Sugrįžimas. Burtininkai-21

Didžioji Lada palinko virš Naktižiedės.
    - Graži… - pasakė kairioji galva.
    - Labai… - pritarė ir dešinioji.
    - Senokai mirusi… - nusprendė.
    - Gal prieš kokį mėnesį. Gerai pasidarbavai, Dvisiele.
Dar kelias akimirkas žiūrėjo į Naktižiedę. Tada dešinioji galva atsisuko į stovinčius už nugaros:
    - Kas kausis su ja?
    - Aš, - žengė į priekį Margenis.
Atsisuko ir kairioji galva. Abi įdėmiai nudelbė burtininką.
    - Gerai, - linktelėjo kairioji galva. – Tu dar turi šansą, Dvisiele.
    - O dabar – visi lauk! – sukomandavo dešinė. – Išskyrus jį.
Kai visi pasišalino, Didžioji Lada paklausė:
    - Ar žinai, kad priešą reikia mylėti?
    - Priešą? – nustebo Margenis. – Mylėti? Aš moku tik nekęsti.
    - Kvailys, - burbtelėjo kairioji galva. – Įsikalk į savo žalią makaulę: priešą reikia mylėti ir gerbti.
    - Kuo aršesnis priešas, - pridėjo dešinioji, - tuo labiau turi jį mylėti. Supratai?
    - Taip, Didžioji Lada. Aš pasistengsiu.
    - Pasistenk… pasistenk… - pasišaipė kairioji galva.
    - Gerai. Tvarka. Dabar aš išeinu. Visam laikui.
    - Pats ją atgaivinsi, - vėl pašaipiai įsiterpė kairioji. – Žinosi kaip. Sėkmės.
    - Jums abiem, - pridėjo dešinioji.
Ir išlingavo pro duris.
    - Kol nepašauks, neikite ten, - pasakė.
Ir išėjo neatsisveikinusi.
O Margenis prisėdo ant lovos krašto ir ėmė žiūrėti į Naktižiedę.
    - Na, va… išėjo, - pasakė pusbalsiu. – Sako: žinosi ką daryti. Ir kaip sužinosiu? Su tais dievais – viena bėda. Sugalvoja ką nors, prasitaria puse lūpų. O tu žinokis. Gaišės paklausti? Bet ne. Juk pasakė, kad pats suprasiu.
Ilgai sėdėjo Margenis ir žiūrėjo į burtininkę. Varstė savo mintis tyliai. Prarado laiko nuovoką. Užsimiršo kur esąs. Galų gale į galvą atėjo mintis, kuri iš pradžių nustebino, paskui išgąsdino. Dar vėliau ėmė atrodyti vis teisingesnė. Ką gi daugiau galėjo sugalvoti Didžioji Lada?
    - Taip, - tarė vėl pusbalsiu. – Tikrai taip. Juk sakė, kad priešą reikia mylėti.
Dar kurį laiką Ąžuolas kovojo su savimi.
Tada pasilenkė prie Gabijos ir prigludo savo karštomis lūpomis prie jos šaltų ir bekraujų.
Kai atsitraukė, Gabija jau kvėpavo, o jos skruostai buvo paraudę.
Tada burtininkas Margenis atsistojo, nubrėžė virš Naktižiedės apsauginį ženklą ir plačiu žingsniu išėjo.
    - Ji atsigavo, - pasakė abejingai. – Aš joju namo.


Margenis įšoko balnan ir pavarė žirgą Bedugnės jūros paviršiumi. Jo mintys pynėsi ir klajojo kažkur toli. Todėl nematė nieko aplinkui. Ir negirdėjo. Akyse tebestovėjo atgyjantis Naktižiedės veidas.
Staiga žirgas ėmė prunkšti ir muistytis. Paskui stojo piestu. Burtininkas vos išsilaikė balne. Jis piktai trūktelėjo pavadį ir apsižvalgė. Tada ir pamatė tai, ko nepamirš visą gyvenimą.
Krante stovėjo Didžioji Lada, o aplink ją visi keturi Amžinieji. Penkios milžiniškos figūros įnirtingai ginčijosi, mosavo rankomis ir trypė kojomis. Žodžių suprasti nebuvo galima. Ne todėl, kad kalbėjo tyliai, o todėl, kad šūkavo labai garsiai. Margenis net nustebo, kodėl negirdėjo to triukšmo anksčiau. Burtininkas pamanė, kad būtų gerai pasiklausyti, todėl susikaupė ir įtempė vidinę klausą.
    - Ne! Ne! Ne! – sušnarėjo Liepsnelė. – Tu, Lada, visai išprotėjai! Nė klausytis nenoriu tavo nesąmonių!
    - Žinoma, - svariai užbosijo Molis.
    - Tu, sese, - sučiurleno Verdenė, - negali taip pasielgti.
    - Che! – kurktelėjo deivė. – Ar jūs man nurodysit, kaip privalu elgtis?
    - Ne, - kiek atlyžo Liepsnelė. – Tačiau tu pažeisi Įstatymą.
Kiti trys Amžinieji ėmė guviai gestikuliuoti ir pritariamai šūkauti. O Didžioji Lada staiga prajuko.
    - Che – che – che! Ho – ho – ho! – kvatojo ji. – Prajuokinot mane! Ho – ho – ho! Oi, negaliu! Sprogsiu!
Ji dar kurį laiką skeryčiojosi ir juokėsi. Paskui staiga nurimo ir griežtai pasakė:
    - Kad aš jau padariau! Jau pažeidžiau Įstatymą. Ir nevieną kartą. Ne tik šį!..
Visi trumpam sustingo iš netikėtumo. Paskui vėl kilo didžiulis triukšmas, kurio Didžioji Lada klausėsi gana abejingai.
    - Ša! – pagaliau treptelėjo koja. – Ko čia kudakuojat kaip vištos? Padariau ką padariau! Gelbėjau savo brolių dievų kailį. Aš labai sena ir mano atmintis – talpi. Gerai pamenu kuo baigėsi paskutinioji dvikova. Ar norėtumėt tokios pabaigos? Gal galit pasiūlyt ką protingesnio? Nes kyla juodi šešėliai. Aš matau.
Keturi Amžinieji pagaliau nurimo.
    - Gerai, - po akimirkos jau ramiai burbtelėjo Molis. – O ir ką dabar bepadarysi? Taisydami tavo klaidas, galim dar daugiau malkų priskaldyti.
Diskusijos, rodos, baigėsi. Ir Margenis pasistengė nepastebimai, kaip jam atrodė, pasišalinti. Tačiau nujojęs galelį vis gi atsigręžė.
Didžioji Lada iškėlė rankas į dangų ir ėmė ritmingai giedoti. Ji traukė giesmę senąja Chaoso burtininkų kalba. Deivė šaukėsi visų Chaoso jėgų pagalbos, kad galėtų išsivaduoti iš šitos klaikios kasdienybės ir išeiti į kitą pasaulį. Į Nebūtį ir Būtį. Ten, kur siela amžiams nurimsta. Ten, kur nėra gėrio nei blogio. Ten, kur nėra tvarkos nei chaoso. Ten, kur visi ilsisi, laukdami tos akimirkos, kai reikės vėl pradėti viską iš pradžių.
Amžinieji irgi iškėlė rankas į dangų. Jų giesmė skambėjo kaip maldavimas ir prakeiksmas kartu.
Burtininko kūnu ėmė bėgioti šiurpuliukai. Jis pamiršo viską, dėl ko taip neseniai jaudinosi, tuos, kurių nekentė ir mylėjo. Priešais jį vėrėsi didžioji Chaoso paslaptis. Jis matė tai, ko neturėjo matyti ir ko daugiau nebepamatys.
Lėtai vėrėsi dangus. Virš Didžiosios Lados galvos susiformavo piltuvėlis iš įvairiaspalvių blyškių kūnų. Tame knibždėlyne buvo galima atpažinti galybę Chaoso vaikų, kurie seniausiai buvo išėję. Jie meiliai tiesė rankas Pramotei. Šaukė ją nežemiškais balsais. Tiesą sakant, Margenis negalėjo girdėti tų balsų. Tačiau jis… jautė. Kiekviena savo kūno ląstele jautė ir suprato.
    - Sese, - viliojo tie balsai. – Kur tu taip ilgai buvai, sese? Kodėl neatėjai pas mus? Mes tavęs laukėm… laukėm… laukėm… Eikš! Pasilik su mumis… Pasilik amžinoje šviesoje. Pasilik amžinoje tamsoje. Ateik pas mus… Ateikite visi… Pasilik su mumis…
Didžioji deivė ištiesė rankas ir ėmė kilti aukštyn. Jos materialus kūnas iro tiesiog akyse. Ir po kelių akimirkų ji jau tapo tokia pat bekūne. Ryškiai raudonas kraujo kontūras susipynė su kitais, išbluko, ištirpo tarp žalsvų, melsvų, gelsvų… Kūgis ėmė kilti aukštyn. Ir galiausiai dingo.
Burtininkas buvo taip susidomėjęs tuo ką matė, kad nepastebėjo, jog juo irgi susidomėjo.
    - Ką? – sušiureno Vėjūnas, tingiai glostydamas plaukus. – Įdomu?
    - Tu įžūlus! – nusijuokė Liepsnelė. – Ir gražus. Bet neturėjai taip spoksoti.
Margenis žiobtelėjo norėdamas pasiteisinti. Tačiau gerklė buvo tarsi smėlio pripilta.
Vėjūnas ramiai sutvarkė savo apsiaustą ir paklausė:
    - Tai ką, Miškinio sūnau, vieną akimirką ir tu panorai išeiti? Ten, kur tau nereikėtų kovoti… už nežinia ką.
    - Aš… - vėl žiobtelėjo šis.
    - Tu esi niekas. Ir tu esi viskas. Tu, broli, kaip ir mes visi, esi pradžia ir pabaiga, - vis dar linksmai išbėrė Liepsnelė. – Argi tavęs nemokė? Iš Chaoso gimsta Tvarka. Iš Tvarkos gimsta Chaosas.
    - Aš žinau… - nuolankiai išspaudė burtininkas.
    - Taigi. Žinai, - sumurmėjo Vėjūnas. – Visi žino. Ir visi nepatenkinti. Fe!
    - Aš… patenkintas…
Po šių Margenio žodžių nuaidėjo pašaipus juokas. Molis, ligi šiol tylėjęs, net kretėjo visas.
    - Jis patenkintas… - išspaudė. – Pa-ten-kin-tas!
Verdenė tik pečiais gūžtelėjo.
    - Tau, broli, - kreipėsi ji į burtininką, - reikėtų išmokti ramybės. Ir susitaikyti su likimu.
    - Gal, sakau, jam būtų naudinga nukeliauti į mėlynplaukių šalį… - pasiūlė Liepsnelė.
    - Aš nenoriu niekur keliauti! – staiga paprieštaravo burtininkas.
    - O tu gerai pagalvok… - pasiūlė Vėjūnas.
Ir Amžinieji nuėjo. O burtininkas liko smaksoti balne.