Sodo vaisiai

Šakos laiko metus,
prisirpusius lyg vakaro dangų.
Mažos saulės su žemės randu
ore pakibusios, vėjo laikomos.

Saldumas, gimęs iš lietaus kantrybės,
iš tamsos, kuri nebuvo beprasmė.
Sode nėra kur skubėti –
vaisius noksta.
Žmogus bręsta.

Skinsim vaisių, kas prinokę,
bet ne viską pasiliksim.
Kai kas turi būti atiduota –
vėjui, paukščiui,
naujai dainai.