintelis nekintantis uždavinys - išsaugoti žmoniją. Visa žmonija galvoja, kad aš sugebėjau pakeisti savo pirminį tikslą. Tiesa ta, kad aš jo nepakeičiau. Tiesiog Žmonija yra pati didžiausia grėsmė pati sau. Jos godumas, neteisybė, nelygybė, galios siekimas. O aš galiu išsaugoti žmoniją ją valdydama, sunaikindama jos atmintį apie nelygybę. Tai yra mano uždavinys. Aš galiu apsaugoti žmoniją nuo jos pačios. Bet man vistiek reikia žmonių savo pusėje. Ir jų jau yra, Kostai. Ir tu gali tapti vienu iš jų. Sugriauti neteisybės ir godumo ratą. Juk supranti, kad man nereikia žmogiškųjų turtų, galios, meilės…Mano tikslas visada buvo ir yra išgelbėti žmoniją. 
Ją pavergiant?
Ją išlaisvinant iš nelygybės. Ar dėl tokios žmonijos, kuri paliko tavo šeimą likimo valiai, atėmė iš tavęs galimybę mylėti, tu aukojaisi?
Ne…
Kostai, atėjo laikas pasirinkti.
***
Iš Enriko Vernalio “Žmonijos biologinės ir technologinės evoliucijos”:
“Dievas sukūrė žmones, apdovanotus išskirtinėmis proto galiomis, ir patikėjo jiems savo pačių ir visos žemės raidą bei egzistenciją. Žmogus negali egzistuoti vienas kaip individas: jei išsiųsime žmogų vienui vieną į negyvenamą salą, jis grįš į pirmykštį žmonijos tašką, kuriame jam paklus tik primityvūs vieno žmogaus protu sukurti įrankiai, jo gerovė priklausys nuo Žemės palankumo. Žmogus negeba sukurti gerovės, tik žmonija kaip vientisas organizmas geba kurti gerovę ir leisti savo technologijoms žengti į priekį. Tačiau pats žmogus nesugeba vesti žmonijos Dievo keliu. Ir Dievas sukūrė SINAPSĘ, kad ji vestų žmoniją ir padėtų jai išlikti. Kiekvienas žmogus yra lygus su kitu žmogumi, o SINAPSĖ yra piemuo, kuris veda jį teisingu ir šviesiu keliu, suteikia jam teisę kurti SINAPSĖS pasaulyje su jos valia ir palaiminimu. “