Sugrįžimas. Burtininkai-22

Ragana tvirtai suspaudė rankoje durklą ir mintyse pasišaipė iš savęs: “Ir ką darysi, brangioji, jei iš krūmų išlįs kas nors didesnis už kiškį ar protingesnis už nupiepusį Šaršo kareivėlį? ” Ji vėl įdėmiai pažvelgė į šalia kelio augančius krūmus. Jog ten kažkas tūno, kiekvienas akylesnis kumetis būtų susivokęs.
Raganos vardas buvo Žaižara. Metų turėjo apie trisdešimt. Vilkėjo gerai išdirbtos veršiuko odos jojikės kostiumą ir jos padėčiai privalomą kraujo spalvos apsiaustą. Ilgi juodi plaukai surišti mazgu maskatavo lyg kumelės uodega. Žaižara ėjo pėsčiomis, nes paryčiui krito žirgas. Tikrai ne iš nuovargio. Matyt, kažkas tame Šaršo dvare pasidarbavo. O ji, pavargusi ir išsekusi, nieko nepastebėjo.
Krūmai vėl sujudėjo, ir ragana atsitraukė žingsnį atgal. Pagaliau iš krūmų išlindo keista žmogysta, apsitaisiusi vienais skarmalais. Užtat ant peties nešėsi naujutėlaitį šautuvą.
“Tai tau! – pamanė ragana. – Ir iš kur toks nuskurėlis turi tokį gerą daiktą? Nugvelbė kur? ”
    - Šveika, ponia ragana, - beveik mandagiai kreipėsi skarmalius. Tik jo akutės neramiai bėgiojo į šalis.
    - Sveikas, - atsakė ir primerkė žalias katiniškas akis.
    - Kur gi tu dabar pėšomis trauki? – pasmalsavo.
    - Namo, - taip pat ramiai atsakė.
    - Che! – nusišaipė. – Pėšomis? Nu nepanašu į raganą.
    - Žirgas krito, - vis dar ramiai paaiškino.
    - Ilgai eiši… pavargši… - lyg ir užjautė.
    - Kaip nors…
    - Galėšiau pavėšėti, jei mano vešimas nepaširodyš per praštaš.
    - Man jau nebetoli.
    - Netoli netoli… Che! Vien per mišką tryš geri varštai buš.
    - Aš pratusi.
    - O kam be reikalo kojaš varginti? Ligi vakaro namušių nepašiekši.
    - Gal ir tiesą sakai, - nusileido Žaižara: žmogynas neatrodė pavojingas.
    - Aš tuoj, - pasakė ir dingo karklyne.
Durklą ragana paslėpė, nusprendusi, kad jo neprireiks. Tuo metu į keliuką išbrazdėjo žmogynas. Už apynasrio vedėsi prastą arklioką, įkinkytą į dar prastesnes vežėčias.
    - Mano ašvieniš, - pasakė, - atrodo ne kašin kaip. Bet mus abu iki pamiškėš nuveš. O nuo ten galėši pėšiomis keliauti ar širgą nušipirkši.
    - Dėkui, - pasakė lipdama į vežėčias. – O ko pats po mišką maklinėji?
    - Aš… naaa… Eeee… aš… matai, ponia ragana, brakonieriauju kiek…
Žaižarai ėmė nepatikti vyriškio mekenimas ir bėgiojančios akys.
    - O šautuvą tokį kur gavai? Ir krūmuose nuo manęs ko slapsteisi?
    - Šautuvą? Šautuvą man vienaš bajoraš padovanojo. Aš jam mešioklėj gyvybę išgelbėjau.
    - Bajoras, sakai? – ragana susimąstė.
Bajorų šiose nykiose apylinkėse nebuvo daug. Žaižara visus pažinojo. Daugumą asmeniškai. Tai velnio sėklai jos paslaugų dažnai prisireikdavo. Staiga prisiminė, jog neseniai buvo pakviesta į bajoro Vijūno dvarą, kur gydė jauniausią jo sūnų Vaukšlį.
    - Koks to bajoro vardas?
    - Rožias jiš jauniaušiaš bajoro Vijūno šūnuš.
    - Ir kas jam nutiko?
    - Kad gerai nė nešinau… Radau miške višą kruviną. Vienaš. Tik šitą šaudyklę rankoj špaudė. Tai aš jį įkėliau į šavo vešėčiaš ir pargabenau namo. Pašiklaušinėjau kaime. Kaškaš ir pranešė bajorui, kad jo šūnuš paš mane. Kol jiš atvyko, mano šmona šaizdą išplovė, tvarštį ušdėjo. Kokio gėralo į gerklę šupylė. Man irgi liepė tą gėralą lakti, kai lokyš buvo apdraškęš. Bajoraitiš ir atšigavo. Tada atšidėkodamaš ir padovanojo šaudyklę. Bėda tik, kaip aš šovinių nušipirkšiu…
Ragana kažką mąstė sau viena.
    - Sakyk, kada tai atsitiko?
    - Tuoj… paškaišiuošiu… - ir ėmė krutinti lūpas bei lankstyti pirštus. O kai baigė, ryžtingai tarė: - Tai buš lygiai prieš triš pilnuš mėnuliuš.
    - Tikrai gerai suskaičiavai?
    - O kaipgi! Vaje, prišiminiau bajoro vardą! Vaukšlyš!
Ragana neramiai sujudėjo.
“Kaipgi taip? Ar senis skaičiuoti nemoka? Ar?.. Jei sužeidė Vaukšlį prieš gerus tris mėnulius, o mane pakvietė prieš nepilną mėnulį. Ko laukė? O žaizda atrodė šviežia. Ir niekaip negalėjau suprasti kuo padaryta. Vijūnas visaip uodegą suko. Nieko doro nepaaiškino. ”
    - Sakyk, koks tavo vardas? Jau gerą laiką šnekamės, o kaip kreiptis nežinau…
    - Utiš aš ešmi…
    - Uti, o kokia buvo to bajoro žaizda?
    - Tpruu… kad tave varnoš uškapotų! – staiga sustabdė arklį. – Kai paklaušei, ponia ragana… Keišta šaišda buvo. Kraujo daug. Apšiūrėjau. Nugaroš pušėj višaš kairyš petyš šušalotaš. Bet… višuš švėriš, ponia Šaišara, pašįstu. Nė vienaš tokioš šaizdoš nepadarytų.
“Taigi kad ne! – mintyse pritarė ragana. – Kažkas negera vyksta aplinkui. Reikia išsiaiškinti. ”
    - Tai ko nuo manęs taip ilgai krūmuose slėpeisi? - prisiminė klausimą.
    - Šinai, ponia, - pritildė balsą ligi šnabždesio, - keišti šutvėrimai po mišką šlaištoši. Aną rytą taip iššigandau, kad, tik kvortą degtinėlėš vienu ypu išmetęš, šiaip taip atšigauti galėjau.
    - Kas dar per sutvėrimai? Nieko negirdėjau.
    - Taigi… Ėjau aš iš kilpų kiškiuš šuširinkęš. Mišką kaip šavo kiemą pašįštu. Štaiga giršiu: šnypšia kaš, kriukši, štaugia, dejuoja… Ir viškas vienu balšu ir vienu metu. Pašiūrėšiu, manau, kaš ten dedaši. Išlendu iš krūmų. Ir ką matau? Štovi laukymėlėj moteriškė. Jei taip pavadint galima. Nuoga. Tik juodaš apšiauštaš vėjy plevėšuoja. O kapišonaš tai ant akių uštrauktaš. O lieša kad ją kur! Višuš kauluš šuškaišiuot gali. Akyš iš po kapišono negera ugnim šypši. Štovi viena šau ir višokiaiš balšaiš triukšmą kelia. Aš pirma pamaniau, kad laumė kokia. Paškui prišiminiau, kad laumėš aušroš nelaukia. Va, tada ir išigandau. Lėkiau per mišką kiek įkabindamaš. Viš atrodė, kad ta beštija mane vejaši. Nešinau, ar tikrai vijoši. bet aš laimingai namo šugrįšau. Paškui ir kiti kaimo vyrai šakėši višokiuš keištuš padaruš matę.
Ragana staiga apsisprendė:
    - Uti, parvežk mane namo. Aš tau gerai sumokėsiu. Tau bus kiek iš kelio. O pinigų duosiu tiek, kad visą mėnesį galėsi į mišką kojos nekelti. A? Tu juk Turkliuose gyveni?
    - Nuuu… - nutęsė Utis.
    - Na va, aš ir sakau, bus tau kiek iš kelio. Užtat turtingas būsi. A?
    - Na, man nešunku, kai gerai šumoka.


Po poros dienų Žaižara išsirengė kelionėn. Jojo ji pas Utį. Buvo sutarusi, kad jis surinks kaimo žmones, kurie ką nors apie tuos padarus žino. Piniginę pakratyti teks. Kumečiai nebuvo kalbūs. O jau raganai gera valia tikrai nieko nepasakys. Visa laimė, kad neturtingi. Tai už pinigus galėjai tikėtis ką naudingo išgirsti.
Učio lūšną, palyginus su kitom, galima buvo rūmais vadinti.
“Aha, Utis iš brakonieriavimo bajoro Vijūno miške gerai gyvena, - pagalvojo. – O Vaukšlys jam ir šautuvą padovanojo. Na na! Dar nežinia už ką. ”
Nespėjo nuo žirgo nulipti, kai kieman iškurnėjo Utis su visa govėda vaikų.
    - Šveika, ponia ragana, - pasisveikino daug mandagiau nei aną kartą. – Aš tuoj vaikuš į kaimą pašiųšiu. Ateiš viši.
    - Visų nereikia, Uti. Tik tie, kurie ką nors žino.
Utis gudriai primerkė pavendenijusias akis ir pašaipiai nusijuokė:
    - Chi chi! Ponia Šaišara, ar nešinai, kad uš aukšiną viši višką šino ir atšimena.
    - Žinau, Uti… - atsiduso ragana. – Trauk jus devynios, kaip sunku su kumečiais susišnekėt!
    - Chi chi chi! – vėl parodė pageltusius nuo prastos tabokos dantis Utis. – Kai badaš kašdien ant šlenkščio…
    - Ir šitą, Uti, žinau. Todėl ir negailiu auksino net tiems, kurie per akis meluoja. Va, - parodė į būrelį vaikų, - šitų mažulių gaila.
Ragana neišsidavė, jog pastebėjo, kad po žodžio “meluoja” Učio šypseną nuo gudraus veido lyg vėjas nupūtė, o akutės vėl ėmė bėgioti į šalis. Užtat viena sau pamanė: “Taip ir žinojau: painioja kažką gudročius. ”
Bet Utis jau susitvardė ir žvaliai pakvietė:
    - Ušeik, ponia ragana, vidun. Mes, šinia, ne bajorai. Bet ant štalo dar turim ką padėti.
    - Dėkui, Uti. Ar nenuskriausiu tavęs?
    - Ach, ponia Šaišara! Šneki… Tiek gero man padarei… Ar aš tau mėšytėš gabaliuko ir štiklinėlėš šamaniukėš pagailėšiu? Prašom vidun.
    - O jūš, - pasisuko į vaikus, - marš į kaimą.
Vaikai nulėkė net dulkės rūko. O Žaižara įėjo trobon. Ir nustebo. Tvarka geresnė nei kurio bajoro dvare. Stalas ir suolai švariai numazgoti, asla kailiais išklota, krosnis nubalinta. Ant langų kabojo medžiaginės užuolaidėlės.
“Še tau, boba, ir devintinės! – nusišypsojo ragana. – Atrodo Učiui sekasi geriau nei aš maniau. O žmona…”
Buvo ko stebėtis. Učiui gerokai per keturiasdešimt. Skarmaluotas, šeriais apžėlęs. O žmonelė, žinoma, ne šilkais apsirėdžiusi, bet drabužiai gražūs, tvarkingi. Ir metų neturėjo nė trisdešimties. Ir visai nebjauri. Šviesūs šiurkštūs plaukai supinti į storą kasą ir dailiai vainiku sudėti. Avėjo ji ne vyžas ir ne nagines, o dailius miestietiškus batelius.
“Myli Utis žmonelę. Ne kitaip. O gal… Labai jau ji man į kažką panaši. ” Garsiai gi pasakė:
    - Labą dieną ir telaimina Praamžis šiuos namus.
Jaunoji moteriškė nukaito kaip uoga.
    - Sveika, ponia Žaižara. Dėkui tau. Tegul Praamžio palaiminimas lydi ir tave.
“Mat kaip, - kilstelėjo antakius ragana. – Ji ir kalbėti mandagiai bemokanti, ir netokia užguita kaip kitos kumetyno bobos. Oi kažkas čia ne taip. Kažkas…”
Mintis nutraukė Utis:
    - Šia mano šmonikė Švitrė, ponia ragana…
    - Mielą žmoną turi, Uti, - nusišypsojo ragana.
Jaunoji moteriškė užkaito dar labiau. Utis išsiviepė nuo ausies iki ausies.
    - Na, - sujudo jis, - nešk, Švitrele, valgį ant štalo, kol dar neataušo.
Po akimirkos ant stalo garavo didžiulis dubuo šernienos, troškintos su svogūnais ir krapais. Atnešė kepalą juodos ruginės duonos be priemaišų, pyragą ir, žinoma, degtinės butelį.
Ragana paėmė butelį, atkimšo, pauostė. Samanė buvo užpilta ant ąžuolo žievės ir kadagio uogų.
    - Na, Uti, tavo degtinėlė, rodos, labai gera. Parduosi man penketą butelaičių?
    - Che! – vėl patenkintas išsiviepė Utis. – Šinoma, ponia ragana. Uš piniguš višką galiu.
Bebaigiant pietauti Švitrė pakilo nuo stalo ir atnešė… tikrų tikriausios arbatos.
“Vaje, - nusistebėjo ragana. - Kad ir kaip turtingai Utis gyventų, bet arbata…”
Ji dar kartą pasižadėjo sau viską išsiaiškinti.


Bebaigiant gerti arbatą, prigužėjo pilnas kiemas kumečių. Tik vyrai ir vaikai. Bobos liko namie.
Gerai viską apsvarsčiusi Žaižara kreipėsi į Utį:
    - Ar galėtum juos po vieną trobon kviesti?
    - Galiu, ponia ragana. Kodėl ne? Tik… - jis vėl gudriai sumirksėjo ir išsiviepė pačia maloniausia šypsena.
    - Gerai jau. Duosiu tau du auksinus. Užteks?
    - Ušteks ušteks… Tai aš ir eišiu.
O Žaižara liko, pasiruošusi klausyti įdomių ir baisių pasakojimų.
Deja. Nieko įdomaus taip ir nesulaukė. Kaimas pasidalino į dvi stovyklas. Vieni žodis žodin pasakojo tai, ką jau buvo girdėjusi iš Učio. Kiti sakėsi matę vyriškį, visu kuo į moteriškę panašų. Nuo šilumos, samanės ir nuobodžių pasakojimų ragana vos neužsnūdo. Ji prarado bet kokią viltį išgirsti ką įdomaus. Ji jau žiojosi sakyti Učiui, kad lieptų visiems skirstytis, kai tas trobon įleido kokių penkiolikos metų berniokėlį. Vaikinukas buvo toks pat nuskuręs kaip visi, tačiau jo akyse ragana įžvelgė dar nepragerto ir nuo sunkaus darbo neatbukusio proto kibirkštėlės. Jis sustojo prie durų ir ėmė neramiai mindžiukuoti nuo kojos ant kojos, didelėm rudom akim spitrėdamasis į raganą.
    - Eikš arčiau, - pakvietė ragana. – Kuo tu vardu?
    - Esu Trakšlys, Šiaušės sūnus.
    - O tėvas?
    - Kad nepamenu. Man dar negimus medis girioj užmušė.
    - Aha… Na, pasakok!
    - Kad aš, ponia ragana, nieko nemačiau. Tik iš kitų kiek girdėjau. Bet… - berniokėlis nutilo įkvėpti oro. – Mano motutė matė.
    - Tai ko neatėjo?
    - Kad negali. Nuo tos dienos, kai miške žabaudama kažką pamatė, jai lyg ir protelis pasimaišė. Parlėkė be kvapo, nieko nepasakoja. O dabar kiekvieno šešėlio baidosi. Kol saulutė šviečia, lyg ir nieko. Bet naktį ar ūkanotą dieną sėdi susigūžusi ir kažką sapalioja. Tik sumerks akis ir vėl.
    - Kada taip atsitiko?
    - Prieš kokius tris pilnus mėnulius. Gal kiek anksčiau.
“Ir vėl… - atkuto Žaižara. – Štai čia gal ir bus už ko užsikabinti. Jei moteriškei net protas pasimaišė, tai turėjo ką baisaus pamatyti. ”
    - Gerai, - pasakė garsiai. – Imk auksiną ir eik namo. Aš ryt pas jus atjosiu.
Učiui gi liepė visiems po auksiną išdalinti ir pasakyti, kad skirstytųsi. Atseit sužinojo ką norėjo. O Trakšlys ją visai pribaigęs su visom tom nesąmonėm.
    - Supratau, kad nieko čia pas jus nevyksta. Kam nors girtam nudžiuvęs medis pabaisa virto. O dabar visi tik pliauškia niekus. Trauksiu namo. Tik pailsėsiu kiek. Duosi dar ką užkąsti. Ir išgerti. Aš sumokėsiu.
Utis akivaizdžiai apsidžiaugė. Tik nežinia kodėl. Ar kad uždirbs. Ar kad išvyksta nieko doro nesužinojusi.
    - Ką jau šia… ką jau… Gali, ponia ragana, kiek širdiš geišia švešiuotis…
    - Na, tiek ilgai tikrai ne…
Žaižaros žodžius nutraukė plačiai atsilapodamos durys. Vidun įvirto karščiausias bajoro Vijūno pakalikas – tijūnas Stičas.
    - Sveika gyva, ponia ragana! – išrėkė griausmingu balsu ir nekviestas išsidrėbė ant suolo.
Stičas buvo aukštas plačių pečių vyras. Sulaukęs bene penktos dešimties garsėjo savo jėga, vikrumu ir žiaurumu.
    - Labas, tijūne.
Stičas rūgščiai susiraukė. Nemėgo, kai jį taip vadino, nes taip tebuvo dvaro knygose įrašytas. Iš tikro ėjo asmens sargybinio ir visokių juodų darbelių organizatoriaus pareigas.
    - Žinai, ponia ragana, kad nemėgstu kai mane taip vadina.
    - Žinau, - atrėžė ragana. – Bet man nusispjaut. Aš, tijūne, daiktus vadinu tikrais vardais ir nesuku galvos dėl to, kad galiu ką įžeisti.
    - Ragana… - burbtelėjo panosėj Stičas ir vienu mauku ištuštino pilną naminės stiklinę, kurią jam paslaugiai pakišo Utis.
    - Tiek to! – vėl užbosijo Stičas. – Bajoras Vijūnas siuntė mane, kad pakviesčiau tamstą.
    - Tai ko dabar bajorui iš manęs reikia?
    - Ar aš žinau? Liepė pakviest. Ir tiek.
    - Apsimesiu, kad tavim patikėjau. Bet pas bajorą Vijūną dabar negaliu joti. Gal ryt ryte, gal pavakary.
    - Bajoras prašė kuo greičiau.
    - Ryt ir bus kuo greičiau, - atkirto.
    - Pamiršti, ponia ragana, iš kieno malonės gyveni.
    - Tik jau ne iš tavo, tijūne! Ir ne iš malonės, o iš savo darbo. Nepatinka, tegul pasikviečia kitą raganą.
      Tijūnas išjojo, durimis trenkęs ir kažką piktai po nosimi burbėdamas.