neaiškinkit man, ką rašyti

Poetas – ne automatinis patefonas, tad neaiškinkit man, ką rašyti.
Perskaičiau brangiai draugei eilėraštį apie meilę, ir ji pasakė:
„Dabar įklimpsi į tą grafomanijos mėšlą, kad ir koks jis būtų,
Bet kodėl nerašai apie karą Ukrainoje? „

Nerašau apie Ukrainą, nes jos nepažįstu.
Buvau taip užsiėmęs dirbdamas KŽ žurnalui, visą naktį klausydamasis muzikos,
ir kepdamas naujas apžvalgas,
Kad nustojau žiūrėti televizorių ir skaityti laikraščius.
Taigi, ne Demokratijos Pasididžiavimo nebuvimas privertė mane nerašyti apie Ukrainą,
O tiesiog nežinojimas.

Pasakyti Futuristui Poetui, ką turėtų rašyti,
yra tas pats, kas kokiam nors Rusijos kultūros komisarui sakyti Poetui,
kad geriau rašytų apie naujas plieno krosnis Novobigorsko srityje,
Arba apie didvyriškus Sovietinio darbo žygdarbius kasant Užkaukazo Kanalą,
Arba apie precedento neturintį cukrinių runkelių pramonės darbuotojų pasiekimą,
kurie viršijo savo kvotą 400 procentų (vėliau paaiškėjo, kad tai -
mašinėlės klaida).

Galbūt Rusų Poetas stebi, kaip motina miršta nuo vėžio,
Arba kraujuoja iš nelaimingos meilės,
Arba trykšta laime ir nori dainuoti apie vyną, rožes ir lakštingalas.

Lažinuosi, kad po šimto metų eilėraščiai, kuriuos Rusijos žmonės skaitys, dainuos ir mylės,
Bus eilėraščiai apie motinos mirtį, neištikimą meilužę ar
vyną, rožes ir lakštingalas,
O ne eilėraščiai apie plieno krosnis, Užkaukazo Kanalą ar cukrinių runkelių
pramonę.
Poetas rašo apie tai, ką jaučia, kas jaudina širdį ir kas įkvepia plunksną.
Ne tai, ką diktuoja koks nors aparatinkas, norėdamas pareklamuoti savo karjerą ar teorijas.

Taip, galbūt rašysiu apie Ukrainą, kaip rašiau apie 9-11 ["Perversinė Terorička"],
Bet tai bus todėl, kad noriu rašyti apie Ukrainą, o ne todėl, kad kažkas
sako, jog turėčiau.

Taip, rašau apie meilę. Kas blogo su meile?
Jei turėtume daugiau meilės, turėtume daugiau liberalių kūdikių, kurie taptų liberaliais
broliais ir seserimis
ir kurtų liberaliųjų šeimą.

Kai žmonės myli, jie maudosi saldžiai kvepiančiu muilu, aplieja savo kūnus
kvepalais ar odekolonu,
skutasi, šukuojasi plaukus ir apsivelka blizgančius šilkinius drabužius,
kalba švelniai ir maloniai ir stebi savo mylimąją, kad numatytų ir patenkintų kiekvieną jos norą.
Po meilės jie yra atsipalaidavę, laimingi ir draugauja su visu pasauliu.
Kas blogo su meile, grožiu, džiaugsmu ir ramybe?

Jei Žozefina būtų davusi Napoleonui daugiau meilės, nebūtų apsėjęs
Europos pievų kaukolėmis.
Jei Hitleris būtų laimingas įsimylėjęs, nebūtų kepęs žmonių krosnyse.
Tad nesakykite man, kad rašyti apie meilę, o ne apie Ukrainą, yra trivialu ir išsisukinėjimas.

Poetas nėra automatinis patefonas.
Poetas nėra automatinis patefonas.
Kartoju, Poetas nėra automatinis patefonas, kad kas nors įkištų jam į ausį ketvirtį monetos
ir gautų melodiją, kurią nori išgirsti,
Arba paglostytų galvą ir pavadintų „šauniu mažuoju revoliucionieriumi“,
Arba įteiktų jam Nobelio Taikos Apdovanojimą.

Poetas nėra automatinis patefonas.
Poetas nėra automatinis patefonas.
Poetas nėra automatinis patefonas.

Tad neaiškinkit man, ką rašyti.